7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Istorija kaip citata

Joano Fontcubertos paroda „Istorijos krizė“ Kauno fotografijos galerijoje

Natalija Arlauskaitė
Nr. 20 (1385), 2021-05-21
Fotografija
 „Mae West portretas“ be datos, iš parodos „Joan Fontcuberta: Istorijos krizė“
„Mae West portretas“ be datos, iš parodos „Joan Fontcuberta: Istorijos krizė“

Prieš kelerius metus, prie „Baltų lankų“ vasaros mokyklos stalo Druskininkuose, kalbėjomės su filosofu Algiu Mickūnu apie rašymą: ar greitai, ar ritmingai, ar lengvai. Mickūnas pasakė, kad viskas nieko, bet nepaprastai vargina lyg ir gerai prisimenamų, atmintyje nugulusių citatų sutikrinimas ir išnašų dėliojimas. Todėl gyrėsi išradęs retorinę figūrą, smarkiai palengvinusią gyvenimą: ėmė rašyti ne „Platonas rašė: [citata, išnaša]“, o „Kaip galėtų pasakyti Platonas: [fantominė citata be kabučių, jokių išnašų]“.

 

Joano Fontcubertos projektai, sujungti į parodą „Istorijos krizė“ (kuratorės Alison Nordström ir Cale Garrido), operuoja tokiomis fantominėmis tarsi citatomis iš fotografijos istorijos. Ciklą „Menininkas ir fotografija“ sudaro trijų žymių ispanų menininkų Pablo Picasso, Juano Miró ir Salvadoro Dali fantominiai fotografijos ar fotografiją naudojantys darbai. Projekte „Trepat“ eksponuojama to pat pavadinimo žemės ūkio prietaisų gamyklos, įsteigtos 1914 m., fotodokumentacija, kuriai kurti buvo tarsi pakviesti XX a. pirmosios pusės fotografai, be kurių neįsivaizduojamas joks fotografijos istorijos vadovėlis: Man Ray’us, Albertas Renger-Patzschas, László Moholy-Nagy, Aleksandras Rodčenka, Charlesas Sheeleris ir Walkeris Evansas. Trečiasis ciklas – tai tarsi autorystės ciklas „X.B“: naktiniame Barselonos klube „El Molina“ kurtos fiktyvaus personažo fotografo Ximo Berenguero (1947–1978) fotografijos.

 

Žinoma, visa tai galima pavadinti mistifikacija, tačiau mistifikacija, užkabinančia mūsų įsivaizdavimą apie fotografijos istoriją, jos privalomus herojus, paveldą, galiausiai apie kanoną ir jo kūrėjus, kaip formuluoja pats Fontcuberta idėjiškai labai tirštame parodos atidarymo pokalbyje. T.y. galima įsivaizduoti tokį apsilankymą parodoje, kai apėję ir apžiūrėję ekspoziciją lankytojai galvos: garsių vardų marginaliniai kūriniai, tik kažkodėl apsaugos mažoka, na, bet Dali fotografijas ir senus gamyklos įrenginius įmantriais rakursais pamačiau. Turbūt fotografijai svarbu.

 

Galima ir kitaip: tarsi citatos yra ne menininkų kūrybos ar gamyklos vadovo, pakvietusio garsius fotografus, ambicijų dokumentas, o to, kaip mes įsivaizduojame pasakojimą apie fotografiją (ar kitokį meną) ir jo pateikimą muziejuje ar galerijoje: gražiai ir plačiai supasportuoti kūriniai, ekspertų žodžiu palydėti, net ir nuotrupomis vertingi, autoritetingai atrasti nauji ar užmiršti (kartais tai tas pats) vardai. Pristatydamas projektą „Trepat“ Arlio festivalyje Fontcuberta yra sakęs, kad jis ne mistifikatorius, o oftalmologas, užsiiminėjantis regos korekcija. Pratęsiant – jį domina fotografinės žiūros ir kultūros (institucijų, ekspertų, komercijos) suformuoto žvilgsnio į fotografiją įpročiai ir riktai. Todėl kai norėsite sužinoti, prie kokios eksplikacijos veda įrėmintų kūrinių numeracija, rasite tik visada tuščią plastiko dėžutę, iš kurios įprastai traukiame sulaminuotus salės aprašus muziejuje, ir taip – per suirzimą ar juoką – sužinosite apie galiojantį kultūrinį refleksą.

