7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atkaklūs ir nemėgsta naujovių

Margaritos Matulytės kuruota paroda „Čiabuvių pasakojimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM

„Žmonės geraširdžiai, atviri ir gana vaišingi, bet nemėgsta naujovių. Ne tiktai Bogužiuose, bet ir platesnėje apylinkėje nėra radijo ir perkūnsargių. Žemė nors ir ne per blogiausia, bet gyvena apyskurdžiai.“ Taip rašo pirmosios Lietuvos Respublikos kraštotyrininkai apie kaimo gyventojus. Kad tai tiesa, liudija fotografijos. Viena ypač įsiminė. Šeima sėdi apytamsėje grytelėje, kurios sienos apklijuotos laikraščiais – vietoje tapetų. Veidai vos įžiūrimi. Daiktai atrodo apsinešę žemėmis. Gal tai – tik fotografijos efektas, kai nepasirūpinus apšvietimu pats vaizdas atrodo purvinas. Panašiai ir dabar atrodo eilinių piliečių butai, kai jų bėdas filmuoti netikėtai užgriūva televizijų žurnalistai, tikėdamiesi paauginti reitingus. Tiesa, kraštotyrininkai nedirbo dėl reitingų. Kaip ir carinės Rusijos antropologai. Pastarieji tikriausiai jautėsi esą šitos čiabuvių genties, vadinamos lietuviais, atradėjai, kurių surinkta medžiaga bus svarbus informacijos šaltinis ir valdžiai, ir mokslo žmonėms. Jie fotografavo ir užrašė pasakojimus. Kaip ir pridera antropologams, juos domino ne tik čiabuvių gyvenimo sąlygos, bet ir papročiai. Pavyzdžiui, legenda apie laumes, negyvai užmyluojančias vaikus. Arba mirties ritualai, kurių tikslas – pasirūpinti siela, kai kūnui padėti nebeįmanoma.

 

Akivaizdu, kad antropologams jų tyrinėjami čiabuviai buvo žemesnio išsivystymo lygio „kiti“. Bet tą patį galima pasakyti ir apie kraštotyrininkus bei etnografus, kad ir kokie jie būtų geranoriški. Hierarchija neišvengiama, kai tyrinėtojas savo metodais preparuoja objektą mėgindamas suprasti, iš ko jis padarytas, kaip jis elgiasi, kaip veikia aplinką. Galima sakyti, paroda „Čiabuvių pasakojimai“ reprezentuoja kolonijinį žvilgsnį. Net pats pavadinimas „čiabuvis“ yra iš to konteksto. Nes juk mes patys sau – ne čiabuviai. Pats žodis nusako konkrečioje vietoje atrastą kitą, kuris žvelgiant iš šalies atrodo gana abstraktus ir vientisas, nekintantis, neturintis savo politinių interesų, ne subjektas. Ne taip, kaip mes atrodome patys sau – įvairūs, kažko norintys, reikalaujantys, besikaunantys tarpusavyje ir su priešais, tikrų tikriausi subjektai. Čiabuviai mums yra kažkur kitur gyvenantys necivilizuoti kiti, kurių į savo tarpą neįsileistume, ką įrodo ir dabartiniai santykiai su migrantais, atsidūrusiais ne savo vietoje. Keistumą kuria tai, kad čiabuviais parodoje pavadinti būtent mes. Kuratorė Margarita Matulytė apgręžia žvilgsnį, tarsi pagal Apolono šventyklos Delfuose prieangyje užrašytą maksimą: „Pažink save.“ Norint tai padaryti, reikia save sukeistinti, paversti nepažįstamu kitu, čiabuviu, geraširdžiu, vaišingu, nemėgstančiu naujovių.

 

Pažinimo priemonės – tokios pat primityvios kaip ir tie čiabuviai. Artefaktai, fotografijos ir pasakojimai. Kartais pasakoja vien fotografijos, visos nespalvotos. Pakanka žiūrėti į grupinei nuotraukai pozuojančius vyrus, moteris, vaikus ir skaityti veidų išraiškas, iš bruožų atsekti giminystės ryšius, iš drabužių ir pozos sužinoti socialinį statusą. Bet pats fotografavimas gana monotoniškas – žmonės sėdi ar stovi, kartais atlieka privalomus žemdirbių vaidmenis su dalgiais ar grėbliais. Įdomiausia, kad jei žiūrėtum vien į fotografijas ir neskaitytum, kas parašyta, vos pastebėtum, kad laikas eina, kad šie čiabuviai – trijų skirtingų epochų ir politinių sistemų – carinės Rusijos, tarpukario ir sovietmečio – gyventojai. Fotografijos tarsi patvirtina seną stereotipą, kad lietuviai konservatyvūs, todėl išsaugojo seniausią indoeuropiečių kalbą. Žiūrėkite – taip ir yra.

