Fotografija
Karolina Rimkutė
Subkultūra kaip eksponatas
Paroda „Permainų šventė“ MO muziejuje
Naujoji MO muziejaus paroda „Permainų šventė“ tikrai džiugina eksponuojama fotografijų kolekcija. Pirmoje parodos dalyje „Gyvenimo ritualai“ galima išvysti Lietuvos fotografijos klasikų Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio ir kitų fotografijas, taip pat paanalizuoti asmeninių santykių institucionalizavimo problematiką per Laisvydės Šalčiūtės, Vilmos Samulionytės, Aušros Griškonytės-Volungės, Mildos Zabarauskaitės ir Roberto Narkaus kūrinius.
Agnė Narušytė
Gėlės tetoms ir žydams
Dviejų fotografijos parodų pokalbis
Dvi fotografijos parodos atrodo nesusijusios. Jas skiria ir geografija, ir istorija, ir autorių amžius bei pilietybė. Parodos „Prospekto“ galerijoje „Buvimas / Susitikimas / Gedėjimas“ autorė Poline Harbali (g. 1988) yra jauna menininkė iš Kanados, tapusi Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamo tarptautinio konkurso „reStart“ finalininke. Todėl jai suteikta galimybė surengti Vilniuje personalinę parodą, kurioje ji pasakoja apie savo hibridišką tapatybę ir mirusios močiutės sirės atmintį.
Agnė Narušytė
In memoriam Romualdui Rakauskui
(1941–2021)
„...tik fotografija įprasmino mano pragyventą laiką, neleido jam išblukti, išsitrinti“, – rašė Romualdas Rakauskas savo knygos „Šiokiadieniai“ įžangoje (Kauno fotografijos galerija, 2012). Jis buvo viena reikšmingiausių figūrų Lietuvos fotografijoje. Kartu su Antanu Sutkumi, Algimantu Kunčiumi, Aleksandru Macijausku jis sukūrė legendą, buvo vienas tų, kurių dėka susidomėjau fotografija. Prieš penkiolika metų kartu rengėm jo kūrybos albumą „Fotografijos“. Austėja Čepauskaitė užrašė Rakausko pasakojimus apie gyvenimą ir fotografijos ciklus, kurių ten pristatėme trylika (E. Karpavičiaus leidykla, 2009). Dabar tai jau – praėjusios epochos liudijimai.
Agnė Narušytė
Fotobloke – „nieko ypatingo“
Vidurio Europos fotoknygų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje
„Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti Slovakijoje ir aplinkinėse šalyse, mane nustebino išskirtinis to regiono nuobodumas. Baltijos jūra graži, paplūdimiai malonūs, bet vanduo toks šaltas, kad joje neįmanoma maudytis. Slovakijoje turime Aukštuosius Tatrus, kurie yra gražūs kalnai, bet palyginus su Alpėmis jie atrodo daugiau kaip kalvos. Kai svečiai iš užsienio paprašo jiems parodyti įdomiausias vietas, tu visiškai suglumsti ir pradedi gėdytis, nes nėra nieko išskirtinio. Viskas tam tikra prasme vidutiniška.“ Taip rašo slovakų fotografas Martinas Kolláras, komentuodamas savo knygą „Nieko ypatingo“, išleistą 2007 metais
Agnė Narušytė
Atkaklūs ir nemėgsta naujovių
Margaritos Matulytės kuruota paroda „Čiabuvių pasakojimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
„Žmonės geraširdžiai, atviri ir gana vaišingi, bet nemėgsta naujovių. Ne tiktai Bogužiuose, bet ir platesnėje apylinkėje nėra radijo ir perkūnsargių. Žemė nors ir ne per blogiausia, bet gyvena apyskurdžiai.“ Taip rašo pirmosios Lietuvos Respublikos kraštotyrininkai apie kaimo gyventojus.
Natalija Arlauskaitė
Arnold Odermatt: avarija kaip peizažo menas
Paroda „Karambolage“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
Tėvų namuose buvo ir turbūt tebėra vokelis su nuotraukomis, neskirtomis vaikui, o pamačiau jas būdama 6–7 metų. Tai nuotraukos „iš tėčio darbo“, kurių niekada nepasidarė daugiau, kažkaip atsidūrė namuose ir užsiliko: tarpusavyje nesusiję kriminalinės fotografijos pavyzdžiai. Į mašinų avarijas su nukentėjusiais žmonėmis žiūrėti nemėgau, be kita ko, buvo aišku, kad šitų tai jau visai negalima liesti ir matyti, o bažnytinių indų nuotraukos traukė. Kažkiek todėl, kad buvo „menas“, o jo nebuvo itin daug ir jis domino, bet ir todėl, kad šiose nuotraukose slypėjo neaiškumas: jei visa tai nusikaltimo pėdsakai, tai kada jos padarytos – jau indus suradus, anksčiau fotografuojant bažnyčios turtą ar besiruošiant vagystei? Kas gi jas padarė – gerieji ar blogieji? Apie nusikaltimą nieko nežinojau ir klausti nesiryžau, nes pati jaučiausi leistinumo ribą peržengusi, bet vaizdai neramino savo istorija.
Viltė Visockaitė
Ieškant priešnuodžio
14-oji Baltijos trienalė: nesibaigiančios kovos Šiuolaikinio meno centre
Atėjo toks metas, kai visos krizės – ekonominė, ekologinė, migracinė, informacinė ir politinė – persipynė, ir niekas negali dorai paaiškinti, iš kur jos kilo ir kaip jas spręsti, tačiau daugelis skelbiasi radę „sprendimą“ (Mäger, 2016; Herszenhorn, 2018; Applebaum, 2019; Harding, 2018).
Agnė Narušytė
Gedimino P. Gedimino kalnas
Apie parodą „Per visą žvilgsnį“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Gedimino pilies kalnas kalnuotoje šalyje būtų vadinamas kalva. Bet mums jis – kalnas. Ir netgi paaukštintas, kad būtų dar kalnesnis. Dešimtmečius jis buvo jaukus medžių guotas ir į jį lipti būdavo įmanoma net vasarą. Tokį ir prisimenu iš vaikystės – kaip už Katedros pūpsančią galimybę pamatyti miestą kitaip.
Agnė Narušytė
Vaškiniai skarabėjai Vilniaus rūsyje
Iš parodos „O ką, jeigu?“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Toks metas, kad nuo studentų baigiamųjų darbų nepabėgsi. Štai užsukau į Vilniaus fotografijos galeriją, o ten savo darbus rodo Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantai. Eksponavimo vietos pasirinkimas žiūrovui žada žvilgsnį į fotografijos ateitį. Ją nuspėti tikėčiausi ir aš, jei iš anksto nežinočiau, kad medijų kontekste fotografija yra tik vienas iš menininko įrankių ir į ją dėmesį atkreipia tik buvimas fotografijos galerijoje.
Natalija Arlauskaitė
Istorija kaip citata
Joano Fontcubertos paroda „Istorijos krizė“ Kauno fotografijos galerijoje
Prieš kelerius metus, prie „Baltų lankų“ vasaros mokyklos stalo Druskininkuose, kalbėjomės su filosofu Algiu Mickūnu apie rašymą: ar greitai, ar ritmingai, ar lengvai. Mickūnas pasakė, kad viskas nieko, bet nepaprastai vargina lyg ir gerai prisimenamų, atmintyje nugulusių citatų sutikrinimas ir išnašų dėliojimas.
