Aklosios zonos ir nuvytę žiedai

Artėjame prie fotografijos istorijos 200 metų sukakties. Tikrai yra ką pažiūrėti ir tyrinėti, kuo pasididžiuoti ir apie ką kalbėti. Istorijos rašymas(is) – dinamiškas procesas: kintant laikui, ideologijoms, vertybėms, normoms, kinta ir mūsų vertinimai. Ne meno tikslais fotografuota medžiaga vis dažniau ir reikšmingiau integruojama į meno parodas, o menu vadinami vaizdai sulaukia pervertinimo, naujos interpretacijos, mat pasikeitė ir publika, ir meno bendruomenė. Manyčiau, kad per pastaruosius 50 metų labiausiai keitėsi požiūris į lytiškumą, lytis (jų pusiausvyrą, seksualumą ir abipusio susitikimo sampratą, gebėjimą regėti istoriją iš įvairių perspektyvų) ir meną, į tai, kas yra tikras menas.

Tai, kas yra tapę Lietuvos fotografijos istorija (pagrindinės legendos, herojai, pasakotojai, kanonas), atrodo dar nepilna, esame nuolat stulbinami atradimų. Kita, jau žinoma dalis irgi atrodo dar gerai neišanalizuota, pačių fotografų kintant laikui nereflektuota. Taip atsitiko pirmiausia todėl, kad ilgą laiką turėjome tik Lietuvos vyrų fotografijos istoriją. Sovietmečiu Lietuvos fotomenininkų sąjunga (LFS) buvo išskirtinai vyrų klubas, tačiau toks aštrus ribotumas būdingas ir daug vėlesniems laikams. Pavyzdžiui, dar 2009 m. buvo išleistas ypatingas Lietuvos fotografijos metraščio numeris, dedikuotas Lietuvos tūkstantmečiui bei Lietuvos fotomenininkų sąjungos 40 metų jubiliejui, „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien ’09. Lietuvos tūkstantmečio veidas“ (išleido LFS), sudarytas fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus, skirtas portreto žanrui (o istoriją apžvelgė Alfredas Bumblauskas). Leidinyje iš daugiau nei trijų šimtų puslapių atsirado vietos dviem Valerijos Tallat-Kelpšienės nuotraukoms ir trims Valerijos Dichavičienės (vyrų) portretams. Leidinyje vyrauja vyrai, fotografuojantys svarbius vyrus. Stačiai paralelinė realybė. Tiesa, albume nemažai nežinomų autorių nuotraukų, taigi didelė tikimybė, kad būta fotografių.

Pasirodo, dar ir 2011, 2012 m. buvo visiškai įmanoma išleisti XX a. Lietuvos fotografijos antologijos tris tomus, įtraukiant tik dvi su puse moters (su Domicelės Tarabildienės, Violetos Bubelytės nuotraukomis ir paminint Antaniną Laucienę greta jos vyro). Sudarytojas Stanislovas Žvirgždas, redkolegija: Algimantas Aleksandravičius, Tomas Pabedinskas, Romualdas Požerskis, Jonas Staselis (išleido Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2009–2016 m. LFS vadovavo Jonas Staselis). Rimtai? Tiek Tarabildienė, tiek Bubelytė fotografavo savo aktus, vadinasi, leidinys pažodžiui įgyvendino menininkių grupės „Guerrilla Girls“ teiginį, kad moteriai norint patekti į muziejų (ar istoriją) reikia nusirengti. Klausimas, kiek sudarytojas su tekstų autoriais tarėsi, nes iškart turiu pridurti, kad paprastai menotyrininkas ir fotografas Tomas Pabedinskas šiuo požiūriu aprėpia kur kas plačiau, tai matyti jo monografijoje „Žmogus Lietuvos fotografijoje. Požiūrių kaita XX ir XXI a. sandūroje“ (VDA, 2010) ir LRT rengiamose laidose „Perspektyvos“.