 

Įvadiniame rinkinio „Fotografija. Istorijos krizė“, kurį sudarė ir iš kurio ateina parodos pavadinimas, straipsnyje Fontcuberta suformulavo aštuonis klausimus, skirtus apmastyti fotografijos istorijos rašymą, kuris neatrodo nei savaime suprantamas, nei neutralus. Trečiajame jis kviečia mąstyti apie istorinio rašymo „esminius filtrus“ – kultūrines, ideologines ir politines prielaidas, tik retu atveju deklaruojamas. Todėl tarsi Evanso gelžgalių herbariumai, tarsi Rodčenkos vertikalus rakursas kampu arba tarsi Miró koliažai yra fotografijos istorijos, suprantamos kaip patikimai identifikuotų kūrinių sankaupa, fikcija, o kartu dominuojančio metažodyno dokumentas ir demonstracija. „Štai taip atrodo anksti mirusio kūrėjo, fotografavusio Barselonos šešėlinį gyvenimą, mitas“; „Štai taip atrodo avangardinės pramoninės fotografijos etaloninės variacijos“; „Štai taip mes suprantame „didžio menininko“ idėją ir estetinį standartą“. Fikcija, bet dokumentas. Tarsi citatos, bet nurodo į galiojantį kanoninį fotografijos korpusą ir institucinę logiką. Į galiojantį Platoną.

 

Kontekstas, kuriame Fontcuberta, esminė fotografijos figūra, pirmąsyk pasirodo Lietuvoje, taip pat svarbus. Tai, žinoma, pandemija. Paroda turėjo atsidaryti dar prieš metus, bet teko daryti pauzę, kurioje spėjo pasirodyti parodą aplenkęs katalogas. Jam skirto teksto pradžioje Agnė Narušytė, rašydama iš pirmo karantino dar labai naujo amorfiškumo, įvardija akimirkos neapibrėžtumus – kada vėl pradėsime keliauti, ar visgi pamatysime parodą, ar darbas iš namų ilgam: „Nejauku net pagalvoti, kaip tai paveiks ateitį.“ Kažkiek ateities jau žinome, nors kelionės, kad ir į Kauną lankyti parodų, dar tik prasideda ir yra ryškus įvykis.

 

Be kita ko, po truputį ne tik pradedame žinoti, ką reiškia pandemija ir karantinas, bet ir matyti šią patirtį fotografijoje: publikuojamos fotoesė, rengiamos pirmosios karantino fotografijų parodos, nusistovi žiniasklaidos naudojamas tipinių pandemijos ir karantino vaizdų rinkinys, ryškėja fotografinė karantino estetika, kuri taip pat reikalaus savo vietos būsimame citatų rinkinyje, ne vien nurodančiame į vis labiau įtartiną aukštąjį kanoną. Prieš beveik 25 metus Fontcubertos projektas pandemijai artimu pavadinimu „Sputnik“ pasakojo istoriją apie Rusijos astronautą Ivaną Istočnikovą, išskridusi į kosmosą ir prapuolusį. Projektas stilizavo kosmonautikos dokumentaciją, naudojo ir perdirbo ją taip, kad ir pats Istočnikovą vaidinantis Fontcuberta tapo šios srities ir ją gaubiančios politikos dalimi. Kosmonautikos ir politikos istorijos tarsi citata, kuriai reikalingas jau egzistuojantis, atpažįstamas fotografinio vaizdavimo būdas. Kitaip tariant, kai pasirodo (fotografinė) fikcija, tikrai žinome, kaip parašėme istoriją, kad ir neseną, ir galime ją apytiksliai cituoti.

 

Paroda veikia iki birželio 27 d.

 „Mae West portretas“ be datos, iš parodos „Joan Fontcuberta: Istorijos krizė“
„Mae West portretas“ be datos, iš parodos „Joan Fontcuberta: Istorijos krizė“
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.
Parodos fragmentas. G. Česonio nuotr.