7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fotografija

Agnė Narušytė

Ką daryti su fotografija?

Ingrid Beatos Savickos ir Jevgenijaus Pavlovo parodos Vilniuje

Dabar jau nebepakanka fotografuoti. Atsispausdinti nuotrauką ir žiūrėti – įžiūrėti prasmes, laiką, save. Dabar reikia su nuotrauka kažką padaryti. Apipaišyti, pradurti, sudeginti. Fotografija – tik medžiaga. Kitos tikrovės vaiduoklis ar prisiminimas – neaiškus, statiškas ir nereikalingas. Regis, tai man įrodinėja dvi Vilniaus senamiestyje veikiančios fotografijos parodos: Ingrid Beatos Savickos „Tau, miegantis žmogau“ galerijoje „Akademija“ ir Jevgenijaus Pavlovo „Totalinė fotografija“ Vilniaus fotografijos galerijoje.

Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Evgeniy Pavlov, „Totalinė fotografija“, parodos fragmentas. 1990–1994 m. A. N. nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Pasidalinimai savo matymu

Gedimimo Pranckūno fotografijų knyga „Truputį lėtai. Poco adagio“ (Ariel Ink, 2024)

Daugiau nei dešimtmetį teko stebėti Gedimino Pranckūno fotografijos raidą nuosekliai pristatomose parodose. Šuolis nuo įdėmaus vėliavų laikiklių (2006) ir vandens kolonėlių Vilniuje fiksuotojo iki savito fotografinio matymo kūrėjo yra didžiulis. Jau 2010–2013 m. cikluose „Tylos skliautas“ ir „Apšvietos žymės“, kur dominuoja Vilniaus bažnyčių interjerų nuotraukos, galima įžvelgti, kad pramuša tapybinis žvilgsnis. Čia galime prisiminti, kad Pranckūnas studijavo tapybą, o tapyboje abstraktūs plotai ir painios erdvės kompozicijos labai įprastas dalykas. Kai persuki galvoje visas parodas, tikrai justi, kaip Pranckūno matymas vystosi, mainosi, sudėtingėja, nors vis išlieka kažkas pastovaus – gal bandymas sukurti, išsakyti patirtį. Visada domimasi tuo, kaip veikia laikas ir kaip galima jį perkonstruoti lėtinant žvilgsnį, o dirbant vis taikomas ilgas vaikščiojimas ir tupinėjimas, įdėmus stebėjimas.

Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Fonografija“ ir „Nykstanti idilė“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Fonografija“ ir „Nykstanti idilė“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“ ir „Valandos. Katedra“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“ ir „Valandos. Katedra“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“
Gediminas Pranckūnas, iš ciklo „Tylos skliautas“
Agnė Narušytė

Šviesos fosilijos, o gal tuštumos

Gasparo Zondovo ir Antono Lukoszevieze’s parodos Vilniuje

Vilniuje parodos atsidaro ir užsidaro pagreitėjusiu tempu. Į kasdienybę nebetelpa. Ypač tos, kurios ne pakeliui. Kartais iš įprastų trajektorijų išstumia atidarymas, kartais – žinojimas, kad kažkas tuoj užsidarys. Šįkart – abu variantai. Galerijoje „Drifts“, įsikūrusioje T. Vrublevskio gatvėje, prie Katedros, buvo paskutinė diena, kai veikė jauno menininko Gasparo Zondovo paroda „Dubio“. Užsukau eidama į violončelininko, fliuksuojančio kompozitoriaus ir fotografo Antono Lukoszevieze’s parodos „Dramblys peizaže“ atidarymą Prospekto galerijoje, kuri yra beveik prie Seimo. Atsitiktinis pabaigos ir pradžios sutapimas sujungė dvi patirtis, ypač kai galvodama apie pirmąją Gedimino prospektu žingsniuoji link antrosios, tarsi nešdama tai, ką matei, link to, ką dar išgirsi ir išvysi.

