Fotografija

Agnė Narušytė

Arūno Baltėno paroda „Darbai ir gyvenimai“ Istorijų namuose

Arūno Baltėno paroda „Darbai ir gyvenimai“ – kaip tik naujiesiems Istorijų namams (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius). Šioje Lietuvos nacionalinio muziejaus erdvėje siekiama pasakoti „praeities istorijas dabarčiai“. Baltėnas ir pasakoja istorijas žmonių, kuriuos jis fotografuoja nuo 2015 metų. Bet ne praeities istorijas dabarčiai, o dabarties istorijas – ateičiai.

Paulina Blažytė

Tado Kazakevičiaus paroda „Tai, ko nebebus“ Nacionaliniame muziejuje

Dažnas lietuvis turi kokių nors sąsajų su provincija – gal pats ten užaugo, o galbūt kaime gyvena jo seneliai, dėdės ir tetos, pas kuriuos svečiuojasi per šventes ar kur būdamas vaikas leisdavo atostogas. Ir daug daug ilgesnės buvo tos vaikystės vasaros, galiausiai visuomet pasibaigdavusios bulviakasiu.

Agnė Narušytė

Romualdo Požerskio paroda apie baikerius Prospekto galerijoje

Dažnai fotografija veikia ne todėl, kad ji – menas, o, priešingai, kai ji – tik dokumentas. Tokia ji ir yra Romualdo Požerskio parodoje „Neramūs keliautojai“. Kas nebūtų pasiėmęs fotoaparato ir kameros į pirmąją kelionę nauju motociklu aplink Lietuvą kartu su draugais? Tik tas, kas tada tokių daiktų neturėjo. Požerskis 1972 m. dar buvo tik elektrotechnikos studentas, bet nuo 1965 m. jau įnikęs į fotografiją. O 1968 m. įsirašė ir į kino mėgėjų būrelį. Vis dėlto, ką tik įsigijęs motociklą, jis tebuvo nežinomas mėgėjas.

Natalija Arlauskaitė

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės šilkinės šventųjų fotografijos

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Acheiropitos“ labai tinka mažoms, net ankštokoms galerijos „Artifex“ erdvėms: nors darbai dideli, jie atkeliauja iš bažnytinės buities, palėpės ar nudėvėtų audinių spintos. Šventųjų atvaizdais tapę saulėje išblukęs šilkas ar byrantis aksomas – tik puošnumo pėdsakas, darbinis paveikslo audinių sluoksnis, sulankstytas ir laukiantis galutinio sudūlėjimo.

Agnė Narušytė atsako į Monikos Krikštopaitytės klausimus

Kovo 23 d. – balandžio 10 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Didžioji g. 19 / Stiklių g. 4) atidaryta menininko Gintauto Trimako personalinė paroda „#Slinktys #Dariniai #Spalva“. Jos proga, nedrįsdama praleisti specifinių žinių reikalaujančio fotografijos konteksto, apie Gintautą Trimaką kartu pamąstyti kviečiu ne kartą jo darbus analizavusią kolegę Agnę Narušytę.

Agnė Narušytė

„Fotografuota Vilniuje 1960–1970 metais“ (sudarė Onutė Butkutė ir Algimantas Kunčius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2020) ir „Prie jūros. Palanga 1965–2015“ (sudarė Ieva Meilutė-Svinkūnienė ir Gintaras Česonis, Kauno fotografijos galerija, 2020)

Radau būdą pakeliauti! Varčiau du naujus Algimanto Kunčiaus fotografijų albumus. Vienas teleportavo į praėjusio amžiaus 7–8-ojo dešimtmečių Vilnių, dar prieš man gimstant. Pradėjęs nuo geležinkelio stoties, pasižvalgęs po Užupį ir Gorkio (dabar Didžiąją ir Pilies) gatvę, apėjęs katedrą, vaizdų pasakotojas pereina Lenino (dabar Gedimino) prospektu, žvilgteli į kitą Neries krantą. Kitas albumas pakviečia ten, kur dabar visiems norisi, bet negalima – į Palangą, o ji keliauja laiku nuo 1965 iki 2015 metų. Vėl patyriau, ką gali sena gera fotografija – ta, kuri gaudo, kas akiai ir minčiai nepagaunama, sustingdytas akimirkas verčia paveikslais, kad galėtume patyrinėti patį laiką.

Martyna Jurkevičiūtė

Aktyvizmas mene

Praėjusių metų gegužės mėnesį su Georgo Floydo nužudymu pasaulis dar kartą paliudijo Jungtinių Amerikos Valstijų sisteminį rasizmą ir smurtą, tai tapo dešimtmečius besitęsiančią kovą su rasizmu atgaivinusia kibirkštimi.

Agnė Narušytė

Paroda „Baltarusijos ateitį kuriančios moterys“ ant MO muziejaus sienos ir Lietuvos aktualijos

Du įvykiai vėl man susiejo Lietuvą su Baltarusija. Pirmasis prasidėjo maloniu pasivaikščiojimu (be kaukės!) jau sutemusia, bet kažkodėl neapšviesta Pylimo gatve. Ėjau pažiūrėti ant baltos MO muziejaus sienos projektuojamų fotografijų, kuriose – prieš Lukašenkos režimą protestuojančios moterys.

Agnė Narušytė kalbina fotografę, menininkę Dovilę Dagienę

Karantino laikotarpis iš tiesų man primena pastarųjų metų kūrybinę praktiką, kai fotografuodama dangaus kūnus valandų valandas praleidau atskirtyje nuo išorinio pasaulio, kantriai skaičiuodama laikmatyje slenkančias minutes.

Agnė Narušytė

Natalija Arlauskaitė. Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine. Vilniaus universiteto leidykla, 2020.

Kada, jei ne dabar, aptarinėti knygas? Imu iš fotografijai skirtos lentynos nedidelę, juodais kartoniniais viršeliais, juodais puslapiais, baltomis raidėmis. Sustabdo įrašas baltu rašalu juodame priešlapyje: „Agnei – per atokvėpį Nidoje. N. 09.10“. Atokvėpis – tai tarptautinis fotografijos simpoziumas, kai norint pasiklausyti paskaitų tereikėjo kaukių. N. – tai Natalija Arlauskaitė.