7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ieškant priešnuodžio

14-oji Baltijos trienalė: nesibaigiančios kovos Šiuolaikinio meno centre

Agnieszka Polska, „Paklausk sirenos“. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Agnieszka Polska, „Paklausk sirenos“. 2017 m. V. Nomado nuotr.

Atėjo toks metas, kai visos krizės – ekonominė, ekologinė, migracinė, informacinė ir politinė – persipynė, ir niekas negali dorai paaiškinti, iš kur jos kilo ir kaip jas spręsti, tačiau daugelis skelbiasi radę „sprendimą“ (Mäger, 2016; Herszenhorn, 2018; Applebaum, 2019; Harding, 2018).

Tai yra paskutinis XIV Baltijos trienalę (BT14) pristatančio tiriamojo teksto sakinys, nusakantis beveik visas parodoje analizuojamas temas. Ribos ir sienos, branduolinė ekologija, klimato krizė, ekonomika, migracija, praeitis, dabartis ir ateitis, nenormatyvios tapatybės – parodos kuratorių Valentino Klimašausko ir João Laia išskirtos įtampos, būdingos ne tik Vidurio ir Rytų Europai, bet ir už jos ribų. Pasak kuratorių, dalyvaujančių menininkų „balsų įvairovė parodo Centrinę ir Rytų Europą kaip kaleidoskopišką, keistam realizmui pavaldų queer erdvėlaikį“. Vis dėlto kaleidoskopu išgautais vaizdais mes dažniausiai grožimės, o kaip reikėtų reaguoti, pajutus viso pasaulio įtampų kompleksiškumą vienoje parodoje?

 

Stuplimity, baimė, nuobodulys, apstulbimas

Amerikiečių kultūros teoretikė Sianne Ngai knygoje „Bjaurūs jausmai“ (2005) pasiūlo terminą stuplimity kaip priešingybę Imanuelio Kanto didingumo (sublimity) sąvokai. Terminas yra sudarytas sujungiant anglų kalbos žodžius stupefaction, reiškiantį suglumimą, apstulbimą, bei sublimity, reiškiantį didingumą. Stuplimity nusako šiuolaikinio žmogaus būseną, kai suglumimas, sustingimas, nuobodulys, baimė, abejingumas tampa tam tikra pasipriešinimo forma susidūrus su ideologinėmis, ekologinėmis ir ekonominėmis problemomis. Vis dėlto stuplimity nėra silpnumo išraiška, o veikiau pribloškiantis įvykių ar situacijos neaprėpiamumas, vis augantis ir galiausiai išvirstantis į didingą ir galingą pasipriešinimo jėgą. Tai tarytum taktika prieš netoleruotiną, neteisingą situaciją.

 

Baltijos trienalėje dalis kūrinių atliepia šiuos jausmus arba veikia jų pagrindu. Pavyzdžiui, Emilijos Škarnulytės audiovizualinėje instaliacijoje „Nepagrįstas archyvas“ (2020), įrengtoje simbolinėje erdvėje – lifte, žiūrovas įtraukiamas į vizualinę meditaciją po požemines erdves, laboratorijas, kuriose matomas itin radioaktyvių atliekų nuleidimas į geologinius sluoksnius, Žemę paverčiant branduoline kapaviete. Arba didžiojoje salėje eksponuojamos Flakos Haliti skulptūrinės instaliacijos „Kokios, jų manymu, yra mūsų mintys apie tai, ką jie mano apie mūsų sekantį žingsnį? 1, 2“ (2019), kuriose vaizduojamos antropomorfinės jūrų būtybės, užlietos poliuretano derva, primenančia plastiką, ir taip akcentuojančios planetos lūžio tašką ekologiniu požiūriu. O tamsiame ir siaurame koridoriuje eksponuojamas Sergey’aus Shabohino dvigubas filmas „Mandragoros sodai“ (2020), kuriame sugretinami karantino metu Berlyno parke vykę nelegalūs reivo vakarėliai ir Minsko protestų judėjimas Tautų draugystės parke. Abi šios situacijos tampa ilgai trukusios baimės, suglumimo ir nerimo pasekme.

 

Bendrystė, žmogiškumas, empatija, atjauta

Izraeliečių kilmės prancūzų menininkė ir teoretikė Bracha L. Ettinger knygoje „Matricinis subjektyvumas, estetika ir etika: 1 tomas, 1990–2000“ (2021) teoretizuoja atjautą ir empatiją meninėje praktikoje. Pasak Ettinger, atjauta yra būdas išbūti nepakeliamose, nežmogiškose situacijose, o menas – erdvė tarp kūrinio ir žiūrovo, kurioje atsiranda domėjimasis, nuostaba, rūpestis, pasitikėjimas kitu ir autentiškumas jo atžvilgiu. Būtent šis susitikimas su kitu, įsijautimas į kito patirtį ir jos priėmimas yra bendrystės bei žmogiškumo pagrindas. 

