Gedimino P. Gedimino kalnas

Gedimino pilies kalnas kalnuotoje šalyje būtų vadinamas kalva. Bet mums jis – kalnas. Ir netgi paaukštintas, kad būtų dar kalnesnis. Dešimtmečius jis buvo jaukus medžių guotas ir į jį lipti būdavo įmanoma net vasarą. Tokį ir prisimenu iš vaikystės – kaip už Katedros pūpsančią galimybę pamatyti miestą kitaip. Prieš aštuonerius metus medžius nuskuto ir tuomet kalnas pasidarė panašus į savo nuotraukas XIX amžiuje. Medžių gaila, bet istorikai ir archeologai turi savo argumentų ir su jais nesiginčysiu. Pasiginčijo pats kalnas, pradėjęs po truputį nusimesti viršutinius sluoksnius. Kalno griuvimo detektyvą įdomiai narpliojo „Visatos Valdovas“ Rokiškis Rabinovičius, paneigęs vienas kitam prieštaraujančius mitus[1], o valdininkai svarstė, kaip išsaugoti miesto simbolį. Pinigų atsirado, kalnas buvo sulopytas ir dabar jau stūkso kaip senas neperdengtas stogas. Į jį lipti šviečiant saulei nepatartina, galima tik funikulieriumi. Bet netraukia.

Kintantis kalno pavidalas traukia jį fotografuoti. Gediminas Pranckūnas su savo fotoaparatu prie kalno taip ir pasiliko – ėjo kasdien dvejus metus. Buvo arti, fotografavo dalimis, tarsi planuotų atkurti jį natūralaus dydžio. Ne kaip objektą, bet kaip žemės paviršiaus išlinkimus, kai horizontalė virsta beveik vertikale – kad pamėtėtų žvilgsnį link dangaus. Taip iš arčiau fotografuojant matosi ne kalnas, o žolynai, lopai, takai, šalia augančių medžių šešėliai. Kiekviena atskira fotografija veikia ne kaip kalno atvaizdas, bet kaip fotografo buvimo ten patirties atspaudas. Tarsi kalnas būtų ne matomas, bet liečiamas. Taip vienas visiems pažįstamas kalnas virsta daugybe skirtingų kalnų ar net „kalnynų“, kaip sakė parodos kuratorė Monika Krikštopaitytė: „Aiškus kaip atvirutė vienetas tapo daugiabriauniu, permainingu ir daugiaveidžiu veikėju, panašiu į tą dramblį, kurį už skirtingų vietų lytėję aklieji susipyko, nes vienam jis atrodė kaip driežas, kitam kaip gyvatė, dar kitam – medis.“

Taigi kiekvienoje fotografijoje, jei nežinotum, kas yra jos referentas, galima pamatyti vis ką nors kitą. Tą vis kitą vaizduotėje formuoja anksčiau matyti vaizdai iš konkrečių vietų ir konteksto nebuvimas – sunku suvokti iškirpto fragmento mastelį. Pavyzdžiui, viena fotografija: pro pirmame plane augančių medžių kamienus matomą kauburėliais kylančią kalno sieną vis labiau tirpdo saulės šviesa. Tai – lyg užuomina į XIX a. Josemičio slėnio šlapio kolodijaus fotografijas. Norėčiau rasti tą tašką, iš kurio pasaulio mastu žemoka Vilniaus kalvelė ima atrodyti lyg didingo kalnų peizažo dalis. Ir viskas nesumeluota – juk fotografija.

O štai keli minimalistiniai vaizdai, kuriuose – tik monotoniškai pilkas žemės paviršius ir balto dangaus fragmentas. Jie primena iš kosmoso siunčiamas Marso nuotraukas, tik trūksta raudonos spalvos. Parodoje ilgiausiai žiūrėjau į jas – Gedimino kalną įsivaizduoti kaip Marsą! Tai – ne tik žaidimas. Pranckūno iš taip arti daugybę kartų fotografuotas kalnas „nužeminamas“ ta prasme, kad tampa kosmoso figūra. Žemė po katastrofos, tapusi dar viena negyvenama planeta. Tai, aišku, specifinis šiam laikui pastebėjimas – kai po Marsą ropinėjantis robotas siunčia mums nuotraukas, o jas viešinanti žiniasklaida kasdien pranešinėja apie greitėjančios klimato kaitos juntamus padarinius. Tiesa, galima plikų žemės plotų abstrakcijas vėl priartinti prie žemės ir pamatyti Vilnių – be žmonių, beveik be civilizacijos ženklų, ateityje ar praeityje – tuščią žemę, kurioje žlugo ar gali kurtis naujos kultūros.

Tas ateityje-seniai susimaišymas irgi neatsiranda iš niekur, nes fotografijose akivaizdūs laiko ženklai. Pirmiausia – metų laikų, kuriuos labiausiai išduoda kalno šonus uždengęs sniegas. Bet yra ir subtilesnių užuominų. Pranckūnas nerodo medžiais dar tebeapaugusio kalno, tik jau nuskustą. Bet kai kuriose fotografijose įsižiūrėjus į sidabrišką pilkumą galima pamatyti kelmus – nupjautus taip žemai, kad susilygintų su paviršiumi. Aiškiai būta brandaus, ilgaamžio medžio, šalia kurio dabar auga laikinos – tik tos vasaros – žolytės, žydi tai vienos, tai kitos pievų gėlės. Akimis rasti kelmai ne tik primena, kas buvo, bet ir pataiko į dar ne visai užgijusį skaudulį matant uoliai dirbančius medkirčius, ne tik ant kalno – visur. Tie kelmai liudija ir nukirstą praeitį – taip, kertant medžius buvo atkurtas praeities kalno vaizdas, bet kartu ištrintas dabar gyvenančių vilniečių vaikystės miestas. Keista, kad beveik abstraktūs Pranckūno kadrai atrodo belaikiai, bet žymi laiko pertrūkius.

Ir dar vienas aspektas. Parodoje dominuoja iš nuotraukų sudėliotas kalno vaizdas – trys horizontalios vaizdų juostos viena virš kitos. Šis abstraktus kalnas panašesnis į Gedimino pilies kalną nei tai, ką matome fotografijose. Vienose fotografijose kalno kontūras kyla, kitose leidžiasi, dar kitose jo iš viso nematyti. Atsitraukusi pastebiu, kad tie besiblaškantys kontūrai susijungia į kalveles – daugiau nei septynias, trūkčiojančias lyg kino juostoje. Iš tiesų kalnas tampa kalnynu fotografui atkakliai ropinėjant šituo žemės kauburiu, jį tyrinėjant, lyg čia slypėtų begalybė. Taip jis ir lieka amžinajame kalne visam laikui.

Paroda veikia iki liepos 3 d.

Galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)