7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fotografija

Agnė Narušytė

Vėl vengiu tarti jos vardą

Dalios Mikonytės paroda „bust“ Prospekto galerijoje

Valio! Pagaliau niekas nesikabinės, kai eisiu per miestą be kaukės. Ir einu – Gedimino prospektu. Nebereikia slėptis ir dusti, spindi ką tik sušlapęs asfaltas. Prisėdu kavinėje. Nors šalta, žieminė striukė sukuria miegmaišio efektą. O tada – į Prospekto galeriją, kur jau dvi savaites veikia Dalios Mikonytės paroda „bust“. Gerai, kad po šio standartinio intervalo neužsidarė – spėjau pamatyti ir parašyti. Kad ir jūs nueitumėte, nes verta.

Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų
cikle „Indivizijos“
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų cikle „Indivizijos“
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Danguolė Ruškienė

Tamsos teritorijoje

Remigijaus Treigio paroda „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje

Aklinos tamsos užpildyta erdvė neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji – beribė. Joje negali jausti sienų, lubų, nebent pagrindą po kojomis. Tai – paprastai vienintelis atramos taškas, kurį būdamas tokios erdvės viduje jauti fiziškai, bet negali įžiūrėti. Tamsi erdvė tuo pat metu yra ir atvira, ir uždara. Uždara žvilgsniui, gebėjimui matyti, tačiau atvira mintims ir vaizduotei.

Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Danguolė Ruškienė

Basų pėdų liudijimai

Agnieszkos Wołodźko ir Mareko Wołodźko paroda „Tuo požiūriu...“ galerijoje „si:said“ Klaipėdoje

Nieko keisto, kad susidūrus su nauja informacija ir patirtimi kyla noras ja dalintis su kitais. Juolab kai kalbama apie tolimus kraštus, mažai pažįstamas ar visai nežinomas tautas. Kita priežastis, turinti kur kas rimtesnį pagrindą tapti savotišku ruporu, – poreikis garsiai prabilti apie tai, kam yra iškilusi grėsmė išnykti. Tiksliau, kas nyksta jau dabar, šiuo metu ir ne be mūsų kaltės. Būtent pastarasis motyvas įtraukė lenkų menininkę, kuratorę, kultūros tyrinėtoją Agnieszka Wołodźko ir antropologą Marek Wołodźko į aktyvią jųdviejų diskusiją apie šiaurės rytų Peru gyvenančių borų kultūrą.

Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Gaivalo jėga

Geistės Kinčinaitytės paroda „Atvira erdvė, klostuota“ galerijoje „Vartai“

Geistę Kinčinaitytę įsidėmėjau 2017 metais „Vartuose“ vykusioje parodoje „Kūnas ir tamsa“. Tada jos autoportretais pavadinti kūriniai buvo priskirti tamsai, mat nuotraukose nei gyvas, nei miręs gamtoje gulėjo autorės kūnas (aprengtas ir nuogas). Tas gulėjimas miške ir pievoje niekaip neatliepė moters atvaizdo emancipacijos istorijos, bet ne itin galėjo maloninti ir vyrišką žvilgsnį, nebent nekrofilišką. Tada negalėjau sutikti su kuratoriaus Pauliaus Andriuškevičiaus parinkimu priešpriešinti Kinčinaitytės nuotraukas Mikalojaus Povilo Vilučio ankstyvajai grafikai. Juoda ir raudona šilkografija dvelkė vyriška agresija („Agresija“ III, 1979) ir vertė Kinčinaitytės heroję atrodyti labiau mirusią, labiau nuskriaustą – tipišką auką.

Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Agnė Narušytė

Nėra žmogaus, nėra svajonės

Marijos Kapajevos paroda „Nuostabi svajonė, nors ir neaiški“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Kai priklausai etninei daugumai, lengva negalvoti, kaip jaučiasi mažumos. Ypač rusai – netipiška mažuma, nes mums jie asocijuojasi su „didžiąja kaimyne“, o dar neseniai būtent jie buvo (okupantų) dauguma. Marija Kapajeva yra iš tokios mažumos. Užaugusi rusiškame Estijos mieste Narvoje, prieš daugiau nei dešimt metų persikėlusi į daugiatautį Londoną kaip Europos Sąjungos šalies pilietė, dabar ir ten tapusi nepageidaujama mažuma, kurios likimą spręs nepalankiai imigrantų atžvilgiu nusiteikusi dauguma. Grįžti į Estiją? Ten ji vėl būtų okupaciją primenanti mažuma, tad ji lieka Londone. Kas bus, tas. Todėl 2014–2017 m. jos kurta instaliacija apie Narvoje 2010 m. uždarytą tekstilės fabriką „Kreenholm“ yra ne tik simbolinis grįžimas namo, bet ir pamąstymas apie daugumos, virtusios praeities iliuzijose uždaryta mažuma, būsenas.

Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Nepavykęs raštas“. 1987 / 2017 m.
Marija Kapajeva, „Nepavykęs raštas“. 1987 / 2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2017 m.
Marija Kapajeva, „Etatų mažinimas“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Etatų mažinimas“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Tekstilės darbuotojos dienoraščiai“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Tekstilės darbuotojos dienoraščiai“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Kartojant savo motiną“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Kartojant savo motiną“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2014–2017 m.
Monika Krikštopaitytė

Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (II dalis)

Meno knygų apžvalga

Atskirai norisi patyrinėti parodų katalogus ir parodų knygas bei spektrą tarp jų. Brandžiose Europos šalyse su sena elitinio meno tradicija parodų katalogai dažnai primena knygas, nes dirbama siekiant gylio, vengiama nepritekliaus provokuojamos kiekybės. Manoma, kad parodų katalogai turėtų būti ne mažiau rimti tyrimai, išsamiai pristatantys ir savo objektą, ir parodos idėją, ir net kontekstą, plačiau arba prasmingai papildantys ekspoziciją. O, ko gero, svarbiausia – katalogai turi tapti laiko kapsule kūriniams, ekspozicijai ir svarbiausioms jos idėjoms, kai šių nebelieka. Tokių parodų knygų Lietuvoje dažniau pasitaiko solidžiose institucijose, kur ir parodos veikia ilgiau, ir užmojai ambicingesni. Lekiančiame galerijų gyvenime puikus albumas retai pasitaiko, bet būna išimčių.

Apžvelgiamų knygų viršeliai
Apžvelgiamų knygų viršeliai
„Petras Repšys. Piešiniai“, sud. Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė, dizaineris Gedas Čiuželis. Vilniaus grafikos meno centras
„Petras Repšys. Piešiniai“, sud. Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė, dizaineris Gedas Čiuželis. Vilniaus grafikos meno centras
Gintautas Trimakas, „Išėjimai / Exits, fotoalbumas“, sud. Ugnė Marija Makauskaitė, dizaineris Gedas Čiuželis. Šiuolaikinio meno asociacija
Gintautas Trimakas, „Išėjimai / Exits, fotoalbumas“, sud. Ugnė Marija Makauskaitė, dizaineris Gedas Čiuželis. Šiuolaikinio meno asociacija
„Gyvūnas – žmogus – robotas“, parodos katalogas, sud. Erika Grigoravičienė, Ugnė Paberžytė, dizainerės KlimaiteKlimaite. MO muziejus
„Gyvūnas – žmogus – robotas“, parodos katalogas, sud. Erika Grigoravičienė, Ugnė Paberžytė, dizainerės KlimaiteKlimaite. MO muziejus
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, parodos katalogas, sud. Danguolė Butkienė, Vaidas Jauniškis, Miglė Survilaitė, dizaineris Liudas Parulski., MO muziejus
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, parodos katalogas, sud. Danguolė Butkienė, Vaidas Jauniškis, Miglė Survilaitė, dizaineris Liudas Parulski., MO muziejus
Karolina Jakaitė, „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, dizaineriai Laura Grigaliūnaitė ir Julijus Balčikonis. Leidykla „Lapas“
Karolina Jakaitė, „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, dizaineriai Laura Grigaliūnaitė ir Julijus Balčikonis. Leidykla „Lapas“
Rasa Antanavičiūtė, „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, monografija, dizainerės Jonė Miškinytė, Laura Varžgalytė. Leidykla „Lapas“
Rasa Antanavičiūtė, „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, monografija, dizainerės Jonė Miškinytė, Laura Varžgalytė. Leidykla „Lapas“
Agnė Narušytė

Praskrenda paukštis (fotografijai)

Gidas po Vilniaus dabartį – šiame ir aname Neries krante

 

Pagaliau gavau ilgai lauktą knygą – Algimanto Kunčiaus „Fotorefleksijas“ apie Vilnių 1990–2019 metais (išleido „artseria“). Lauktą, nes žinojau, kad ją kartu su Kunčiumi kūrė netikėta kompanija: Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė Saulė Mažeikaitė, fotomanipuliatorius, dizaineris (proginių monetų kūrėjas) Liudas Parulskis ir rašytojas, meno rinkos tyrinėtojas Ernestas Parulskis. Kitaip tariant, ne fotografijos žinovai ir ne rimtuoliai.

