Kai Kitas lieka tamsoje

Marcinkonių kaimas dažniausiai asocijuojasi su žaluma ir pušynų tyla. Į šį idilišką vaizdinį įsiterpia  ir „Verpėjų“ meno rezidencija, kurioje gamta tampa kūrybos erdve. Menininkų darbuose pažįstamas kraštovaizdis įgauna kitą pavidalą, kaip ir Miglės Markulytės parodoje „Kito vardo akimis. (ne)būti“, kuri vasarą veikė Marcinkonių stoties galerijoje. Nedidelėje buvusios geležinkelio stoties erdvėje buvo eksponuojamos analoginės gamtos fotografijos, papildytos autorės tekstais ir vaizdo įrašais.

...Vietoj įprasto parodos apšvietimo gaunu žibintuvėlį. Jo šviesos srautas tampa mano akimis. Šviečiu į sienas, kampus, tekstus ir vaizdus, bandydama susivokti. Intymi, beveik klaustrofobiška atmosfera kuria pojūtį svetimos teritorijos, kurioje neužtenka stebėti. Reikia ieškoti, nes tai, kas atsiveria prieš akis, nėra iš karto matoma.

Trejus metus brandintame Markulytės tarpdisciplininiame projekte vaizdas ir tekstas virsta tiltais į nežmogiškojo Kito (angl. non-human Other) teritoriją. Menininkė mėgina ardyti įprastą antropocentrinį žvilgsnį, kvestionuodama gyvūnui primetamus žmogaus vardus, prasmes ir istorijas. Ji leidžia jam pasirodyti kaip savarankiškai egzistuojančiai tikrovei. Marcinkonių parodoje šis klausimas persikėlė į pačią ekspozicijos situaciją. Lankytojas turėjo ne tik pamatyti kūrinius, bet ir juos susirasti. Šiame kontekste žibintuvėlis rankose – daugiau nei paprastas parodos įrankis. Jis primena, koks svarbus yra dėmesys. Apšviesti reiškia pasirinkti, taip pat – kažką palikti tamsoje. Kiekvienas šviesos judesys sukuria mažą matomumo politiką: dabar matau tai, vadinasi, kažko kito nematau.

Nejučia ima trūkinėti siūlė tarp parodos formos ir ją grindžiančios posthumanizmo teorijos lūkesčių. Pavadinimas „Kito vardo akimis [...]“ skamba kaip pažadas, kurio išpildyti iš principo neįmanoma. Mes negalime žinoti, kaip avis mato lauką. Negalime patekti į jos patirtį vien pakeitę antropocentrinį žodyną posthumanistiniu. Galime apie Kitą kalbėti, kurti susitikimo situacijas ir stengtis būti atidesni, tačiau jis visuomet lieka šiek tiek už mūsų pažinimo ribos. Net mėgindami priartėti prie jo, žvelgiame iš savo žmogiškosios perspektyvos.

Labiausiai tai išryškėja, kai įsiskaitau į eksponuojamus menininkės užrašus. Juose avis nėra abstraktus „nežmogiškasis Kitas“. Ji turi spalvą, svorį, pilvą, akis, ligą, parazitų. 2024 m. balandžio 5 d. užrašuose atsiranda „balta avis, švelni vilna, akys kaip smėlis, apvalus pilvas“. Ji žymima 4050-uoju skaičiumi, o menininkė spėlioja apie jos būklę: „Tikriausiai helmintai. Parazitozė. Helmintozė. Labai neaiški diagnozė.“

Tekstas sudomina dėl neužtikrintumo. Markulytė nujaučia, kad kažkas vyksta avies kūne, bet nesupranta kas. Ji žino, kad lervos gali gyventi sraigėse, kad avis galėjo užsikrėsti ganydamasi, bet pats gyvūno kūnas lieka iš dalies neprieinamas. „Smegenys, žarnos, kepenys, raumenys, galbūt akys“ – ligos vieta nuolat perkeliama iš vienos kūno dalies į kitą. Tai labai skiriasi nuo romantizuoto žvilgsnio į gyvūną. Avis nėra nei nekaltas gamtos simbolis, nei žmogui artimas emocinis subjektas. Ji yra kūnas, kurį sunku perskaityti ir kurio viduje vyksta procesai. Skaitydama apie parazitų invaziją avies kūne be jos sutikimo, pajutau fizinį diskomfortą, tarsi pati būčiau užsikrėtusi tuo pačiu nežinojimu.

