Dvi fotografijos parodos atrodo nesusijusios. Jas skiria ir geografija, ir istorija, ir autorių amžius bei pilietybė. Parodos „Prospekto“ galerijoje „Buvimas / Susitikimas / Gedėjimas“ autorė Poline Harbali (g. 1988) yra jauna menininkė iš Kanados, tapusi Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamo tarptautinio konkurso „reStart“ finalininke. Todėl jai suteikta galimybė surengti Vilniuje personalinę parodą, kurioje ji pasakoja apie savo hibridišką tapatybę ir mirusios močiutės sirės atmintį. Parodos Vilniaus fotografijos galerijoje „Lietuvos žydai grįžę iš nacių konclagerių“ autorius yra mums gerai pažįstamas Kęstutis Grigaliūnas (g. 1957), jau daugiau nei dešimtmetį dirbantis su Lietuvos ypatingojo archyvo bylomis ir iš ten rastų vaizdų darantis parodas, publikuojantis knygas. Kalbėti apie juos kartu, atrodytų, galima nebent todėl, kad nėra nei laiko, nei vietos atskiriems straipsniams. Ir nors tai tiesa, šias dvi laike persidengiančias parodas siejanti tapatybės-atminties-karo triada kuria intrigą, kuriai negalėjau atsispirti.
Tapatybė
„Esu ta odontologijos studentė Latakijoje, Sirijoje, 2017 m., esu ta baladi šokėja Rošelyje, Prancūzijoje, 2006 m., esu ta trijų vaikų mama Damaske, Sirijoje, 2020 m., esu ta imigrantė architektė Detroite 1995 m., esu ta mergaitė savo pirmosios Komunijos apeigose Tunise 1950-aisiais, esu ta parduotuvės darbuotoja Viši, Prancūzijoje, 1970-aisiais, esu ta paauglė Marselio priemiestyje Prancūzijoje 2011 metais.“ Šitaip Poline Harbali pristato „Buvimo“ dalyje eksponuojamas fotografijas – buvimo visose tose vietose, visais tais laikais įrodymus. Visose fotografijose – ji pati, tobulai persikūnijusi į savo giminaičių vaidmenis ir gyvenimus kaip Cindy Sherman. Tik Harbali ne ištirpsta tose tapatybėse, bet susirenka jas visas kaip sudarančias jos DNR. Ji ir prancūzė, ir sirė, ir amerikietė, ir tunisietė, ir kanadietė, o kartu nėra nei ta, nei ta, nei ta. Jos kraujas visada sumaišytas. „Aš iš tikro niekada iki galo nežinau, kas esu, tik neabejoju paveldėjusi jūsų siaubą ir grožį.“ Grožis matomas, siaubas mums žinomas iš žiniasklaidos, bet nejaučiamas. Sirijos pilietinio karo ištakos – taikūs „Arabų pavasario“ protestai 2011 metais – jau yra kita epocha, buvusi prieš imigracijos krizę, pakursčiusią nemalonius politinius procesus Europoje. Visose nuotraukose besišypsančios Polinos veido bruožai primena, kad ji bet kada ir bet kur gali būti palaikyta neteisėta imigrante, nes atvykėliai, „negrynakraujai“, Kiti ima ir užkliūva, vos tik kas nors nesiseka. Amžini krizių atpirkimo ožiai.