Monika Krikštopaitytė

Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (I dalis)

Meno knygų apžvalga

Knygų mugės proga nusprendėme apžvelgti 2019 m. ir ką spėjom iš 2020 m. meno leidinių. Dalis jų jau aptarti leidinio puslapiuose, daliai dar teks palaukti (redakcija laukia leidinių). Akivaizdu, kad leidybiniai metai turtingi, todėl bus ir ką skaityti, ir ką vartyti bei diskutuoti apie tai, kas yra knyga, kokių jų būna ir kaip dar galima tobulėti.

„Diagraminės vaizduotės atlasas: žemėlapiai tyrimuose, mene ir edukacijoje“, sud. Lina Michelkevičė ir Vytautas Michelkevičius, dizainerė Laura Grigaliūnaitė. Vilniaus dailės akademija
„Diagraminės vaizduotės atlasas: žemėlapiai tyrimuose, mene ir edukacijoje“, sud. Lina Michelkevičė ir Vytautas Michelkevičius, dizainerė Laura Grigaliūnaitė. Vilniaus dailės akademija
Apžvelgiamų knygų viršeliai
Apžvelgiamų knygų viršeliai
Roberto Antinio (ne)monografija „Penki aidinimai – penkios galimybės“, sud. Robertas Antinis, Kotryna Džilavjan, Airida Rekšytė, dizainerė Airida Rekšytė. „Meno parkas“
Roberto Antinio (ne)monografija „Penki aidinimai – penkios galimybės“, sud. Robertas Antinis, Kotryna Džilavjan, Airida Rekšytė, dizainerė Airida Rekšytė. „Meno parkas“
„Menas ir mes / Art and Us“, sud. Ugnė Bužinskaitė, knygos idėja ir dizainas – Viliaus Dringelio. VšĮ „Lewben Art Foundation“, VšĮ Lietuvos išeivijos dailės fondas
„Menas ir mes / Art and Us“, sud. Ugnė Bužinskaitė, knygos idėja ir dizainas – Viliaus Dringelio. VšĮ „Lewben Art Foundation“, VšĮ Lietuvos išeivijos dailės fondas
Reinis Lismanis, „T_6031_T6061_T8001“, dizaineris Gytis Skudžinskas. „NoRoutine Books“
Reinis Lismanis, „T_6031_T6061_T8001“, dizaineris Gytis Skudžinskas. „NoRoutine Books“
Reinis Lismanis, „T_6031_T6061_T8001“, dizaineris Gytis Skudžinskas. „NoRoutine Books“
Reinis Lismanis, „T_6031_T6061_T8001“, dizaineris Gytis Skudžinskas. „NoRoutine Books“
„Antanas Gudaitis. Tekstai ir vaizdai“, sud. Eglė Kunčiuvienė, Ema Mikulėnaitė, dailininkė Vida Kuraitė. Lietuvos nacionalinis muziejus
„Antanas Gudaitis. Tekstai ir vaizdai“, sud. Eglė Kunčiuvienė, Ema Mikulėnaitė, dailininkė Vida Kuraitė. Lietuvos nacionalinis muziejus
Martyna Jurkevičiūtė

Už mūzos etiketės – ryški kūrėja

Doros Maar retrospektyva „Tate Modern“ galerijoje Londone

„Raudanti moteris juokiasi paskutinė“, – skelbia „The Guardian“ laikraščio antraštė. Tik šį kartą kalbama ne apie Picasso ir garsųjį paveikslą, o apie jo mūza, modeliu bei meiluže vadintą prancūzų kilmės dailininkę Dorą Maar (1907–1997, tikrasis vardas Henriette Theodora Markovitch). Praėjusiais metais viena įtakingiausių Paryžiaus meno erdvių – George’o Pompidou meno centras – visuomenei pristatė menininkės retrospektyvinę parodą, kuri šiuo metu perkelta į „Tate Modern“ galeriją Londone, o vėliau keliaus į Paulo Getty muziejų Los Andžele. Ilgai buvusi nustumta į paraštes, ne tik visuomenės atmintyje, bet ir meno kritikų darbuose, Dora Maar galiausiai iškilo iš už Picasso mūzos šešėlio. Ši paroda – trijų didžiųjų galerijų bendras darbas siekiant ne tik parodyti, kokia buvo Maar, bet ir nubraukti jai kabintas etiketes.

