Žemiškas žmogus

Petras Kalpokas – vienas produktyviausių tarpukario dailininkų, XX a. pirmojoje pusėje garsėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje bei Latvijoje. Jautrios, lyriškos ir subtilios natūros menininkas labiausiai mėgo peizažą, dievino natūralią gamtą. Jo tapyba gana smarkiai keitėsi, priklausomai nuo aplinkos, kuri jį supo ir teikė jam kūrybinį impulsą.

Nuo birželio 20 d. Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veikia paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“. Tai antroji šio menininko tapybos paroda, kuri surengta po jo mirties (pirmoji vyko 1980 m. Vilniuje, Lietuvos dailės muziejuje). Parodoje pristatomi žymiausi visų laikotarpių jo kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: Lietuvos, Italijos ir Šveicarijos peizažai, improvizuoti jo artimiausių žmonių – motinos, žmonos Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės, žmonos sesers T. Švedaitės, dailininko Igno Šlapelio, baleto artistės Marijos Juozapaitytės-Kelbauskienės – portretai, keli autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, taip pat istoriniai Lietuvos kunigaikščių portretai, simbolinės kompozicijos bei buitiniai vaizdeliai iš žvejų gyvenimo.

Pagrindinė parodos idėja – supažindinti stebėtoją su menininko kūryba, parodyti jo tapybos visumą, papildytą kadaise prarastos, o dabar į privačias kolekcijas sugrįžusios kūrybos dalimi. Gerai žinomas faktas, kad per Pirmąjį pasaulinį karą Petras Kalpokas prarado net 120 savo paveikslų. Kai kurie iš jų vis pasirodo Vakarų aukcionuose, o Lietuvoje pastaruoju metu atsirado juos nuperkančių kolekcininkų. 

Pastaraisiais metais dailininko kūriniai buvo rodomi keliose reikšmingose ekspozicijose. Viena iš jų – paroda „Priešaušris“ (2009, Čiurlionio dailės muziejuje), kur Petro Kalpoko kūryba pristatyta Europos meno kontekste tarptautinėje Europos peizažo parodoje. Visai neseniai trys dailininko kūriniai buvo eksponuoti Baltijos šalių simbolizmo parodoje „Laukinės sielos“ Paryžiuje, Taline ir rodyti Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

Parodos salėse žiūrovą pasitinka didžiulis vertikalus plakatas su parodos pavadinimu, besidriekiantis nuo aukštų Čiurlionio muziejaus lubų. Pamačiusi tokią pompastiką pagalvojau, kad ir paroda turėtų būti didinga ir daranti didelį įspūdį. Bet visa paroda užima tik kelias autonomiškas erdves. Paveikslai suskirstyti, nors ir negriežtai, pagal temas, prie kiekvienos temos skyrelio yra parodos kuratorės Nijolės Tumėnienės tekstai. Pirmas įspūdis dar nesigilinus į parodos turinį – viskas labai gražu, tvarkinga, dera prie aplinkos, visos erdvės aiškiai ir apgalvotai užpildytos. Pasivaikščiojus ir labiau pasigilinus į kūrinius atėjo mintis, kad Petras Kalpokas buvo labai žemiškas žmogus. Jo širdžiai buvo mieli labai paprasti dalykai – gamta, šeima, asmeniniai pasiekimai, patriotizmas... Visa tai jis ir stengėsi išreikšti savo tapyboje. Stebint Kalpoko kūrinius atrodo, kad jam svarbiau buvo objekto forma, o ne spalvinė kūrinio raiška, nes paveikslų koloritas labai subtilus, o formos ryškios. Manau, kad jis daug dėmesio skyrė tikslumui, ypač portretuose. Taip pat matyti, kad autorius mėgo stebėti ir analizuoti gamtą visais metų laikais. Ankstyvuosiuose Kalpoko darbuose atsiskleidžia spartus jo tobulėjimas gerinant savo impresionistiškos tapybos įgūdžius, susimbolinant gamtos motyvus, kur saulėlydžiai, upeliai, debesys suvokiami kaip kažkas daug daugiau ir reikšmingiau negu įprasti gamtos reiškiniai. 

Jaunystėje Kalpokas daug klajojo po svetimus kraštus – Latviją, Rusiją, Vokietiją, Šveicariją, Italiją. Italijoje jis net dirbo nuotraukų retušuotoju, o fotografijos meno išmokė ir savo sūnų Rimtą. Deja, fotografijų iš beveik keturiasdešimt metų trukusių Kalpoko klajonių beveik neišliko. Parodoje viena erdvė skirta nuotraukoms. Jose atsispindi menininko gyvenimo būdas, bendravimas su kolegomis ir mokiniais Kauno meno mokykloje. Keletas nuotraukų primena apie dingusius šio menininko kūrinius.

Grįžkime prie tapybos. Kalpokas daugiausia tapė natūralios gamtos peizažus. Žiūrint į kūrinius ypač jaučiama, kad gamta jam buvo be galo svarbi, teikianti įkvėpimą. Paveiksluose pavaizduoti gamtos objektai labai tikslūs, kai kuriuose jų galime pamatyti net smulkiausias gamtos detales. Paveikslai jautrūs ir profesionalūs.

Ryški ir kita Kalpoko kūrybos dalis – moters atvaizdai: portretai, aktai. Akivaizdu, Kalpokas turėjo savą moters idealą, jį perteikė kūryboje, nors ir sulaukdavo begalės neigiamų komentarų, o kai kurie jo tapybos darbai buvo netgi apšaukti vieša pornografija. Pagrindinė jo tapytų paveikslų herojė – Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, viena populiariausių tarpukario Lietuvos moterų, šokėja, baleto studijos vadovė. Akivaizdi modelio drąsa pozuoti nuogai dailininko paveikslams ir nuotraukoms. Paveiksluose rodydamas jauną ir sportišką moters kūną, Kalpokas sukūrė aistra ir vitališkumu trykštančius savo mūzos atvaizdus. Olgos paveikslų parodoje tikrai nemažai. Tai tik dar kartą įrodo, kad ji – ne tik menininko įkvėpimo šaltinis, bet ir artima, ryški, jo širdžiai miela siela.

Asmeniškai man labiausiai patiko ankstyvieji Kalpoko nutapyti gamtos peizažai, o didžiausią įspūdį dėl tikroviškos plastikos bei akivaizdžiai pulsuojančios aistros paliko jo vaizduojama moteris, būtent tie darbai, kuriuose nutapyta Olga Dubeneckienė-Kalpokienė. Apskritai paroda yra verta žiūrovų dėmesio, nes tapytoją pristato plačiai, informatyviai, apima daugybę skirtingų, menininkui svarbių temų. Paroda verta dėmesio dar dėl to, kad joje eksponuojami retai matomi privatiems asmenims priklausantys Kalpoko kūriniai. 

Paroda veikia iki lapkričio 11 d.