Dar keisčiau, kad parazitas Markulytės užrašuose pamažu įgyja beveik socialinį pavidalą. „Kaimynai nesisveikina, jų nesimato, jie tylūs ir klastingi, – rašo ji. – Jie ateina nekviesti, perima kontrolę, pasidaro arbatos, prisitvirtina prie žarnų gleivinės ir užkandžiauja.“ Biologinis procesas užvado vaizduotę: parazitas tampa kaimynu, įsibrovėliu, svetimu, kuris gyvena kūne ir naudojasi juo savo reikmėms. Šioje vietoje pati Kito sąvoka ima darytis nepatogi. Kas yra Kitas? Avis žmogui, parazitas aviai, žmogus aviai ar tiesiog organizmas organizme, kurio gyvenimas nuo mūsų priklauso taip pat, kaip mūsų gyvenimas priklauso nuo nesuskaičiuojamų kitų organizmų?

Kyla ir daugiau klausimų: ar posthumanistinis žodynas, vartojamas parodos aprašyme (kurį ir aš vartoju šiame tekste), iš tiesų yra tinkamas šiai parodai? Posthumanistinė perspektyva čia galėtų lengvai nuslysti į dar vieną romantizavimo formą. Pakanka pasakyti, kad visi esame susiję, ir šis santykis tampa beveik savaime geras. Markulytės užrašuose jis nėra nei harmoningas, nei moralus. Kitas nėra išorinis stebėtojas, kurį galime mylėti ar jo bijoti. Jis gali gyventi mumyse – kaip virusas, kaip mintis, kaip technologija, kaip nevaldomas kūniškumas. Įsiskverbimas nepavaldus gėrio ir blogio kategorijoms, jis tiesiog vyksta. Ši ontologinė ambivalencija Markulytės posthumanizmui suteikia kritinį, o ne dekoratyvų pobūdį. Žmogaus ir gyvūno ribos ne panaikinamos, o nepatogiai apčiuopiamos.

Šią prieštaringą artumo formą pratęsia ir vaizdo kūrinys, kuriame menininkė vaikšto tuščiuose aptvaruose, tarytum ganytų avis. Tačiau jų nematyti, lieka tik vieta ir vienintelis garsas: „Šiu, šiu.“ Absurdiškai paprastas skiemenų junginys atpažįstamas kaip kvietimas ar varymas, tačiau šįkart jis nukreiptas į tuštumą. Markulytė šaukia tas, kurių nėra kadre. Kamera fiksuoja tuščius aptvarus, laukus, žolę. Nėra montažo, nėra dramatiškų kampų. Žiūrėdama šį video pradedu jausti tą pačią tuštumą, kurią rodo ir menininkė.

Avys parodoje yra veikėjos, kurioms nereikia pasirodyti. Jos įsikuria ten, kur žmogaus žvilgsnis ir kalba susiduria su tuo, ko neįmanoma iki galo apibrėžti. Projekto aprašyme jos įvardijamos kaip poezijos adresatės ir galimos parodos bendrakūrėjės. Susimąstau: ar gyvūnas iš tiesų tampa bendrakūrėju, ar mes, žmonės, tik suteikiame jo nebuvimui tokią funkciją?

Markulytės ekspozicijoje avis patiriama ne akimis, o tekstu, kuriame žmogaus ir gyvūno ribos trumpam darosi neaiškios. „Tavo krauju teka / mano rūpestis tavimi“, – rašo menininkė. Rūpestis virsta skysčiu, tekančiu tarp kūnų. Visa juslinė vaizduotė (sapnas, medus, marcipanas, jūros vanduo) yra žmogaus. Bendrakūros idėja iškyla kaip paradoksas: mėginant priartėti prie Kito, kartu išryškėja savojo žvilgsnio ribos.

