Ani

Vilniuje šiuo metu veikia net dvi menininkės Volungės Aušros Griškonytės parodos, gvildenančios kreivas ir takias lytines tapatybes. Kultūrinės queer erdvės „išgirsti“ galerinėje dalyje eksponuojama ankstyvoji autorės kūryba iš serijos „Kekšės“ (1999–2003) – čia intymioje, kamerinėje namų erdvėje užfiksuotos drag karalienės. Nors dalis atvaizdų jau rodyti MO muziejuje ar Šiuolaikinio meno centre veikusiose parodose ir pamažu įgauna kultinių statusą, kita eksponuojama dalis – nauja ir ne iki galo pažįstama. Vienu pagrindinių kuratorių Augusto Čičelio ir Marijos Martinaitytės užmojų tapo siekis lankytojų žvilgsniams atverti mažiau matytas nuotraukas, likusias menininkės archyvuose ir institucijų paraštėse, – iš čia ir parodos pavadinimas „Kekšės. Namų archyvas“. Tuo metu Prospekto galerijoje veikiančioje parodoje „Eglės virsmas žalčiu. Queer yra šviesa“ daugiausia matomi Volungės per pastaruosius porą dešimtmečių sukurti atvaizdai. Fotografės dėmesio centre – žmogaus teisių nebuvimas, patiriama diskriminacija, kūniškumas, socialinis (ne)matomumas.

Pirmą kartą seriją „Kekšės“ pamačiau prieš keletą metų ir tiesiog negalėjau atsižavėti. Mane apstulbino atvaizdų drąsa ir vidinis maištas – ypač turint omenyje tuometinį sociopolitinį kontekstą! Nors nuotraukos turėjo melancholijos ir pavojaus prieskonį, jose netrūko ir kažko labai gaivališko, žaismingo, jusliško ir visiškai nerimto. „Kekšės“ pasižymėjo nuogumu bei tiesiog paperkančiu autentiškumu. Toks būdingas tik betarpiškam bendravimui – laisvam, intymiam, bebaimiškam. Baltas sienas atstodavo ištemptos paklodės ir fotografijose matomi kuklūs kambariai virsdavo fotostudijomis. Čia buvo maivomasi ir šėliojama, o į modelius nukreiptas fotoaparatas lydėsi nuo jam vienam skirto begėdiško flirto – visai kaip paauglystėje, kai vilkėdamos kvestionuotinais aprangos deriniais pozuodavot prieš skaitmeninę kamerą, puikiai žinodamos, kad šios nuotraukos amžinai liks tik .jpg ikonėlėmis jūsų asmeniniuose archyvuose.

Tiesa, Prospekto galerijoje veikiančioje parodoje irgi galima išvysti atvaizdų iš to paties „Kekšių“ ciklo – jie pasitinka vos atėjus į galeriją. Vienas iš kūrinių su valiūkiškai merkiama akimi atsikartoja abiejose parodose. Toks persidengimas nestebina – ši serija yra viena stipriausių iš to, ką yra sukūrusi Volungė ir kas apskritai apibrėžia tuometinį queer meno lauką. Naujesniuose kūriniuose taip pat lengvai ataidi idėjiniai ar estetiniai praeities šnabždesiai. Serijoje „Kitos ir kiti“ (2021) iš baltų paklodžių sukonstruota fiktyvi studija jau tikra, o stereotipiškai „vyrišką“ fiziologiją atsveria švelnios suknelės klostės ir aukštakulniai bateliai. Niekur nedingsta ir gėlės – jos supa tatuiruotus kūnus ir, deja, netampa priedanga giliai įsirėžusiems randams.

Kita vertus, „Kekšės“ buvo labiau apie ryšį, intuityvų tikėjimą neapibrėžta tapatybe ir visokiausius išdykavimus (fotografinius ir ne), o naujesnė Volungės kūryba yra kur kas rimtesnė ir idėjiškai užbaigta. Autorė žino, ką nori pasakyti, ir tai daro per daug nedvejodama. Tarkim, serijoje „Nematomi“ (2025) tamsiame fotografiniame vaizde pasislėpę veidai vos įžiūrimi, o triptike „Geltona. Žalia. Raudona“ (2023) queer tapatybė tampa ir Lietuvos reprezentante. Nors idėjinis aiškumas pagirtinas, o temos aktualumas neabejotinas, turiu pripažinti – ilgėjausi minties subtilumo. Labiau niuansuotų pasvarstymų ir ieškojimų – tiek konceptualiu, tiek estetiniu požiūriu.

Nepaisant to, aptikau kūrinių, kuriais visapusiškai pasidžiaugiau. Labiausiai – fotografine instaliacija, kurioje jauni nuogi kūnai „aprengiami“ audinio klostėmis. Kūno formų apčiuopiamumas, linijų griežtumas ir aiškumas šiuo atveju kontrastuoja su vos vos dengiančiu, porėtu lengvu audiniu. Patiko ir serija „Ana – Anas“ (2010–2017), kurioje lytinė tapatybė pasakojama minimaliomis fotografinėmis priemonėmis: nespalvotoje, „pasinę“ primenančioje nuotraukoje matome tik atvirus veidus ir apnuogintų pečių linkį. Atvaizdų asketiškumas, formos panašumas ir trumpaplaukis buvimas trina ribas tarp „jos“ ir „jo“ arba „anos“ ir „ano“.

Skirtingos ekspozicinės erdvės labai sėkmingai atliepia abiejų parodų kontekstus. „Kekšės. Namų archyvas“, kaip ir atvaizduose matomos drag karalienės, įsitaiso paprasčiausiame, namus primenančiame bute. Naujininkuose įsikūrusią kultūros ir projektų erdvę, queer skaityklą „išgirsti“ galima aplankyti tik ketvirtadieniais arba atskirai susitarus. Kitaip tariant, tikimybė atsitiktinai čia pakliūti gana nedidelė, o parodos lankymas virsta gana intymia patirtimi. „Eglės virsmas žalčiu. Queer yra šviesa“ – kur kas deklaratyvesnė ir ryškesnė, spalviškai irgi. Ji taip pat intencionalesnė tuo požiūriu, kad atvaizdai taikosi į platesnę auditoriją ir tampa tam tikro aktyvizmo įrankiu. Ar galėtų tam būti tinkamesnė vieta nei galerija pagrindinėje Vilniaus gatvėje – toje pačioje, kur kasmet vyksta „Lithuanian Pride“ eisena?

Paroda „Kekšės. Namų archyvas“ veikia iki spalio 1 d.

„išgirsti“ (Darbininkų g. 8-1, Vilnius)

Paroda „Eglės virsmas žalčiu. Queer yra šviesa“ veikia iki rugsėjo 26 d.

Prospekto galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas projektas „Vilniaus parodų žemėlapis“