Gasparas Zondovas, „Rinocaphylla“. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Rinocaphylla“. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Dubio“, parodos vaizdas. 2024 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Dubio“, parodos vaizdas. 2024 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Permafrost  I, II“ („Amžinasis įšalas I, II“), fragmentas. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Permafrost I, II“ („Amžinasis įšalas I, II“), fragmentas. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Colony“ („Kolonija“). 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Colony“ („Kolonija“). 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Arbora Radiantis I, II“. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Arbora Radiantis I, II“. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Arbora Radiantis I, II“, fragmentas. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Arbora Radiantis I, II“, fragmentas. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Echinoderm #1“. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Echinoderm #1“. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Echinoderm #3“. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Gasparas Zondovas, „Echinoderm #3“. 2023 m. A. Kaikario nuotr.
Agnė Narušytė

Mėbijaus juosta Vilniuje

Besibaigiančių parodų konvejeris

Ryte akademijoje buvo posėdis. Paskui papietavom. Ir supratau, kad niekur šiandien nebeišvažiuosiu, nes kol susiruošim, sutems. Popietė liko be plano. Tad ėjau namo užsukdama į parodas, kurios netrukus užsidarys. Pirmiausia – „Titanikas“. Ten, antrame aukšte, įkurdintas jaunos menininkės Romos Salės (g. 1999) „Hyperplanas“.

Roma Salė, „Hyperplanas“, VDA parodų salės „Titanikas“, ekspozicijos fragmentas. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „Hyperplanas“, VDA parodų salės „Titanikas“, ekspozicijos fragmentas. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „Kleino butelys“, stiklas, plastiko žarnelės. 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „Kleino butelys“, stiklas, plastiko žarnelės. 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „2-oji dimensija“, lazerio ir plėvės instaliacija. 2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „2-oji dimensija“, lazerio ir plėvės instaliacija. 2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „4-oji dimensija“, šviesos projekcijos. 2021–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „4-oji dimensija“, šviesos projekcijos. 2021–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „4-oji dimensija“, šviesos projekcijos. 2021–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „4-oji dimensija“, šviesos projekcijos. 2021–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelija Maknytė

Tai tėra klaidos

Nicolo Reinharto paroda „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“ Prospekto galerijoje

Prieš rašydama kokia nors tema mėgstu paskaitinėti svetimus tekstus, kurie kuo nors sietųsi – aprašomu objektu, laikmečiu arba tiesiog nuotaika. Tai gali būti eilėraštis arba mokslinis tekstas, reklama ar skelbimas. Bet kas. Taigi atsiverčiu akademinių tekstų rinktinę ir tarp dviejų turinio puslapių aptinku inkliuzą – suplotą pilką pūkuotasparnį drugelį. Tiksliau, tai, kas iš jo liko. Tarsi koks entomologinis herbariumas, dėl kurio pasidėsiu šį tomelį į knygų-herbariumų kolekciją (visuomet nusiperku dėvėtą knygą, jeigu joje randu kokį skaitytojo ar knygos turėtojo paliktą augalą). Vabzdžio šioje kolekcijoje dar neturėjau, tačiau didesnį džiugesį sukėlė tai, kad tuo metu kaip tik galvojau apie kitą vabzdį – uodą, kurį neseniai aptikau ant Prospekto galerijos grindų. Didingai švietė tarsi inkliuzas rožinėje negintaro masėje. Tarsi kažką reklamuotų didelėje šviesdėžėje, kuri nukrito nuo kažkokios parduotuvės fasado ir sutelkė mano žvilgsnį į nebezyziantį padarą.

Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Skudžinsko nuotr.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Skudžinsko nuotr.
Nicolas Reinhart, „Uodas emulsijoje“ („Failed Fly 003“). 1961/2021 m.
Nicolas Reinhart, „Uodas emulsijoje“ („Failed Fly 003“). 1961/2021 m.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Skudžinsko nuotr.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Skudžinsko nuotr.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Skudžinsko nuotr.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Skudžinsko nuotr.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Skudžinsko nuotr.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Skudžinsko nuotr.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, kadras iš filmo. 2021–2022 m.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, kadras iš filmo. 2021–2022 m.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, kadras iš filmo. 2021–2022 m.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, kadras iš filmo. 2021–2022 m.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, kadras iš filmo. 2021–2022 m.
Nicolas Reinhart, „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“, kadras iš filmo. 2021–2022 m.
Martyna Jurkevičiūtė

Tirpstančio laiko filosofija

Apie Hiroshi Sugimoto parodą „Laiko mašina“ „Hayward“ galerijoje Londone

Skubėjimo, lėkimo, nerimasties pripildytame pasaulyje su didžiule XIX amžiaus kamera nusileidžia japonų menininkas, filosofas Hiroshi Sugimoto (g. 1948), it tikras keliautojas laiku. Klasikinės fotografijos principai menininkui tampa pagrindu išreikšti konceptualioms vizijoms, nuo kurių ir prasideda jo kūrinių kelias. Sugimoto save vadina paskutiniu nespalvotos, tradicinės fotografijos meistru. „Mano kamera veikia kaip laiko mašina“, – teigia menininkas, o jo žodžiai tampa ir parodos pavadinimu.

