7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fotografija

Linas Bliškevičius

Revizionierius

Meditacijos apie Roberto Narkaus parodą „Valdyba“ galerijoje „Vartai“

Roberto Narkaus personalinė paroda „Valdyba“ iškart sulaukė pasipiktinusių žvilgsnių ir nepasitenkinimo dėl to, jog esą čia tiesiog prikrauta šiukšlių, įvairiausių daiktų, statybinių medžiagų, meniškos aplinkos rekvizitų. Tas pasipiktinimas kai kam kyla vos tik užėjus į galeriją, kurios pirmoje salėje iškart įvyksta stiprus daiktiškumo smūgis, vėliau saldžiai peraugantis į nuosaikų ir šiuolaikinę meninės raiškos madą atitinkantį estetiškumą. Parodos esminis dėmuo – stambaus formato fotografijos – lyg sugrįžimas prie šaknų, jungiamas su studijos, kurioje, matyt, gimė kiti projektai, daiktais. Iš jų konstruojama instaliacija, įrėminanti įprastą mediją, taip ją išplečianti į erdvę. Bet yra ir nežymaus pasislapstymo – vienas kūrinys, matyt, neatitikęs bendros kompozicijos, eksponuojamas užverstas.

Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Narkaus nuotr.
Agnė Narušytė

Ieškoti negalima rasti

Malvinos Jelinskaitės paroda „O.“ Vilniaus fotografijos galerijoje

„Mano O. yra su tašku, be jokio ištiktuko, be jokio svarbaus įvykio ar sensacijos“, – rašo Malvina Jelinskaitė. Parodos lankytojas žengia į pirmojo galerijos aukšto tamsą, kur neaiškiai raudonuoja skaidrė, regis, drabužis su sokratišku užrašu „žinau, kad nieko nežinau“ anglų kalba. Antrame aukšte viena kitą keičia fotografijos ir įsiterpę tekstai – „paskubomis“ nufotografuoti, gal mobiliuoju telefonu. Fotografijos vos leidžia „žinoti“, ką matai. Žiūra taip pakreipta ir persukta, kad visų taip dažnai fotografuojamos kojos, liemenėlėmis pridengtos krūtinės, nukaręs gulbės snapas iš pradžių atrodo kaip kažkas kita. Gal organai, pulsuojantys krauju. Malvina fotografuoja ne šešėlį, bet kelių šešėlių sukurtą naują šešėlinį personažą, kurio tapatybė nepagaunama. Tik paskui paaiškėja, kas ten buvo, bet tas atvertimas į suprantamą tikrovę, itin primityvią ir kasdienišką, yra tarsi šalutinis produktas. O be nuostabos, tik su tašku. Net po fotografijomis turėję būti pavadinimai užklijuoti balta juostele: autorė neleidžia ir nenori žinoti. Turi pajusti, kas tai, anapus informacijos. Tiesiog akimis nirti į plūduriuojančias spalvas, vaizduotėje čiuopdama formas, liesdama paviršius. Žiūrėti pro, bet ne į.

Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Malvina Jelinskaitė, „O.“
Agnė Narušytė

Ar mes kada susitiksime?

Apie tris besibaigiančias parodas

Vasarinės Šiuolaikinio meno centro parodos įsiterpė tarp dviejų pandemijos etapų. Į atidarymą ėjome jau be kaukių – nedrąsiai, laikydamiesi atstumų, neduodami vienas kitam rankų. Tada supratau, kad viskam pažiūrėti reikia maždaug penkių valandų. Tiek laiko suradau tik paskutinę savaitę. Vaikščiojau po rūmus, net ant stogo, jau vėl negaiviai kvėpuodama pro medicininę kaukę, nors aplink nebuvo žmonių. Tik darbuotoja vis išdygdavo šalia pasirūpinti, kad jau kiek nudėvėti filmai nestrigtų.