Lietuvos moterų fotografijos istorija rašoma tarsi atskirai, pirmiausia menotyrininkių, kurios šiuo metu, kad ir kaip būtų ironiška, vyrauja. Šiame kontekste daug nuveikė Margarita Matulytė, Laima Kreivytė, Eglė Deltuvaitė, Marija Martinaitytė, Paulina Blažytė bei daug kitų (dėjau pastangas ir pati), tačiau itin kantriai, atkakliai ir strategiškai darbavosi Agnė Narušytė – amžina šlovė jai. Ji realiai keičia žaidimą ir tuo pat metu labai atsakingai dirba su visalyte Lietuvos fotografijos istorija.

Turbūt vienas reikšmingiausių Lietuvos, ir ne tik, fotografijos istorijos posūkių įvyko pernai (2025) Nacionalinėje dailės galerijoje pristačius parodą ir leidinį „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“, parengtą trijų tyrėjų: tai Šelda Puķīte (LV), Agnė Narušytė (LT) ir Indrek Grigor (EE)^[1]. Paaiškėjo, kad fotografija savo užgimimo etape buvo netgi itin dažna ir sėkminga moterų profesija, išryškėjo daug sėkmės istorijų, kurias sutrypė karai ir okupacija. Nauji faktai siūlo pertikrinti beveik viską, ką manėme žinoję.

Ši istorijos dalis dar tik atsiveria. Viena vertus, truputį keista, kad taip lengva suformuluoti akivaizdžius feministinius pareiškimus, kurie jau galėtų būti apdulkėję ir verčiau dirbtume su subtilesniais dalykais, tačiau kita vertus, galime džiūgauti gyvai patirdami tokias puikias parodas kaip „Kartais Vėra atrodo taip“ (kuratorės Agnė Narušytė ir Milda Dainovskytė, NDG, 2022) ar Mildos Drazdauskaitės „Damos ir bobulės“ (Vilniaus fotografijos galerija, 2022). Atradimų pasitaiko ir labiau tirtoje istorijos dalyje, jie lygiai taip pat džiugina, pavyzdžiui, Antano Ingelevičiaus pristatymas „Kūrėjas ir miestas“ (Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namai, 2022).

Tačiau rašant istoriją svarbūs ne tik atradimai, bet ir revizija. Kaip gerą savirefleksijos pavyzdį išskirčiau 2025 m. Istorijų namuose vykusią parodą „Antanas Sutkus. Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“. Nepaisant to, kad paroda labai savotiška, ypač kuratoriaus Thomo Schirmböcko tekstai, ką jau kalbėti apie iliustracijų numeravimą bingo žaidimo principu (plačiau rašė Aistė Kisarauskaitė^[2]), Sutkus leidžia atverti mažiau patrauklią, pažeidžiamesnę savo legendos pusę. Taip, jis buvo nomenklatūros dalis ir geras fotografas, geras organizatorius, mokėjo suktis. Laimei, tas mokėjimas buvo dosnus ir kitiems, leido sukurti svarbių dalykų, nors teko žaisti dvigubą žaidimą. Man džiugu ir tai, kad nenuslėpta ir meno diskurse aktyviai dalyvauja Sutkaus populiariosios Jeano-Paulio Sartre’o Nidos kopose nuotraukos (1965) sukūrimo istorija. Dėl kompozicijos ir noro išskirti iškilaus vyro sizifišką vienatvę drauge ėjusi Simone de Beauvoir buvo paprasčiausiai nukirpta! Argi tai nėra vyriškosios fotoistorijos versijos metafora? Dabar toji nuotrauka vis dažniau rodoma neapkarpyta, o labiausiai žavi pati istorija.