Hiroshi Sugimoto, „UA teatras, Niujorkas“. 1978 m. © Hiroshi Sugimoto, menininko nuosavybė
Hiroshi Sugimoto, „UA teatras, Niujorkas“. 1978 m. © Hiroshi Sugimoto, menininko nuosavybė
Hiroshi Sugimoto, „Ankstyviausi žmogaus giminaičiai“. 1994 m. © Hiroshi Sugimoto, Marian Goodman galerijos nuosavybė
Hiroshi Sugimoto, „Ankstyviausi žmogaus giminaičiai“. 1994 m. © Hiroshi Sugimoto, Marian Goodman galerijos nuosavybė
Hiroshi Sugimoto parodos vaizdas, „Konceptualios formos ir matematinis modelis 006“. Sidabro želatinos atspaudai, aliuminis ir plienas. M. Blowerio nuotr. Menininko ir „Hayward“ galerijos nuosavybė
Hiroshi Sugimoto parodos vaizdas, „Konceptualios formos ir matematinis modelis 006“. Sidabro želatinos atspaudai, aliuminis ir plienas. M. Blowerio nuotr. Menininko ir „Hayward“ galerijos nuosavybė
Hiroshi Sugimoto „Hayward“ galerijoje su „Jūros peizažų“ serija. R. Smith nuotr.
Hiroshi Sugimoto „Hayward“ galerijoje su „Jūros peizažų“ serija. R. Smith nuotr.
Hiroshi Sugimoto parodos vaizdas, „Jūros peizažų“ serija. Sidabro želatinos atspaudai. M. Blowerio nuotr. Menininko ir „Hayward“ galerijos nuosavybė
Hiroshi Sugimoto parodos vaizdas, „Jūros peizažų“ serija. Sidabro želatinos atspaudai. M. Blowerio nuotr. Menininko ir „Hayward“ galerijos nuosavybė
Hiroshi Sugimoto, „Žaibų laukai 225“. 2009 m. © Hiroshi Sugimoto, menininko nuosavybė
Hiroshi Sugimoto, „Žaibų laukai 225“. 2009 m. © Hiroshi Sugimoto, menininko nuosavybė
Hiroshi Sugimoto parodos vaizdas, „Optikos“ serija. Chromogeniniai atspaudai. M. Blowerio nuotr. Menininko ir „Hayward“ galerijos nuosavybė
Hiroshi Sugimoto parodos vaizdas, „Optikos“ serija. Chromogeniniai atspaudai. M. Blowerio nuotr. Menininko ir „Hayward“ galerijos nuosavybė
Hiroshi Sugimoto parodos vaizdas, „Portretų“ serija. Sidabro želatinos atspaudai. M. Blowerio nuotr. Menininko ir „Hayward“ galerijos nuosavybė
Hiroshi Sugimoto parodos vaizdas, „Portretų“ serija. Sidabro želatinos atspaudai. M. Blowerio nuotr. Menininko ir „Hayward“ galerijos nuosavybė
Erika Grigoravičienė