 

Per parodos atidarymą Margarita Matulytė pabrėžė, kad šios fotografijos nėra „meninės“, kad jų tikslas – pristatyti faktus. Iš tiesų fotografija, net ir „meninė“, pretenduoja būti realybės atstove – parodyti mums tikrus žmones iš praeities. Bet dokumentika yra tarsi arčiau tikrovės. Mes įpratę regėti tarpukario Lietuvos kaimo papročius šalį apkeliavusio Balio Buračo akimis. Jis buvo etnografas, bet fotografavo kaip menininkas – stengėsi komponuoti, parinkti apšvietimą, kai ką išryškinti, kai ką paslėpti. Todėl jo fotografijose tradicijos atrodo romantiškos. Parodoje Buračo lyg ir nėra, nors galėjau ir nepastebėti, nes labiau domino žmonių pasakojimai nei fotografų pavardės. Bet tikrai yra grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, kurio fotografijos įsiterpė tarp daugybės į fotografijos istoriją neįrašytų fotografų užfiksuotų kadrų. Dokumentuotojai nepabrėžia autorystės, tad ir neįsimena kaip autoriai. Jie tik „fiksuoja tikrovę“ – jos „buitinę“ šviesą, išryškinančią tai, ko šiaip nesinorėtų matyti, paslepiančią kažką svarbaus. Vaizdo grubumas tenkina tikrovės poreikį, bet ir nuslepia, kad net pasirinkimas tik fiksuoti jau kuria tam tikrą estetiką, kad ir „bjaurumo“. Ji tikriausiai netyčinė, bet irgi dengia tikrovę išraiškos sluoksniu.

 

Iš daugybės kraštotyros muziejų surinktų fotografijų pasakojimą pertraukia eksponuojamų objektų kontrapunktas. Ant pilkų stendų, kurie pažvelgus iš toliau atrodo kaip dvišlaičiai kaimo trobų stogai (architektė – Sigita Simona Paplauskaitė), užmestos etnografų surinktos kaimo audėjų lovatiesės. Nors jas sieja beveik nekintančių raštų ritmas, spalvų deriniai drąsūs – tereikia atkreipti dėmesį, užuot tik užmetus akį į atmintinai žinomą stereotipą. Išraiškos individualumą lengviau pastebėti apžiūrinėjant prieverpstes, kurios eksponuojamos visos kartu. Pasikartojanti forma padeda susitelkti į skirtumus, pastebėti kiekvieno meistro pastangas, kartais negrabias, kartais leidžiančias sukurti medinę juvelyriką. Be to, chronologinė išdėliojimo tvarka siūlo stebėti stilistikos raidą nuo XIX amžiaus iki sovietmečio.

 

Beje, kodėl tyrimas baigiamas sovietmečiu? Gal antropologai dabar nebevaikšto po kaimus ieškodami čiabuvių? O gal čiabuvių nebėra? Migracija, informacinės technologijos galutinai išardė pastovumo terpę, kurioje galėjo užsikonservuoti tie autochtonai, „unikalios etninės tapatybės nešėjai, be kurių nesirastų tauta, nebūtų sukurta nacija“, kaip rašoma anotacijoje. Sovietmečiu Lietuvos kaimo žmones fotografavę Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Romualdas Požerskis, Algimantas Kunčius kartais pasako, kad tokių „etninės tapatybės nešėjų“ kaime nebėra. Pagalvojus apie dabartinius čiabuvius, atmintyje išnyra nebent Rimaldo Vikšraičio „Pavargusių kaimo grimasų“ personažai. Jų akys žiba alkoholio užpiltų smegenų džiugesiu, jie noriai fotografuojasi nuogi apšepusiose kaimo trobose, nes jiems tas pats, jokio skirtumo, tik dar įpilk. Su tokiais čiabuviais parodų lankytojai nenorėtų tapatintis. Mintis, kad iš šio genotipo būtų galima konstruoti tautą, gąsdintų. Kas atsitiko?

 

Standartinis atsakymas būtų: modernizacija. XX amžiuje modernizacija ne tik Lietuvoje išardė tradicinį kaimą, išvietino milijonus žmonių, patraukusių į miestus ieškoti darbo ir geresnio gyvenimo. Dabartinė provincijos ir sostinės priešprieša, ne vienos Vakarų valstybės skilimas į dvi nesutaikomas visuomenes galbūt yra neišvengiamas modernizacijos rezultatas. Kažkas išvyko, kažkas liko. Sostinėse susikoncentravo išdrįsusių palikti namus palikuonys, o aplink – likusiųjų „prie seno“ teritorija. Skaitant parodoje šalia fotografijų eksponuojamus pasakojimus, mintyse jie persipina su dabartinių „čiabuvių“ emocijomis socialiniuose tinkluose. Nors aplinkybės ir personažai skiriasi, kai kurios tradicijos išsaugotos. Nebekalbama apie laumes, bet dažno dabarties čiabuvio nesutrikdytų „natūraliai“ skambantys pamokymai, kaip priversti moteris gėdytis mėnesinių ar nepridengtų plaukų, kaip padaryti, kad šuo išprotėtų ir kandžiotų ateivius. O išradingosios Užgavėnių kaukės sutartinai šaiposi iš tebeniekinamo kito – žydo. Ir nors niekam nebereikia vietoj mokyklos ganyti karvių, nusikaltimų ir nelaimių šaltinis yra ta pati proto tamsa.