Jei toliau kalbėsime apie klasikų klasiką, štai dėl Rimanto Dichavičiaus populiariojo albumo ir nuotraukų iš serijos „Žiedai tarp žiedų“ kažkas man visada atrodė ne taip. Nuo pat tada, kai būdama vienuolikos metų gavau jį dovanų iš tėvo su dedikacija „žydėk“. Albumo puslapiuose graži gamta ir nuogos už mane keleriais metais vyresnės merginos. Nieko labai ypatingo – kaip moterų pliaže. Man labiausiai imponavo viena nuotrauka: paplūdimiu einanti ilgakasė, jos kūną visiškai uždengę plaukai. Norėjau tokių plaukų. Dabar geriau suprantu kodėl nei tada. Nemalonesnis vaizdas, kai virš albumo palinkę vyrai komentuoja mergaičių kūnus, arba, pamėginus įsivaizduoti fotografavimo procesą, kai virš tų mergelių su fotoaparatu kabo jau link trisdešimties pasukęs fotografas, panašiai kaip Michelangelo Antonioni filme „Fotopadidinimas“ („Blow-Up“, 1966).

Kūrėjo interneto puslapyje matyti, kad fotografas su šiuo ciklu labai identifikuojasi (yra tik du skyriai: apie autorių ir atskirai aprašyta bei iliustruota albumo istorija). Jam tai pasakojimas apie triumfą, knyga be užuolankų vadinama legenda, tekstas įsunktas patoso: „Knygos išleidimą asmeniškai palaimino Michailas Gorbačiovas – tuometinis TSRS Prezidentas. Gavus iš aukščiausiojo palaiminimą, reikėjo gauti dar šešis leidimus. Yra septyni cenzūros antspaudai – leidimai knygai spausdinti ir platinti. Tarsi himnas moteriai, savyje sukaupęs žydinčios gamtos ir jaunystės žavesį. Ši knyga – tai unikalus reiškinys, pralaužęs sovietinės geležinės cenzūros ledus.“

Skamba beveik kaip tautinio (seksualinio?) išsilaisvinimo egzaltacija. Bet palaukit, apie seksą čia ne vieta kalbėti, autorius ne kartą pabrėžė, kad „su erotika tai neturi absoliučiai nieko bendro“. Skaitom toliau: „Albumą spausdino Maskvoje „Eksperimentinėje spaustuvėje“. Pirmasis tiražas buvo 10 000 vnt. Tačiau, kai atspaudė, įrišo ir suskaičiavo – tik 5000?! Kilo didelis skandalas. Pradėjus tyrimą paaiškėjo – spaustuvės darbininkai spausdinimo metu dar neįrištus lapus, jais apsivynioję savo kūną, tuos penkis tūkstančius parsinešė namo. <…> Knygą lydėjo ir paroda tuo pačiu pavadinimu – „Žiedai tarp žiedų“. Ji pirmą kartą buvo eksponuojama Maskvoje, Žurnalistų sąjungos galerijoje „FOTOCENTR“ 1989 m. <…> Paroda buvo eksponuojama keletą mėnesių. Ją kasdien lankė per dvidešimt tūkstančių žmonių. Ši knyga ir paroda tapo vienu iš ryškiausių Perestroikos įvykių.“ Toliau darosi dar įdomiau: „Po parodos atidarymo Maskvoje ir parodžius ją per televiziją populiarioje to meto laidoje „VZGLIAD“, tikrąja prasme prasidėjo parodos šturmas, eilė nusidriekė per du kvartalus. Iškviesta milicija negalėjo suvaldyti žmonių minios. Tuomet buvo iškviesta raitoji milicija. Šis reiškinys neliko nepastebėtas ir kriminalinių grupuočių. Jie sugebėjo visą parodą pasisavinti ir valdyti jos maršrutus po visą TSRS. Parodoje Tbilisyje (Sakartvelas) tarp grupuočių įvyko susišaudymas.“

O aš sukau galvą, kaip padėti suprasti, kad nuogų nepilnamečių fotografavimas, kad ir kaip gražiai, prie gero neveda. Kriminalinės grupuotės greitai susigaudė, kad šis amžinas nekaltų mergelių troškimas turi savo kainą, o vadyba daug lengvesnė nei prekybos žmonėmis. Bet juk, anot autoriaus, „ši knyga – lyg giesmė, išsiliejusi vaizdais, kuriais norėjosi apdainuoti jaunystę“. Tos mergaitės juk sutiko ir vėliau nė viena nesiskundė, kad taip gražiai įamžino jų jaunystę...

