Požemiai ir šešėliai

Ketvirtajame LDK valdovų rūmų maršrute atidaryta nauja paroda. Šįsyk slėpininga ir dvelkianti senove – „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“ (kuratoriai Živilė Mikailienė, Marijus Uzorka). Pakilus į ekspozicijos erdvę visų pirma į akis krinta blausus apšvietimas ir subtilūs atspalviai. Visi darbai, t.y. beveik 80 akvarelių bei eskizų, suskirstyti į tris dalis: senasis Vilnius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas ir Rytų Prūsija.

Parodoje lankytojams pristatoma Romano Borisovo darbų kolekcija pradedama Vilniaus arkikatedros, kuri yra vos už kelių žingsnių nuo rūmų, požemius įamžinusia akvarele. Joje matoma arka, jungianti dvi patalpas. Gerai įsižiūrėjus galima pastebėti ir dvi aplink šmirinėjančias žiurkes. Jų kailiai pasišiaušę nuo ore tvyrančios drėgmės. Tolimesnėje kriptoje dega žvakė. Ji apšviečia porą ant murzinų, dulkėtų grindų besimėtančių kaukolių. Šis simboliškas vaizdinys šiek tiek šiurpina ir lyg netyčiomis kužda: memento mori... Raudonos teptuku nulietos plytos tirpsta, taip užleisdamos vietą baltam lapui, o įrašas dešiniame lapo kampe užsimena, jog požemiai tokie buvo, kai ten dar nesilankė turistai. Ironiškas požiūris. Kita vertus, tokios erdvės gali atrodyti pamirštos ir tylios, niekam nereikalingos tik iki tol, kol į jas neužklysti ir nesužinai, kiek ten istorijų, kiek laiko ženklų! Čia ilsisi karaliai ir karalienės, tomis kriptų grindimis vaikščiojo kunigai bei vienuolės, o gal net ir šventieji.

Toliau lankytojo laukia kompaktiškas ir subtiliai rafinuotas architektūrinių siluetų fiksavimas, tarsi senų nuotraukų ciklas. Gotikinės, renesansinės ir barokinės formos. Jas pasitelkus vaizduojamas pamirštas ir prisimintas, labai žinomas ir dar neregėtas Vilnius, kuriame palengva išnyksta laikas. Tušti, šešėliais pridengti kiemai, uždaros durys, sustingusios didelės ir mažos erdvės.

Toks jaukios erdvės pavyzdys yra Vilniaus pranciškonų vienuolynui priklausanti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kurią autorius nuliejo naudodamas baltus ir raudonus pigmentus. Tikėtina, jog ji yra viena seniausių mieste. Kaip ir katedra, ši šventovė neabejotinai yra tikras miesto architektūros istorijos metraštis. Masyvūs bažnyčios mūrai traukiasi žvelgiant iš tolo ir byloja apie čia spynomis užrakintus kuklius prašymus ir gausybę nuolankių padėkų. Fasade išryškintos kolonos tarsi stiebiasi kuo aukščiau, link lengvų, ore kabančių autoriaus išlietų balzganų debesų.

Debesys dengia ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę menančius mūrus. Deja, jie daug sunkesni ir niūresni už tuos, kurie sugalvoti Vilniui. Kodėl? Gal dėl suvargusių griūvančių pilių, kadaise apdainuotų ir pagerbtų, o dabar apglėbtų užmaršties miglomis. Apsnigta žemė ir plikos medžių šakos perša mintį, kad viskas čia taip sava ir jau tikrai kažkur matyta, nors veikiausiai nė vienoje pilyje iki šiol neteko būti. Kaip dailininkai romantikai vaizdavo senąją architektūrą, siekdami sukelti žiūrovui tam tikrus jausmus, taip ir šiose akvarelėse matomi griuvėsiai tarsi įsuka į istorijos verpetą, nukelia į vaizduojamas vietas, paklaidina, tuomet leidžia akimirką stabtelėti ir stebėtis.