Verčiau tegul kas nors lieka

Alvydo Lukio fotografijų paroda „Tai kas lieka“ galerijoje „Akademija“ Vilniuje

Vilkų sudraskytos stirnos palaikai. Žarnas ant grindinio išleidęs negyvas balandis („miklaus katino auka“). Fotogeniškai sukritusios rūkyto karšio liekanos – nevalinga portretinė žuvies skulptūra, trikdanti gyvastingu žvilgsniu. Pandemijos laikotarpiu atsiradęs „Kalendorius“ (2019–2020) – dvidešimt mažų fotografijų, monotoniškai pasikartojantis peizažas su dvišake lazda kintant paros ir metų laikams (kai sodyboje vaismedį sugraužė stirnos, zuikiai ir pelėnai, liko tuščia šakos atrama, „ilgesingai laukianti kitos obelaitės“). Parodoje eksponuojamos kelios naujausios ir ankstesnės Alvydo Lukio fotografijų serijos, papildytos trumpais tekstais, vienaip ar kitaip rodo tai, kas lieka. Pasakoja, kaip lieka. Tas kaip dar įdomiau. Likimas kaip erozijai ir nyksmui pasmerkta atkakli tolesnė egzistencija, likimas netikėtos rūsčios lemties prasme, taip pat pomirtinis išlikimas – ne gamtos, bet kultūros reiškinys, būdingas ne organizmams, o medialios raiškos formoms. Ir tai dar ne viskas.

Alvydas Lukys, „Balandis“. 2021 m.
Alvydas Lukys, „Balandis“. 2021 m.
Alvydas Lukys, „Banano žiedas“. 2018 m.
Alvydas Lukys, „Banano žiedas“. 2018 m.
Alvydas Lukys, iš serijos „Kalendorius“. 2019–2020 m.
Alvydas Lukys, iš serijos „Kalendorius“. 2019–2020 m.
Alvydas Lukys, „Karšis“. 2021 m.
Alvydas Lukys, „Karšis“. 2021 m.
Alvydas Lukys, „Kompostas“. 2023 m.
Alvydas Lukys, „Kompostas“. 2023 m.
Alvydas Lukys, „Stirna“. 2021 m.
Alvydas Lukys, „Stirna“. 2021 m.
Alvydas Lukys, „Dėžė #1“. 2023 m.
Alvydas Lukys, „Dėžė #1“. 2023 m.
Alvydas Lukys, „Dėžė #2“. 2023 m.
Alvydas Lukys, „Dėžė #2“. 2023 m.
Monika Krikštopaitytė

Mes – kaip tvarumo forma

Janinos Sabaliauskaitės fotografijų paroda „Pasitikėjimas“ galerijoje „Drifts“

Dar 2021-aisiais Nidoje, tarptautiniame fotografų simpoziume, tarp žiūrovų pastebėjau įdėmų, drąsų ir komunikuojantį Janinos Sabaliauskaitės žvilgsnį, laikyseną – ji džiugiai skleidė savo tapatybę: apsikabinusi draugę, abi apsirengusios dyke tapatybei būdingu stiliumi, kurį vėliau atpažinsiu Vilniaus miesto „JCDecaux“ lauko reklamos stenduose (dešimtyje miesto stotelių šį birželį, kurta su Ieva Kotryna Ski), skaitysiu Agnės Narušytės tekstą apie Janinos ir Rimaldo Vikšraičio parodą Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje (7md, Nr. 32 (1439), 2022).

Janina Sabaliauskaitė, „Autoportretas. Pietų Šyldsas, JK“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Autoportretas. Pietų Šyldsas, JK“. 2023 m.
Janinos Sabaliauskaitės fotografija. Viršuje iš kairės į dešinę: Aidas, Ajus, Gabrielis.
Apačioje iš kairės į dešinę: Pingvinas, Saša. Vilnius, LT. 2023 m.
Janinos Sabaliauskaitės fotografija. Viršuje iš kairės į dešinę: Aidas, Ajus, Gabrielis. Apačioje iš kairės į dešinę: Pingvinas, Saša. Vilnius, LT. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistės ranka. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistės ranka. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Luiza & Justina. Rudamina, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Luiza & Justina. Rudamina, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, parodos „Pasitikėjimas“ fragmentas. 2023 m. A. Vasilenko nuotr.
Janina Sabaliauskaitė, parodos „Pasitikėjimas“ fragmentas. 2023 m. A. Vasilenko nuotr.
Janina Sabaliauskaitė, „Simona. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Simona. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Dylanas. Glazgas, JK“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Dylanas. Glazgas, JK“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistė & Vėja I. Vilnius, LT“. 2023 m.
Janina Sabaliauskaitė, „Aistė & Vėja I. Vilnius, LT“. 2023 m.
Agnė Narušytė