Turbūt viskas gerai? Bet ką reiškia paauglės sutikimas žymiam fotografui paprašius? Šito klausimo apsukimo manevrą nusižiūriu nuo Vanessos Springoros knygos „Abipusiu sutikimu“ (2020). Ji iš savo perspektyvos aprašo įvykius, vykusius tuo pačiu laiku, 9–10-ajame dešimtmetyje (kada išleisti „Žiedai tarp žiedų“), kai jos trylikmetės gyvenime pasirodęs žymus penkiasdešimtmetis rašytojas Gabrielis Matzneffas dėmesio, pamatymo ir meilės trokštančią pusvaikę suvilioja ir kelerius metus įtikinėja, kad tai uždrausta, bet graži meilės istorija. Springora palaipsniui dekonstruoja tokio „sutikimo“ vertę, rodo per didelį visuomenės atlaidumą. Atsiima balsą (nes, negana seksualinio išnaudojimo, jis dar pasakojo už ją istoriją).

Knygoje kalbama apie seksualinius santykius, šiame tekste kalbama apie aktų fotografavimą, tačiau sutikimo svoris tas pats. Vienoje pusėje – solidus menininkas, pilnas įtaigos ir patirties, kitoje – dar mergaičiukė, kuriai dėstoma, kas yra gerai, kur jos vieta ir jėga. Jei esi graži – nusirenk. Dabar mano dukrai vienuolika. Ir spėkite, ar aš jai šį albumą rodysiu kaip gerą pavyzdį? Ar pristatysiu kaip triumfo istoriją? Kam tai buvo triumfas? Fotografui, kurį sovietmečio slėgis dėl visa ko trūkumo mestelėjo aukštyn? Taip. Supresuoto seksualumo žmonių miniai – be abejo. Vyrams, kurių polinkį žiūrėti į jaunas nuogas mergaites patvirtino pats Gorbačiovas (tai bent moralinis autoritetas!) – neabejoju. Aktas buvo naujiena. O to laiko mergaitėms ir jaunoms merginoms – ką tai reiškė? Kokia joms naujiena, kad šimtmečiais jų gviešiamasi? Kuo šviežesnė, kuo nekaltesnė, tuo geriau. Tokių pat pageidavo ir Epsteino failų veikėjai. Deja, kontekstas nuolat aktualus. Taigi, dar kartą klausiu: ar tikrai nuogų nepilnamečių albumas (Dichavičius yra sakęs, kad jam tiko merginos tik iki 18 metų, daugiausia 18 metų du mėnesiai, po to jau blanksta; tačiau jos tikrai daug jaunesnės, pavartykite iš naujo) turėtų būti toliau artikuliuojamas kaip klasikų klasika? O gal kaip labai keisto pokyčių laiko anomalija? Taip, „Žiedai tarp žiedų“ liks ryškiu istoriniu įvykiu, žymėjusiu akto žanro išpopuliarėjimo pradžią, gal net impulsą, žurnalo „Nemunas“ normų nepaisymo ir drąsos etapą. Taip pat posovietinės visuomenės nebrandų seksualumą, naujovių troškimą, savęs pažinimo, uždrausto trauką, bandymą rasti trikdančių impulsų kultūrizuotą išraišką, norą kalbėti apie kūną. Tačiau dabar, jau geriau žinant ir suprantant, kad ribos reikalingos ne šiaip sau, o tokių vaizdų rinkinys moters / eroso suvokimą paslinko į vaikų pusę, kinta ir istorijos įvykių interpretacija.