Dora Maar, Tate Modern, ekspozicijos fragmentas. 2019 m. A. Dunkley nuotr.
Dora Maar, Tate Modern, ekspozicijos fragmentas. 2019 m. A. Dunkley nuotr.
Dora Maar, be pavadinimo (mados fotografija). 1934 m. Collection Therond
© ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, be pavadinimo (mados fotografija). 1934 m. Collection Therond
© ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, be pavadinimo. 1933 m. Harvard Art Museums/Fogg Museum, Richard and Ronay Menschel Fund for the Acquisition of Photographs
© ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, be pavadinimo. 1933 m. Harvard Art Museums/Fogg Museum, Richard and Ronay Menschel Fund for the Acquisition of Photographs © ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, "Pokalbis". 1937 m. Fundación Almine y Bernard Ruiz-Picasso para el Arte, Madrid  © FABA Photo : Marc Domage
© ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, "Pokalbis". 1937 m. Fundación Almine y Bernard Ruiz-Picasso para el Arte, Madrid  © FABA Photo : Marc Domage
© ADAGP, DACS nuos.
Dora Maar, be pavadinimo. 1934 m.
Dora Maar, be pavadinimo. 1934 m.
Dora Maar, be pavadinimo. 1980 m. The J. Paul Getty Museum, Los Angeles
Dora Maar, be pavadinimo. 1980 m. The J. Paul Getty Museum, Los Angeles
Dora Maar, Tate Modern, ekspozicijos fragmentas. 2019 m. A. Dunkley nuotr.
Dora Maar, Tate Modern, ekspozicijos fragmentas. 2019 m. A. Dunkley nuotr.
Dora Maar, "29 namas d’Astorg gatvėje". 1936 m.
Collection Centre Pompidou, Paris. Musée national d’art moderne Centre de création industrielle
Photo © Centre Pompidou, MNAM-CCI / P. Migeat / Dist. RMN-GP
Dora Maar, "29 namas d’Astorg gatvėje". 1936 m. Collection Centre Pompidou, Paris. Musée national d’art moderne Centre de création industrielle Photo © Centre Pompidou, MNAM-CCI / P. Migeat / Dist. RMN-GP
Agnė Narušytė

Vaizdo detektyvai – ironiškai

Mikko Waltari paroda „Dokumentinis spektaklis“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Jei ne paveikslinis dydis, daugelis Mikko Waltari kadrų būtų gana kasdieniški. Sujauktų peizažų, nejaukių komercinių pastatų, apleistų statybų dokumentai. Nieko dramatiško nematyti. Išskyrus kelis kartus pradėto ir nebaigto, galbūt vėl pradėsimo nacionalinio stadiono griaučius. Tačiau dydis ir vaizdo kokybė įtraukia į detektyvą. Renki detales kaip įkalčius (iš kur Vilniuje prie to gelžbetoninio „koliziejaus“ atsirado lama?). Pamažu iššifruoji ne tik tos konkrečios vietos, bet ir šiuolaikybės „nusikaltimą“.

Mikko Waltari, „Chekpoint Charlie kontrolės punktas“. Berlynas, Vokietija. 2014 m.
Mikko Waltari, „Chekpoint Charlie kontrolės punktas“. Berlynas, Vokietija. 2014 m.
Mikko Waltari, „Po pikniko“. Turku, Suomija. 2014 m.
Mikko Waltari, „Po pikniko“. Turku, Suomija. 2014 m.
Mikko Waltari, „Surežisuotas peizažas“. Vilnius, Lietuva. 2017 m.
Mikko Waltari, „Surežisuotas peizažas“. Vilnius, Lietuva. 2017 m.
Mikko Waltari, „Nacionalinis stadionas“. Vilnius, Lietuva. 2016 m.
Mikko Waltari, „Nacionalinis stadionas“. Vilnius, Lietuva. 2016 m.
Mikko Waltari, „Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika“. Kaunas, Lietuva. 2016 m.
Mikko Waltari, „Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika“. Kaunas, Lietuva. 2016 m.
Mikko Waltari, „Spaudos namai“. Ryga, Latvija. 2017 m.
Mikko Waltari, „Spaudos namai“. Ryga, Latvija. 2017 m.
Mikko Waltari, „Porsche centras“. Vilniuje, Lietuvoje. 2017 m.
Mikko Waltari, „Porsche centras“. Vilniuje, Lietuvoje. 2017 m.
Mikko Waltari, „Exarcheia“. Atėnai, Graikija. 2018 m.
Mikko Waltari, „Exarcheia“. Atėnai, Graikija. 2018 m.
  PUSLAPIS IŠ 17  >>> Archyvas