Dvylika kvadratų

Raimundo Urbono paroda „Gyvenimas po stalu“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Gal prieš metus Benas Šarka pradėjo feisbuke viešinti fotografijas, dedikuotas Raimundui Urbonui (1963–1999). Taip sužinojau apie asociacijos „Kūrėjų sąjunga“ sumanytą projektą „Pra/rasti pasauliai“ – jubiliejinę šešiasdešimtmečio dovaną neaiškiomis aplinkybėmis žuvusiam menininkui. Pats Šarka buvusiame knygyne, kur rinkdavosi Klaipėdos bohema, surengė Urbonui skirtą fotografijų parodą „Mes vis pūtėme dūmus, ir aušo rytai“. Jo dabartinėse fotografijose – dykvietės, neremontuoti pastatai miesto centre, lyg sovietmečio pabaiga būtų ištikusi iš naujo.

Raimundas Urbonas, „Autoportretas“. 1987 m.
Raimundas Urbonas, „Autoportretas“. 1987 m.
Raimundas Urbonas, „Tepliuva-Tapiau“. 1991 m.
Raimundas Urbonas, „Tepliuva-Tapiau“. 1991 m.
Raimundas Urbonas, „Gyvenimas po stalu“, parodos vaizdas. 2023 m. A. N. nuotr.
Raimundas Urbonas, „Gyvenimas po stalu“, parodos vaizdas. 2023 m. A. N. nuotr.
Raimundas Urbonas, „Gyvenimas po stalu“, parodos vaizdas. 2023 m. A. N. nuotr.
Raimundas Urbonas, „Gyvenimas po stalu“, parodos vaizdas. 2023 m. A. N. nuotr.
Raimundas Urbonas, „Gyvenimas po stalu“, parodos vaizdas. 2023 m. A. N. nuotr.
Raimundas Urbonas, „Gyvenimas po stalu“, parodos vaizdas. 2023 m. A. N. nuotr.
Raimundas Urbonas, „Prie ežero III“. 1982 (1987) m.
Raimundas Urbonas, „Prie ežero III“. 1982 (1987) m.
Raimundas Urbonas, „Atminčiai. Suvalkai“. 1988 m.
Raimundas Urbonas, „Atminčiai. Suvalkai“. 1988 m.
Raimundas Urbonas, „Pusryčiai“. 1987 m.
Raimundas Urbonas, „Pusryčiai“. 1987 m.
Marija Martinaitytė

Spektakliai, pasauliai, jų virsmai

Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“

Ankstyvuosiuose fotografės Violetos Bubelytės autoaktuose, kurie kartais dar vadinami autoportretais, ji vis sušmėžuoja kaip pasikartojantis neryškus realybės atspindys veidrodyje ar besidvejinanti, judesyje, ilgo išlaikymo kadruose matoma ir iš visų pusių, ir taip, kad jos kūno atspindžiai (ar kopijos) persiklotų vienas per kitą. Taip ji ir labai nuoga, matoma, statiška, ir tuo pačiu metu kaip nors netiesiogiai prisidengusi, neapibrėžiama ir nesugaunama kitų žvilgsnio.

Violeta Bubelytė, „Aktas 30“. 1984 m.
Violeta Bubelytė, „Aktas 30“. 1984 m.
Violeta Bubelytė, „Aktas 25“. 1983 m.
Violeta Bubelytė, „Aktas 25“. 1983 m.
Violeta Bubelytė, „Monospektaklis kitaip. II dalis“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Česonio nuotr.
Violeta Bubelytė, „Monospektaklis kitaip. II dalis“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Česonio nuotr.
Violeta Bubelytė, „Aktas 52“. 1992 m.
Violeta Bubelytė, „Aktas 52“. 1992 m.
Violeta Bubelytė, „Aktas 61“. 1994 m.
Violeta Bubelytė, „Aktas 61“. 1994 m.
Violeta Bubelytė, „Monospektaklis kitaip. II dalis“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Česonio nuotr.
Violeta Bubelytė, „Monospektaklis kitaip. II dalis“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Česonio nuotr.
Violeta Bubelytė, „Babelio bokšto moterys“. 2020 m.
Violeta Bubelytė, „Babelio bokšto moterys“. 2020 m.
Violeta Bubelytė, „Monospektaklis kitaip. II dalis“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Česonio nuotr.
Violeta Bubelytė, „Monospektaklis kitaip. II dalis“, parodos vaizdas. 2023 m. G. Česonio nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 29  >>> Archyvas