Mūsų atpirkimo ožių atvaizdai eksponuojami Grigaliūno parodoje. Ekspozicijos sprendimas – minimalistinis. Tik vienodų kortelių eilės, o jose – portretai, daryti tapatybės dokumentui arba fotografuoti studijoje. Jų prireikė žydams grįžus iš koncentracijos stovyklų į Sovietų Sąjungą ir pereinant filtracijos procedūrą. Jie buvo stebimi turbūt vien dėl to, kad išgyveno priešo stovykloje. Taigi jie pateko į naują priežiūros režimą, kurio prielaidas aiškina kuratorės Natalijos Arlauskaitės anotacija. Vyrai ir moterys, seni, jauni, vidutinio amžiaus. Dažniausiai tamsiaplaukiai, veidai rimti. Dar atkreipiau dėmesį į moterų šukuosenas – į skiauterę sukelti plaukai ant viršugalvio, aplink plaikstosi palaidi iki pečių. Karo ir pokario mada, privaloma filmuose apie tą laiką. O po portretais – biogramos. Jos itin lakoniškos – tik datos ir vietos. Dar paminėti tėvai, broliai, seserys, vaikai – dažniausiai žuvę. Išgyvenusiųjų gimimo vieta gali būti kur nors Lietuvoje, kartais kitoje šalyje, paskui – Vilniaus arba Kauno getas, tada – kuri nors koncentracijos stovykla, galiausiai – vėl adresas kur nors Lietuvoje, dažniausiai Vilniuje ar Kaune. Skaitydama stabteldavau ties paminėtomis gatvėmis mano kaimynystėje: Sodų, Šv. Stepono, Raugyklos, Pylimo. Kartais prieš, kartais po. Kodėl? Nes vieni žydai gyveno mano kasdien matomuose ir praeinamuose namuose prieš tai, kai buvo išvaryti vien dėl savo netinkamos tapatybės. O kiti juose gyveno galbūt man jau vaikštant tomis gatvėmis. Perskaičiusi gatvės pavadinimą, dar kartą – jau įdėmiau – žiūriu į veidą, tarsi mėginčiau prisiminti, gal kur tą žmogų mačiau. Tokių veidų mano vaikystėje tikrai buvo. Tada nė neįtariau jų išgyvento ir paveldėto siaubo.
Atmintis
Aišku, niekad nežinai, ar prisiminimas tikras, ar sugeneruotas dabarties įvykių – ir atrodo toks pats nepaneigiamai tikras. Psichologams tokios atminties konfabuliacijos – jau seniai ištirtas reiškinys. Kai pirmą kartą apie tai perskaičiau Philipo Zimbardo ir Johno Boydo knygoje „Laiko paradoksas“ (2008), buvo sunku patikėti, kad ir man taip greičiausiai atsitinka. Savo smegenyse to neįmanoma patikrinti – jei kažką prisimenu buvus, tuomet matau ir įvykio „filmą“, kurio nėra kam išsklaidyti. Fotografija – dar ne filmas, bet jos siūlomas individualaus veido tikrumas išjudinamas bežodžiu pasakojimu. Tos šukuosenos, akys, raukšlės, veidų formos, mimika, apykaklės, bliuzelių raštai – viskas po truputį sulimpa į fizinius kūnus, užpildančius biogramų griaučius gyvenimo raumenimis ir krauju. Po parodos Holokaustą išgyvenusių žydų pavidalai užpildė mano atminties gatves kaip haliucinacija.
Poline Harbali prisimena savo močiutę sirę, tėvo mamą, kuri arabų kalba vadinama „teta“. Pagrindinė „Prospekto“ galerijos erdvė virsta tarsi rytietišku interjeru, nes ant sienų kabo arabiški audiniai, kilimai (jų nuotraukos), net supiltas kapas – vos užėjus tampa aišku, kad kažko gedima. Bet rytietiškus ženklus dengia gėlių fotografijų serija ir papildo iš Libano kilusios poetės Emné Nasereddine eilėraščiai. Įžanginiame tekste Harbali paaiškina, kad gėlių musulmonų laidotuvėse nebūna – tik maldos. Gėlės net gali būti draudžiamos. Bet ji nupirko Paryžiuje gyvenančiam tėvui gėlių puokštę ir ją fotografavo kiekvieną dieną prisiminimui, kol puokštė lėtai vyto. Šis paprastas veiksmas menininkei padeda susikurti tapatybę, iškilusią „aukščiau kultūrų, tautų ar ritualų“, užmegzti ryšį su močiute, kurios daugelį metų nematė dėl karo. Fotografijų tamsoje blykčiojantys balti žiedai ir žali lapų „kardai“ iš pradžių, regis, nesikeičia. Laiką sustabdė gedėjimas – močiutė vis „neišeina“. Bet po kelių dienų augalų spalvos ima keistis, kol lieka tik nubirusių žiedlapių krūvelė. Pasirinkdama rodyti gėles, o ne močiutės veidą, menininkė pasiekė tikslą – paroda tapo universaliu įrankiu „Tetai atminti. Mūsų tetoms atminti“. Ir kartu ji sukūrė erdvę, kurioje tvyranti negalimybė atsisveikinti su mylimu žmogumi tampa kaltinimu karui, paverčiančiam tapatybes kliūtimi, o ne medžiaga kurti naujiems DNR.