Riba apčiuopiama ir apžiūrint ekspoziciją. Tamsi galerija, rankoje laikomas šviesos šaltinis ir tai, kas išnyra iš tamsos, iš pradžių sukuria autonomiško stebėjimo įspūdį. Tačiau įėjus kitiems lankytojams, jų šviesos šaltiniai įsibrauna į matymo lauką, o Kitų dėmesys tampa manojo dalimi. Iš pirmo žvilgsnio atsitiktinis susidūrimas su kitais parodos lankytojais yra vienas stipriausių jos aspektų. Menininkė sukuria situaciją, kurios negali iki galo kontroliuoti, todėl ekspozicija kaskart gimsta iš naujo. Ji priklausoma nuo to, kas į ją įžengia, kur nukreipia šviesą, ką pamato ir ko nepamato. Paroda virsta ne objektų ekspozicija, o santykių įvykiu.

Tai svarbu kalbant ir apie posthumanistinį projekto siekį. Jei santykis su Kitu grindžiamas lygiaverčiu žvilgsniu, dėmesiu ir rūpesčiu, tuomet reikėtų pripažinti, kad žiūrintysis taip pat nėra izoliuotas stebėtojas. Jo žvilgsnis visuomet yra santykinis. Jį keičia kitų žvilgsniai, erdvė, šviesa, garsas. Šiuo požiūriu žibintuvėlis veikia beveik fenomenologiškai: pasaulis ne tiesiog yra, bet atsiveria per kūną, per jo judesį, pasirinkimą ir dėmesį. Jis tampa kūno pratęsimu, kuris ne tik apšviečia, bet ir nukreipia, pasirenka, riboja. Tai, kas atrodo kaip bandymas atsisakyti įprasto žiūrėjimo būdo, galiausiai tik išryškina jo neišvengiamumą. Paroda kalba apie bandymą ištrūkti iš žmogaus perspektyvos, tačiau būtent žmogaus žvilgsnis ją nuolat perkuria. Vienam lankytojui avys atrodo kaip nežmogiškas Kitas, kitam – kaip galbūt išnykusio kaimo ženklas, trečiam – tik tuščia erdvė, kurią apšviečia žibintuvėlio šviesa. Nė viena iš šių interpretacijų nėra galutinė. Ekspozicija pradeda gyventi savo gyvenimą, kaip santykis tarp vietos, kūrinio, žiūrovo ir kitų lankytojų.

Posthumanistinis žodynas kartais atrodo pernelyg patogus: užtenka pasakyti „Kitas“, „nežmogiškasis“, „simetrija“, „rūpestis“, ir kritinis darbas tarsi jau atliktas. Markulytės paroda įdomesnė tada, kai šie žodžiai pradeda nebeveikti. Kai avies nėra. Kai „Šiu, šiu“ skamba tuščioje erdvėje. Kai vieno lankytojo šviesa trukdo kitam, o mano žiūrėjimą pakeičia Kito žiūrėjimas. Kai paroda nebepriklauso vien menininkei.

Šiuo požiūriu „Kito vardo akimis. (ne)būti“ – paroda ne tiek apie avis, kiek apie žiūrėjimo trapumą. Mėgindami atsitraukti nuo antropocentrinės perspektyvos į pasaulį ateiname su savo kūnu, atmintimi, kalba ir vaizdiniais. Nuo to pabėgti neįmanoma, tačiau galima tapti jautresniems savo žvilgsnio riboms. Todėl „(ne)būti“ reiškia ne tik gyvūno buvimą ar nebuvimą vaizde, bet ir tai, kas atsiranda žiūrėjimo metu ir išnyksta jam pasibaigus.

Paroda veikė iki rugpjūčio 30 d.

Marcinkonių stoties galerija (Kastinio g. 1C, Marcinkonys)