Kad interpretacija pakitusi, signalizuoja ir tai, jog šios serijos kūriniai aktualių parodų diskurse nedalyvauja, jie ir guli archyve (atskirai teiravausi, be to, neteko matyti pagrindinėse salėse). Tačiau „Žiedai tarp žiedų“ veikia kaip labiausiai dekonstruojamas kanonas. Pavyzdžiui, sąsajų galime įžvelgti Simonos Žutautaitės aktų gamtoje serijoje. Tik ten fotografuojami konkretūs žmonės, su savo konkrečiais jausmais, kuriuos menininkė sutaria išgyventi kadre, liudyti juos, pasiekti pokytį. Arba Volungės Aušros Griškonytės veikusios parodos „Eglės virsmas žalčiu. Queer yra šviesa“ kadre tarp žiedų panardinamas jaunuolis, jo rankos randuotos nuo įpjovų. Tai gyvas, skaudantis, o ne vartojamas kūnas. Virgilijus Šonta irgi yra tyrinėjęs kūną peizaže ir gamtą kaip kūną. Janina Sabaliauskaitė per aktus ir gamtą drąsiai ir sąžiningai tiria seksualumą, be jokių aukštų materijų, tik labai atvirai.

Galvodama apie Dichavičiaus nebeaktualumą patyriau didžiulį nušvitimą, kodėl Violeta Bubelytė iš karto pasirodė kaip gryno oro gurkšnis 9-ajame dešimtmetyje ir liko iki šiandien absoliučiai būtina įvairių temų parodose. Iš kur ta pribloškianti jos sėkmė? Dabar man atrodo, kad bene svarbiausia Bubelytės proveržio priežastis yra ta, kad pirmą kartą moters kūnas (ir jo seksualumas, poetiškumas bei visa kita) buvo teigiamas be to šleikštaus dviprasmiškumo, kuris lieka, kai jį fotografuoja koks nors vyras, užgulęs mergelę fotoaparatu. Bubelytė įkūnija susigrąžintą balsą. Tai kūnas, kuris priklauso jai pačiai, už jo rodymo pasekmes atsakinga ji pati. Nėra to nejaukumo, galios asimetrijos, okupacijos jausmo.

Verta pripažinti, kad nebuvome labai kritiški moterų seksualizacijos bangai iš karto (tik vėliau), bet būkime šiandien. Ir ateityje. Būkime atidūs ir vyrams, ir visiems žmonėms. Apie tai pagalvojau Virgilijaus Šontos parodoje „Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“ (NDG, 2026, kuratoriai Margarita Matulytė ir Gintaras Česonis). Ekspozicija daug atveria, bet ir kelia klausimų. Pirmiausia kalbu apie jau po Šontos mirties draugo ir kolegos Romualdo Požerskio parinktus bei spausdintus Šontos kadrus. Parodoje nurodyta, kas, ką spausdino. Tai puiku, nors diskusija apie tai, ką galima vadinti kūriniu, o ką – tik dokumentu, lieka. Tačiau man susirūpinimą kėlė kitas aspektas. LGBTQ+ tematikai skirtoje dalyje, uždaresnėje erdvėje, buvo rodomos (Požerskio išviešintos) intymios vyrų nuotraukos. Nufotografuoti intymūs susitikimai, o į juos žvelgiant iš karto kyla klausimas, ar tokios fotosesijos apskritai buvo skirtos rodymui. Ar nebuvo jiems pažadėta, kad niekada nebus parodyti? Dalyje nuotraukų nufotografuoti labai jauni žmonės, dėl to man dar neramiau. Tie žmonės nuotraukose, labai tikėtina, dar gyvi, ne kaip Veronikos Šleivytės atveju. Tema superjautri. Ar neturėtume būti atsargesni dėl konkrečių žmonių, kurių grupės reprezentavimą palaikome?

Tad savo pasakojimą baigiu išvada ir retoriniu klausimu. Jei sovietmetis buvo laikas, kai ieškojome, kaip pastumti ribas, galbūt dabar yra laikotarpis, kai verta dažniau, atkakliau mąstyti ir susitarti, kur mums reikia ribų? Anuomet disciplinavo valdžia, galvodama tik apie savo veidą, tikrai ne apie žmogaus teises, teisę į orumą ar autorių teises. Tikslas nėra uždrausti. Buki draudimai naudos neduos (kitaip, pvz., nebūtų atsiradusios Dariaus Žiūros SWIM (mirusių) mergaičių nuotraukos). Bet gal būtų naudinga paklausti savęs, ar tas meno kūrinys kam nors gyvam ir jaučiančiam nepakenks?