Štai, priėjus dar vieną iš Borisovo paveikslų nesudėtinga pasiklysti tarp didingos Alšėnų pilies permirkusių griuvėsių. Šis vėlyvojo renesanso statinys mena Žygimanto III Vazos dvariškio, žymiosios Sapiegų giminės atstovo Povilo Stepono žingsnius. Nejučia kyla noras sustoti ir ant kalvos priešais Naugarduko pilies griuvėsius, matomus kitoje akvarelėje. Mintimis nusikėlus ten gal net būtų nesunku išgirsti muziką, skambėjusią per kunigaikščio Jogailos ir kunigaikštytės Sofijos vestuves. Žvelgiant į parodos eksponatus taip pat paprasta nusikelti prie Lucko pilies vartų, kurie pasakoja apie ne vieno šimtmečio džiaugsmus, vargus ir negandas. Dailininko teptuku įamžinta gynybinė siena byloja, koks anuomet miestas buvo svarbus. Griūvantys tūkstantmečio miesto įtvirtinimo mūrai primena į aukštomis sienomis ir įspūdingais bokštais sutvirtintą kompleksą įjojančius Vytauto Didžiojo pakviestus Romos popiežiaus pasiuntinį, Bizantijos imperatoriaus įgaliotinius, Vengrijos, Vokietijos ir Čekijos karalių, Šventosios Romos imperijos imperatorių su gausia palyda, Danijos ir Švedijos karalių su svita, Livonijos ordino magistrą, Kryžiuočių ordino vyriausiąjį vadą, Lenkijos karalių Jogailą ir Krokuvos arkivyskupą, Maskvos didįjį kunigaikštį, Aukso ordos chanus, kilmingus didikus, žymių giminių atstovus, daugybę kitų svečių.

Ekspozicija leidžia stebėtis ir prašmatniais dvylikabokščiais Kosavos rūmais. Gėrėtis ten buvusio žiemos sodo fragmentu ir įsivaizduoti daugybę menių už šių baltų sienų, įrengtas pagal itališkas madas ir dekoruotas ypatingu būdu, parenkant kiekvienai vis kitokią spalvą. Prabangias legendomis apipintas puotas ir pasidabinusius jų dalyvius, lipančius skambančiais laiptais.

Trečia parodos dalis siekia parodyti architektūrinį palikimą Rytų Prūsijos teritorijoje. Dalis šių darbų jau buvo eksponuojami Kaliningrado dailės muziejuje. Vienas įdomiausių objektų neabejotinai yra Kryžiuočių ordino pastatytos Karaliaučiaus katedros fragmentas. Čia akivaizdžiai grakščiausios yra smailėmis užsibaigiančios arkos, papildančios suapvalintus eilėmis išdėstytus langus fasade.

Simboliškai parodą uždaro paveikslas pavadinimu „Šešėliai iš praeities, bet vis tiek jie liks...“. Ilgesingas ir melancholiškas vaizdas su monumentaliu bažnyčios portalu – tarsi jungtis tarp dviejų pasaulių: to, kuris pamirštas, ir to, kuris vis dar gyvas mūsų prisiminimuose. Norėtųsi tikėti, kad daugybė tamsa apgaubtų paslapčių bus nutviekstos pažinimo šviesos ir ateityje vaizdas taps nebe toks niūrus. Viltingai žvelgiant į kruopščiai atrinktus autoriaus darbus ekspozicijoje derėtų sutikti, jog šioje erdvėje harmoningai susijungia senojo Vilniaus stogai, LDK griuvėsiai bei vadinamųjų Rytprūsių teritorijoje esantys atminties reliktai. Kabantys darbai bei išdėlioti eskizai kviečia praskleisti istoriją gaubiantį šydą, atrasti ir prisiminti, sužinoti bei keliauti bent jau mintimis.

Paroda išeksponuota iki 2021 m. sausio 31 d.