Karas
„Nebuvau sutikus savo močiutės septynerius metus. Iš pradžių mus skyrė baimė, tada oficialūs dokumentai ir galiausiai – Septynerių metų karas. Tiesa, mes susitikome prieš kelias savaites 24 valandoms.“ Parodos dalyje „Susitikimas. Kaip aš myliu rudenį“ Poline pasakoja apie tą per trumpą susitikimą fotografijomis. Bet įprastų įvykio nuotraukų – nei močiutės, nei pačios Polinos asmenukių – čia nėra. Tik tušti peizažai, augalai ir „Google“ žemėlapiai, kuriuos tyrinėdama ji mėgino įsivaizduoti pavojingą močiutės kelionę į Beiruto oro uostą, kuris netrukus buvo susprogdintas. Taigi fizinių objektų neliko, o kai nėra fotografijų, susitikimo patirtį išsaugo tik nepatikimoji atmintis. Ji galėjo visa tai sukurti – visai kaip vien per medijas pažįstamas karas atrodo netikras, sufabrikuotas, o jo pabėgėliai – irgi netikri, nelegalūs imigrantai. Geriau jų nematyti. Gal jie yra, o gal ir nėra. Jie dingsta jūroje kaip Polinos nufotografuotame jūros peizaže baigiantis išblėsti veidas – ne dokumentas, o tik „blunkanti švytinčio veido idėja“.
N-toji Grigaliūno paroda iš Lietuvos ypatingojo archyvo taip pat yra apie karą, kuris Lietuvai dar ilgai nesibaigė. Lėtai, jau daugiau nei dešimtmetį, savo tyrimais, parodomis ir knygomis slinkdamas metai po metų XX a. 5-uoju dešimtmečiu Grigaliūnas gaivina besitęsiančio karo atmintį, daro ją nepakeliamą ištikimiems jo projekto „Mirties dienoraščiai“ sekėjams. Buvo pirmosios okupacijos represuotųjų blokas, nacių okupacijos kasdienybės fotografijos, pokaris, partizanai, dabar – Holokaustą išgyvenę ir sugrįžę žydai. Tai turėtų būti optimistinė tema, pamenu, per atidarymą sakė Arlauskaitė. Bet taip nėra, nes veidai portretuose tik pridengia daugybę kartų didesnio žmonių skaičiaus – daugiau kaip 190 tūkstančių Lietuvos žydų – patirtą žiaurumą ir siaubą.
Taigi abiejose parodose fotografijos pasitelkiamos kaip nuo seno įprastas ir savaime nieko nereiškiantis tapatybės liudijimas. Optimizmas ar siaubas priklauso nuo to, kokie kultūriniai DNR susipina į šį fotografavimo momentą ir į kokį kontekstą paskui tas atvaizdas patenka – į karo ar į karo atminties. Bet riba tarp tų kontekstų nėra stabili – nevalingas dviejų parodų pokalbis palieka abejonę, ar tikrai tų istorijų pabaiga jau buvo. O šį rudenį minint Holokaustą, sugrįžusių Lietuvos žydų prarastiems artimiesiems lėtai vysta Polinos Harbali močiutei fotografuotos gėlės.
Poline Harbali paroda veikia iki spalio 2 d.
„Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)
Kęstučio Grigaliūno paroda veikia iki spalio 16 d.
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius)