 

Kam ta įžanga? Minėtas penkias valandas apžiūrinėdama vokiečio Jocheno Lemperto (g. 1958) fotografijų parodą „Fenotipas“, panirusi į du ilgus amerikiečio Arthuro Jafos (g. 1960) filmus, tyrinėdama lietuvio Kipro Dubausko (g. 1988) perdarytas ŠMC erdves mąsčiau apie tai, kad per tą trumpą atokvėpį tarp pandemijos pikų daug kas įvyko, apsivertė aukštyn kojomis. O ši parodų trijulė tai lyg numatė. Nes parodos juk suplanuotos anksčiau, iki rūmų remonto ir kai iš visų čia svarstomų problemų buvo aktualus „tik“ antropocenas ir pasaulinė klimato katastrofa. Apie tai kalba Lemperto fotografijos. Jafos gyvenimo tema – rasizmas ir afroamerikiečių kultūra, paženklinta vergovės paveldo ir mirties. Dubauskas reflektuoja alternatyvius gyvenimo būdus ir pandemijos paveiktas viešąsias erdves. Bet vasarą sprogo afroamerikiečių kantrybė. Nepaisydami pavojaus apsikrėsti žmonės išėjo protestuoti prieš sisteminį rasizmą – kažkur ten, Amerikoje, ne čia. Nes čia, Lietuvoje, rasizmo problemos „nėra“. Mes juk tradiciškai tolerantiški (nors tylėjome, kai tautiečiai žudė žydus ir romus). Mes juk palaikome baltarusius, kurių kantrybė irgi sprogo. Kam mums tie filmai apie juodaodžius? 

Jochen Lempert, „Gėliakepurės medūzos“. 2016 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, „Gėliakepurės medūzos“. 2016 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Už mirtį šaltesnės svajonės“. 2013 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Arthur Jafa, kadras iš filmo „Akingdoncomenthas“. 2018 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Jochen Lempert, parodos „Fenotipas“ vaizdas. 2020 m. D. Grigaliūnaitės nuotr.
Agnė Narušytė

Unikalus irimas

Ričardo Šileikos paroda „Autoriaus alibi arba kūrybinė tapatybė“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Prie įėjimo Vilniaus fotografijos galerijos kiemelį fleita grojo mergaitė. Buvo pasidėjusi raudoną puodelį. Ten – kelios monetos. Atidarymo koncertas, ar ne? Mergaitė kažkur matyta, tik neprisiminiau kur.

 

Viduje, galerijos kampe, apvyniotas raudonu kaspinu stovėjo Ričardas Šileika – tylintis ir besišypsantis parodos autorius. Gal stebėjo, kaip žiūrovai sustingsta priešais skaidrių projekciją laukdami, kol pamatys save – tupėjusius kartu su Ričardu kažkada per pastaruosius tris dešimtmečius. Tai – Nacionalinis kilnojamasis tupėjimo punktas, puikiai pravėdinantis susireikšminimą. Visiems ekrane tupint, punkto steigėjas taip ir stovėjo, kol naujasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gytis Skudžinskas perkirpo raudonąją juostą – „atidarė autorių“. Tada jau autorius atidarė parodą. Tiesa, dar nekviestas įsiterpė Stasys Bonifacius Ieva – atsinešė kartoninę dėžę ir ją perlankstė į dvi. Padėjo šalia „Mažųjų galerijų“, kurios, kaip žino visi Šileikos draugai ir pažįstami, yra padarytos iš degtukų dėžučių. Mergaitė perkėlė savo puodelį į antrą galerijos aukštą ir dabar jau grojo tarp geležėlių nuotraukų. O aš, įmetusi jai šiek tiek eurų, paklausiau Ričardo, kas ji tokia. „Ėjau Pilies gatve ir pamačiau ją grojančią. Pakviečiau – ir ji atėjo,“ – atsakė jis. Iškart prisiminiau: eidama pagrindine Vilniaus senamiesčio gatve ją dažnai matau. Taigi net fleitininkė buvo radinys, kaip ir visa ši paroda. Kaip ir „Nuogirdos“, kurias Šileika kartais publikuoja laikraštyje „Šiaurės Atėnai“. 

Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Geležėlės“. Nuo 1993 m.
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“
Ričardas Šileika, iš ciklo „Mažosios galerijos“

Viešos paslaptys ir privačios erdvės

Pokalbis su fotografu Visvaldu Morkevičiumi

Liepos 23 d. Rygos fotografijos bienalėje jaunosios kartos fotografas Visvaldas Morkevičius pristatė naują fotografijos projektą „Portraitzine. Gintas K“. Ta proga kalbamės su menininku apie fotografijų knygos, kaip medijos, svarbą ir reikšmę, jo vizualias keliones bei kuriamą (auto)portretą. 