 

Taigi nors parodoje pasakojimų daug, atrodo, kad čiabuviai bėgant laikui porina tą patį. Tik sovietmečiu atsiranda viena naujovė: jie kaip niekad daug dainuoja, sako, kad dainos jiems – užuovėja nuo negandų. Šalia pridedami dainų tekstai. Šis pasikeitimas iš pradžių nustebina, bet paskui prisimenu, kaip ir pati dalyvaudavau etnografinėse ekspedicijose, vaikščiojau po kaimus rinkdama dainas. Reikėjo skubėti, nes buvo akivaizdu, kad silpstančiais balsais dainuojančių bobučių ir diedukų greitai nebebus, nebeliks ir dainų. Taip ir atsitiko – dabar tos dainos yra nebe žemę dirbančio žmogaus gyvenimo dalis, bet kaskart iš naujo atkuriamas praeities reliktas. Tačiau šioje parodoje visuotinis dainavimas (beje, interpretuojamas ir Mariaus Juknevičiaus garso instaliacijoje) atlieka dar vieną užduotį – turi pridengti pasakojimuose akis badančią skylę. Kad ir kokius vargus tie sovietinio kaimo žmonės prisimena, jie – iš jų vaikystės, bet šiukštu ne iš pokario. Tremtį ir emigraciją liudija nebent užuomina, kad štai buvo dvidešimt vaikų, vieni mirė, kiti išvažiavo Amerikon, dar kiti – Rusijon. Ko jie į tą Rusiją važiavo, etnografijos rinkėjas tikriausiai turėjo susiprasti pats, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga.

 

Nutylėta tremtis buvo svarbus Lietuvos modernizavimo įrankis, nepalikęs galimybių išlikti čiabuvių kultūrai. Kartu šis nutylėjimas yra geriausias įrodymas, kad visa šioje parodoje pristatoma antropologų, kraštotyrininkų, fotografų, tautosakininkų ir etnografų surinkta medžiaga turi būti skylėta, kad fotografijos ir fragmentiški tekstai negali papasakoti, kaip iš tikrųjų buvo. Tyrimų rezultatus, žinia, formuoja tyrėjų nuostatos. Carinės Rusijos tyrinėtojai turėjo atrasti atsilikusį kitą, kurį reikės civilizuoti, ir atrado. Pirmosios Lietuvos Respublikos kraštotyrininkai norėjo atrasti tautos šaknis ir atrado. Sovietmečio tautosakininkai norėjo atrasti prarastosios Lietuvos dvasios bei genotipo likučius ir atrado. Tyrinėtojai – tokie pat ideologinio pasakojimo kūrėjai kaip ir politikai, o fotografai liudija fikciją kaip ir dailininkai.

 

Apie tai primena ant vienos sienos eksponuojami trys paveikslai ir trys tekstai, apibendrinantys kiekvieno laikotarpio požiūrį į čiabuvius. 1864 m. Nikolajus Novikovas rašė, kad „iš visų istorijai žinomų genčių lietuvių yra kone pati atkakliausia“. Atkaklumas trukdė svetimšalių planams atbaidyti lietuvius nuo katalikybės. Turbūt dėl tos pačios priežasties 1936 m. Antanas Smetona apeliuoja į atkaklumą sparnuotu posakiu: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būti.“ 1940 m. Antano Sniečkaus kalba irgi skamba atkakliai: „Visiems turi būti aišku, kad Lietuvos liaudis gali turėti tik vieną kelią, jei ji nori gyventi laimingai ir laisvai.“ O minėti trys skirtingų laikotarpių paveikslai atkakliai reklamuoja nekintančią fikciją apie čiabuvius – nesvarbu, kokia santvarka, jie džiaugsmingai dirba saulėtuose laukuose.

 

Parodos struktūra, taikliai parinkti akcentai, objektų, tekstų, paveikslų ir fotografijų kontrapunktai kuria erdvę klausimams. Kas tie čiabuviai? Ar gražu juos taip vadinti? Ką su jais turime bendro? Ką su mumis daro ideologai? Kaip čia pasitarnauja menas? Ir taip toliau. Kuratorė neprimeta atsakymų – visa, ką čia parašiau, buvo tik mėginimas tarp menamų sodybų stogų susirasti savo kelią.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 26 d.

Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Aksamitauskaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Aksamitauskaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
Ekspozicijos fragmentas. G. Grigėnaitės nuotr. LNDM
G. Aksamitauskaitės nuotr.
G. Aksamitauskaitės nuotr.
G. Aksamitauskaitės nuotr.
G. Aksamitauskaitės nuotr.