Šiomis dienomis, kai nesuvaidintas tikrumas ir netobulas žmogiškumas viešojoje erdvėje kartais, rodos, ima ir kažkur išnyksta, humanistinės fotografijos tradiciją tęsiantis Artūras Morozovas dokumentuoja daugialypį, netobulą, pažeidžiamą žmogaus pasaulį. Objektyvą jis nukreipia ten, kur šis krypsta nedažnai – į mažiau pastebimą visuomenės dalį, paprastą jos kasdienybę. „Sutikau žmogų“ – taip asmeniškai skamba ilgametis Morozovo fotografijų ciklas, virtęs to paties pavadinimo socialinės dokumentikos filmu (rež. Gailė Garnelytė) ir fotoesė knyga (leidykla „Lapas“).
