Vaškiniai skarabėjai Vilniaus rūsyje

Toks metas, kad nuo studentų baigiamųjų darbų nepabėgsi. Štai užsukau į Vilniaus fotografijos galeriją, o ten savo darbus rodo Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros magistrantai. Eksponavimo vietos pasirinkimas žiūrovui žada žvilgsnį į fotografijos ateitį. Ją nuspėti tikėčiausi ir aš, jei iš anksto nežinočiau, kad medijų kontekste fotografija yra tik vienas iš menininko įrankių ir į ją dėmesį atkreipia tik buvimas fotografijos galerijoje.

Iš tiesų – „fotografijos meno“ tradicine to žodžio prasme čia nėra, nors fotografijų yra. Bet jos – tik nuorodos, kaip ir Lauros Mickutės eksponuojamas QR kodas, kuris turėtų atverti „Menines dalyvavimo praktikas su emocinį sutrikimą patiriančiais vaikais“. Manasis jau šešerius metus pagyvenęs telefonas tokių kodų „neima“, tad pasuku prie kito darbo, kurį sudaro keli objektai. Ant postamento – pasiruošęs šuoliui „auksinis“ Pegasas, išskėtęs vaško sparnus, šalia kabo dvimatėje plokštumoje iš suraizgytų linijų sukurta sferos iliuzija, ant balto kubo stovi tarsi bronzinis berankės moters torsas, prie neseniai restauruotos galerijos grindyse eksponuojamo seno akmens guli prisišlieję „aukso“ luitas ir medžio šaknies fragmentas, o ekrane rodoma, kaip iškasama milžiniška šaknis, kurios trimatiškumo įspūdį kuria fotogrametrija. Ji padeda atpažinti neįvardytą kūrinio autorių – tai Adomas Žudys. Bet paslaugusis galerijos prižiūrėtojas Vytautas sako, kad tai – tik antžeminė instaliacijos dalis, rūsyje yra dar.

Noriu leistis į rūsio vėsą, bet prieš tai užlipu į antrą aukštą, kur Rasuolė Jautakytė pristato „Išeikvotų daiktų teatrą“. Jis rodomas krūvoje senovinių televizorių, kurie patys yra išeikvoti daiktai. Jų ekranuose juda daiktai, kažkieno palikti pakrūmėse, pakampėse, tarpunamiuose, šalia nereikalingų sandėliukų. Lyg gyvi jie keičia vietas, autorei liudydami liūdesį ir kažką primindami, tačiau ji nesako ką. Tad žiūrėdama turėčiau pati sujungti savo prisiminimus su sovietinėmis kėdėmis ir aplūžinėjusiais karučiais, tačiau vaizduotė atsisako dirbti, ją traukia į rūsį. Jį Fotomenininkų sąjunga pradėjo naudoti neseniai, dar tik galvoja, ką su juo daryti, nes ta erdvė įspūdinga savaime.

Palieku antžeminę parodą ir leidžiuosi į požemius. Ten randu dar vieną autorę – Ritą Stankevičiūtę-Kazakevičienę ir jos kūrinį „Stebuklas“. Autorė rašo apie panirimą po vandeniu, nekvėpavimą, dusimą ir išnirimo sugrąžintos gyvybės „stebuklą“. Sprendžiant iš teksto, būta fenomenologinio įsijautimo į plūduriavimą patirties, net atrasta sąsajų su kūrybiniu procesu. Tačiau pasikartojančios iš rožinio vandens išnyrančio veido nuotraukos to neatskleidžia, o nuorodas į Warholą jau registruoju kaip paveldą. Iš meninio tyrimo gelmių mane laiku ištraukia netikėtai pasirodęs Adomas Žudys.

Jis noriai pasakoja, veda tai į vieną, tai į kitą rūsio kampą, kurio raudonas plytas aplipdė piešiniais ir fotografijomis – lyg koriais. Asociacija – ne atsitiktinė, nes galinės salės centre ant šventinio stalo išdėlioti iš tikro bičių vaško padaryti žmonės, skarabėjai ir lėktuvai. Stalas apdengtas ne šiaip staltiese, o jau viršuje matyto iškasto kelmo fotografija, kuri demonstruoja jo mastelį. O skliautus aplipdę vaizdai – menininko per dvejus studijų metus sukauptas žinių „medus“. Skirtingose pusėse esančias Pegasų, Leonardo da Vinci paveikslų, įvairių žmonių portretų, egiptietiškų mumijų reprodukcijas Žudys mums kalbantis jungė raudonu siūlu, taip ryškindamas pasaulinės informacijos tinklą. Viena mintis veda į kitą, vienas vaizdinys – į kitą ir taip susikuria žinojimas. Tik ar tas žinojimas suteikia žinių? Turėtų, nes kiekvienas vaizdas kažką reiškia, tiesiog reikėjo tai užsirašyti. Bet dabar atmintyje liko tik menininko aistringas pasakojimas apie savo kelionę ir tos kelionės nuosėdos požemiuose.

Kelionės tikslas buvo alchemija. Ši senovinė disciplina, taikliai įkurdinta viduramžių rūsyje, rėmėsi ne dabartiniam mokslui priimtinais eksperimentais, bet filosofinėmis įžvalgomis, tikėjimu ir simboliais. Ir nors turbūt niekam jais vadovaujantis nepavyko rasti gyvybės eliksyro ar paversti šviną auksu, pastebėjau, kad menininkus traukia alchemikų tikėjimai, išguiti iš dabartinio techniškai patobulinto gyvenimo. Alchemijos simboliai – juodoji saulė, skarabėjas, sparnuotas žirgas, auksas – tebeturi galią perkelti vaizduotę iš kasdieniško čia į nepažinųjį ten ir vėl trumpam užkerėti tikrovę. Tai teikia atgaivą protui, kaip pabuvimas skliautuotame rūsyje – karščio išsekintam kūnui.

Čia būtų galima daryti išvadą, kad menas – šių laikų alchemija, prarijusi fotografus, kurie burdami iš sidabro ir šviesos buvo industrinės epochos alchemikai. Bet ši išvada per daug paprasta. Menininkas, raudonu siūlu žymintis chaotiškų vaizdų chaotiškas jungtis, galbūt parodijuoja patį mėginimą atrasti sistemą informacijos tinkle. Ir šiek tiek ironizuoja meninio tyrimo discipliną, nes menininkų išgautas žinojimas niekada netaps – ir neturi tapti – mokslo auksu.