 

Tai antras tavo tęstinio projekto „Portraitzine“ leidinys. Nuo pat pirmos fotografijų serijos „Public Secrets“ tavo darbai įgauna knygos pavidalą. Kodėl pasirinkai tokį formatą? Kuo, tavo manymu, ši medija geriau tinka perteikti tavo vizijoms?

Ir „Public Secrets“, ir „Portraitzine“ projektai įgavo knygos formą tik vėliau, jie nebuvo kuriami konkrečiai šiai medijai. Formatą atradau dirbdamas su archyvais, skaitmenindamas „Public Secrets“ nuotraukas ir mėgindamas apibrėžti, apie ką yra šis projektas. Knyga tuo metu atrodė tinkamiausia forma. Naratyvas ir jo pateikimas išliktų toks pat, nereikėtų kaskart pagal erdves jo kaitalioti ir ieškoti naujų pateikimo variantų, atsisakant didelės dalies nuotraukų. Taigi galima sakyti, kad knyga, kaip medija, laisviau leidžia žaisti su didesniais kiekiais vaizdų, lyg didžiulė galerija. Kita vertus, pats knygos daiktiškumas suteikia galimybę patirti materialią fotografijos formą, leidžia atsirasti intymiam santykiui, tyrinėjimui. Knyga gali kalbėti atvartais, puslapiais ar net ritmais, čia ir prasideda pats knygos menas – kaip ją atskleisti per turinį. Trumpai tariant, knygos formatas man artimas dėl medijos formos galimybių: naratyvo, intymumo, išliekamumo (lyginant su paroda) bei galimybės dalintis prieinama, tiražuojama forma su platesniu žmonių ratu. 

Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Gintas K.“ viršelis, 2020 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Gintas K.“ viršelis, 2020 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Issue Remigijus“ atvartas, 2017 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Issue Remigijus“ atvartas, 2017 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Issue Remigijus“ atvartas, 2017 m.
Visvaldas Morkevičius, „Portraitzine. Issue Remigijus“ atvartas, 2017 m.
Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Visvaldas Morkevičius, vaizdas iš „Public Secrets“, 2015 m.
Viltė Visockaitė

Privatus virtualus sodas

Paroda „Augti tyliai“ VDA galerijoje „Akademija“

Dvi menininkės Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė vertina darbą dviese, jas tai skatina kurti, augti ir įsipareigoti. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ birželio 30 d. dviese atidarė bendrą parodą „Augti tyliai“, kurioje gvildenamas žmogaus ir gamtos santykis per laiko prizmę. Paroda padalinta į dvi dalis: pirmame aukšte eksponuojami grafikos darbai, o antrame – dvi nuraižytos klišės, augalų instaliacija, fotografijos, piešinys ir akvarelės. Nors pirmame aukšte estampai funkcionuoja kaip atskiri ir savarankiški kūriniai, kitiems reikalingas fragmentus sujungiantis ir įprasminantis pasakojimas.

Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
„Rūšių prisikėlimas. Iš laiško daržui. Iš laiško gėlynui“. 2020 m.  V. Nomado nuotr.
„Rūšių prisikėlimas. Iš laiško daržui. Iš laiško gėlynui“. 2020 m. V. Nomado nuotr.
Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Augti tyliai“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m.  V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Urtė Bakaitė ir Marija Sučilaitė, iš ciklo „Paviršiai“. 2018 m. V. Nomado nuotr.
Danguolė Ruškienė

Kintančio(s) kūno reikšmės

Apie dvi fotografijų knygas: Violetos Bubelytės „Vis-a-vis“ ir Snieguolės Michelkevičiūtės „Moteris apie vyrus“

Spektaklis, nesvarbu kokio turinio, visuomet yra reginys ir savotiškai įteisina žiūrėjimo galią. O tai, kas vyksta scenoje, dažniausiai siejasi su žmogaus kūnu. Per aktoriaus kūną, judesius, balsą, mimiką konstruojami personažų santykiai ir mezgamas spektaklio audinys. Kūnas čia dažniausiai tampa pagrindine siužeto varomąja jėga, kurią dar labiau išryškina tokios spektaklio dalys kaip muzika, apšvietimas, tekstas ir pan. Taigi kūnas spektaklyje-reginyje formuoja kūrinio stuburą, tampa viso turinio laikančiąja konstrukcija ir kartu pagrindine žiūrėjimo priežastimi. Taip yra ne tik teatre. Kaip ženklas, konkrečias reikšmes turintis atskiruose kontekstuose, kūnas yra viena parankiausių ir paveikiausių priemonių bet kurioje vaizduojamojo meno srityje.

Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Violeta Bubelytė. Vis-a-vis. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Snieguolė Michelkevičiūtė. Moteris apie vyrus. G. Skudžinsko nuotr.
Agnė Narušytė

Tegyvuoja Konstibauskas!

Gintaro Zinkevičiaus paroda „Išsėtinė konstibacija B“ parodinėje erdvėje „VITRINA & Bench“

„Konstibuoti ar nekonstibuoti – štai mįslė“, – ištaria Konstibauskas teatrališkai pakeltu balsu. Jis – šių laikų Hamletas, turintis griauti mūsų miestą ir nepajėgus pasielgti ryžtingai. Nors iš tiesų tragiško konflikto nėra, bent jau Konstibausko galvoje. Ten – tuščia. Konstibauskas nekelia klausimų. Tai – ne jo darbas. Jam liepė, jis ir konstibuoja. Visai nesvarbu, ar jo konstibatoriaus kelyje pasitaikė koks šaligatvis, ar Profsąjungų rūmai. Konstibauskui vietos ir pastatai nieko nereiškia. Jo smegenys uždarytos, pakaušis dailiai pridengtas ryškiaspalviu šalmu.

Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus parodos „Išsėtinė konstibacija B“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius ir Dainius Liškevičius. V. Nomado nuotr.
Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius ir Dainius Liškevičius. V. Nomado nuotr.
Natalija Arlauskaitė

Klausimai mirties dienoraščiams

Kęstučio Grigaliūno paroda „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“ Pamėnkalnio galerijoje

Kai 2015-ųjų gale Kęstutis Grigaliūnas susuko savo darbo „1941“ šilkografijos lakštus ir, papildęs juos naujais, sukabino baltų ričių kekėmis galerijoje „Kairė–dešinė“, t.y. iškeltą į matomumą represijų archyvą vėl suarchyvavo, paslėpė nuo akių ir suvyniojo ilgam saugojimui it papirusus ar Torą, vienas svarbiausių klausimų buvo toks: o kaip dabar šį naują archyvą matysime, kiek ir kaip įmanomas ilgamečio darbo prie skirtingų projektų, perdirbančių vizualų sovietmečio politinio persekiojimo archyvą, vis atsinaujinantis eksponavimas, ar jam negresia tapti proginių parodų privaloma ir vis labiau automatizuota dalimi?

Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vanda Pranckonienė, namų šeimininkė. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Vanda Pranckonienė, namų šeimininkė. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Izraelis Bederis, prekybininkas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Izraelis Bederis, prekybininkas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zigmas Starkus, tarnautojas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zigmas Starkus, tarnautojas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Jonas Stanišauskas, kariškis. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Jonas Stanišauskas, kariškis. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zofija Semaškaitė, mokytoja. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zofija Semaškaitė, mokytoja. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zigmas Sakelis, dvarininkas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Zigmas Sakelis, dvarininkas. Iš Kęstučio Grigaliūno parodos „Iškabink akį tam, kas atsimena praeitį“. 2020 m.
Katažyna Jankovska

Quis custodiet ipsos custodes?

Apie Valentyno Odnoviuno knygą „Stebėjimas. Priežasties tipologija“

Nuo seno žmonių pasąmonėje pasėta mintis, esą pasaulis yra stebimas iš viršaus visa reginčios ir teisiančios akies. Apvaizdos akis – iš krikščioniškos ikonografijos kilęs visur esančio ir viską matančio Dievo akies simbolis, siejamas su dieviškąja visagalybe, menantis anapusinį žvilgsnį, nuolatos stebintį žmoniją.

Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
Autoriaus nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 18  >>> Archyvas