 

Tik peržengęs Vilniaus Šiuolaikinio meno centro durų slenkstį žiūrovas atsiduria Nada Prlja instaliacijoje „Eilė“ (2007), sudarytoje iš metalinių stulpų ir medžiaginės skiriamosios juostos. Iš pradžių tai atrodo kaip keistas būdas kontroliuoti žmonių srautus, įeinančius į pastatą. Tačiau žiūrovas priverstinai turi sekti pasiūlyta judėjimo kryptimi, taip fiziškai patirdamas ne ES piliečiams skirtą erdvę oro uostuose. Toliau keliaujant į antrą aukštą, pristatomas Flo Kasearu kūrinys „Smurtas auga tyliai“. Ant laiptų sudėlioti nuvytę įvairių dydžių augalai įkūnija apleistumą ir rūpesčio trūkumą. Kino salėje rodomame Agnės Jokšės filme „Besąlygiška meilė“ (2021) kuriama bendrumo ir artumo atmosfera, dalinamasi rūpesčiais ir išgyvenimais, vyrauja susitaikymas, ramybė ir juokas. O Karolio Radziszewskio instaliacijoje „Queer archyvų institutas“ (2021) rodomi du videofilmai. Viename iš jų – interviu su Kroatijos mados dizainere ir translyte aktyviste Romana Bantic, kuri pasakoja apie translyčių žmonių padėtį Kroatijoje.

 

Šlamanti architektūra

Nors 14-osios Baltijos trienalės parodos gide architektūros koncepcija atskleidžiama paskutiniuose puslapiuose, įėjus į Šiuolaikinio meno centrą pirmiausia įspūdį kelia plastikinės žaismingai plevėsuojančios užuolaidos (Petras Išora ir Ona Lozuraitytė). Pasitelkus pereinančių žalsvos, melsvos, violetinės, raudonos spalvų portalus, žiūrovas yra vedžiojamas po praeities ir dabarties tvinkčiojimus, nagrinėjamus Vidurio ir Rytų Europos menininkų darbuose. Vaikštant po pritamsintą architektūros labirintą, atveriamos anksčiau pilkais polimeriniais dažais užlietos mozaikiškos betono grindys, neapibrėžtų funkcijų salės, kambariai ir sandėliai, liftai ir slapti koridoriai. Verta paminėti, kad architektūra išryškina parodoje aptariamą ekologijos temą, kuri ne tik kviečia susimąstyti apie klimato krizę, bet ir veikia kaip neoliberalistinės visuomenės kritika. Pasak architektų, naudojamas plastikas yra pasiskolintas iš specifinio plastiko perdarymo proceso, todėl po parodos jis netaps atlieka. Šiek tiek primenančios neperregimus šiukšlių maišus, plastikinės užuolaidos įtraukia žiūrovą į ekofenomenologinį patyrimą – medžiagos lietimas einant per sales, jos šlamėjimas neapleidžia per visą apsilankymą.

 

Sukiojantis po parodą, kaip ir sukiojant kaleidoskopą, matomas besikeičiantis įvairialypis įtampų kupinas pasaulis. Tačiau būtent šiame šlamančiame labirinte susitinka savasis aš ir Kitas, o išėjimą iš jo lemtų atrastos bendrystės ir rūpesčio dėl kito jausmas.

 

Paroda veikia iki rugsėjo 5 d.

BT14 parodos ir renginiai vyksta Šiuolaikinio meno centre ir Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (kuratoriai – Valentinas Klimašauskas ir João Laia), galerijoje „Atletika“ (Žygimanto Kudirkos ir Felicita paroda-performansas „Kas esi tu?“), projektų erdvėse „Autarkia“ (trys renginių vakarai, kuratoriai – Robertas Narkus ir JL Murtaugh) ir „Editorial“ (Anni Puolakka paroda „Maitinimas“, kuratorės – Neringa Černiauskaitė ir Vitalija Jasaitė), „Tech Arts“ kartu su „Rupert“ (paroda „Bekūnis autoritetas“, kuratorius – Adomas Narkevičius), ir „Swallow“ (personalinė Tomaszo Kowalskio paroda).

Agnieszka Polska, „Paklausk sirenos“. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Agnieszka Polska, „Paklausk sirenos“. 2017 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės architektūros sprendimai. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės architektūros sprendimai. V. Nomado nuotr.
Jaakko Pallasvuo, „Minkštaknygė“. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Jaakko Pallasvuo, „Minkštaknygė“. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Jaakko Pallasvuo, „Minkštaknygė“. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Jaakko Pallasvuo, „Minkštaknygė“. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Danutė Kvietkevičiūtė, „Žolė (skirta M.K. Čiurlioniui)“. 1975 m. V. Nomado nuotr.
Danutė Kvietkevičiūtė, „Žolė (skirta M.K. Čiurlioniui)“. 1975 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Marijos Teresės Rožanskaitė darbai. V. Nomado nuotr.
Marijos Teresės Rožanskaitė darbai. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Flo Kasearu kūrinys „Smurtas auga tyliai“. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Flo Kasearu kūrinys „Smurtas auga tyliai“. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Natalia LL, „Vartojimo menas“. 1972-1975 m. V. Nomado nuotr.
Natalia LL, „Vartojimo menas“. 1972-1975 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės architektūros sprendimai. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Petro Išoros ir Onos Lozuraitytės architektūros sprendimai. V. Nomado nuotr.