Kol neužpuolė skambučiai

Ekrane skleidžiasi žiedas – lėtai perplėšia rūko valktį skimbtelėdamas. Antrojo žiedo garsas vibruoja ir nuaidi į laiko tolumas. Skleidžiasi trečias žiedas – tekštelėdamas užgauna giluminę nerimo stygą. Tai Arkadijus Gotesmanas įgarsina Nidos fotografijos rezidencijų programos finalininkų darbų peržiūrą, kiekvieno autoriaus seriją – vis kitais instrumentais, sustatytais išilgai scenos. Pats juda nuo metalinių strypelių ir lėkščių prie oda aptemptų būgnų ir grįžta atgal. Pro akis slenkant garsus daiginančioms, tirštinančioms, kaupiančioms fotografijoms mano galvoje sukasi Nidoje išgirstos mintys, jų sandūros ir išsiskyrimai, perlieti vaizdais.

Ukrainiečių invazija

Pernai kritikavau britų Laurie Griffithso ir Jonty Tacono filmą „Babochka“, užjaučiantį Visagino bendruomenę dėl atominės „svajonės demontavimo“, bet nepastebintį kremliaus kolonializmo pasekmių. Šiemet simpoziumo tonacija buvo priešinga, nes dominavo ukrainiečių „desantas“. Kuratoriai Olena Červonik ir Serhijus Lebedynskis aptarė Radvilų rūmų dailės muziejuje ką tik užsidariusią parodą „Ukrainos svajotojai: Charkivo fotografijos mokykla“. Jos dalyvis Borisas Michailovas prisiminė, kokį įspūdį grupės „Vremia“ nariams padarė dar XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje juos pasiekęs Vito Luckaus pantomimos albumas. Jis buvęs „siurrealus“, paskatinęs ukrainiečius eksperimentuoti – ne dokumentuoti tikrovę, o suvaidinti pasakojimą, dokumentiką permontuoti į fantastines vizijas, kasdienybės rimtumą ironizuoti spalvomis. Visa tai vėliau parodyta tam pačiam Luckui ir kitiems Nidoje susirinkusiems fotografams. „Mūsų nepriėmė Maskva, nepriėmė Kyjivas, bet priėmė Lietuva, ir tai įkvėpė kurti“, – sakė Michailovas.

Per pertraukas tarp teorinių paskaitų ir fotografų prisistatymų Michailovas vis prieidavo pasikalbėti apie tai, ką išgirdo ir pamatė dabar. Latvės Intos Rukos kaimo žmonių portretuose jis įžvelgė nepakeliamą skausmą, kartais – agresiją, sakė, to negalėtų fotografuoti. Nors pats išgarsėjo 1997–1998 m. „Atvejo istorija“, kur naujieji Charkivo benamiai jam atvirai demonstruoja savo žaizdas – kūniškas ir dvasines. „Kad ir kokie prasigėrę ir suvargę, jie norėjo kurti, žaisti kartu“, – sakė Michailovas. Per kitą pertrauką prieina laikydamas Mindaugo Kavaliausko dovanotą knygą „Kražių portretai“ (2009) ir sako: „Čia tai tebeegzistuoja.“ Iškart supratau, ką jis turi omenyje. Okupacijos represijų ir propagandos sąlygomis susiformavusį sovietinio žmogaus mentalitetą, kurio esmė – nesigilink į nieką, rūpinkis tik savo buitimi, o jei prireiks, tyliu pritarimu gink status quo. „Ukrainoje to nebėra“, – sako jis, o aš nespėju paklausti kodėl – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkė, renginio organizatorė ir vedėja Vilma Samulionytė visus kviečia vidun klausytis kitos paskaitos.

Galbūt nebėra, nes abejingumą išdegino karas, pagalvoju klausydamasi Oleksandro Glyadelovo, rodančio karo fotografijas ne tik iš Ukrainos, bet ir iš Moldovos, Kalnų Karabacho, Čečėnijos. „Fotografuodamas Čečėnijoje supratau, kokį karą jie mums ruošia, – sakė Glyadelovas. – Jie visiškai negailės žmonių, nei savų, nei svetimų, ir viską pakeliui griaus.“ Ir štai jam tenka tai fotografuoti savo šalyje – sumaitoti kūnai, sužeisti, bėgantys, paklaikę, bet pasiryžę atsispirti agresijai žmonės, mėginantys išgyventi savo miestų griuvėsiuose. „Būdamas čia, Lietuvoje, vis prisimenu 2022-ųjų žiemą. Nujautėm, kad tai prasidės, bet vis tikinom save: gal dar ne rytoj.“ Šie žodžiai – gal dar ne rytoj – tebelydi kasdienes žinias apie beprotiškus diktatoriaus planus Europai.

Karo fotografo perspėjimas nebuvo vienišas. Rodydamas kuriamo ciklo „Juodieji pradeda ir laimi“ eskizus ir dokumentinį filmą Algis Griškevičius tarsi tik norėjo supažindinti su darbo procesu – kokios sudėtingos technikos, pagalbininkų dėmesio, aktorių ištvermės prireikia, kad nufotografuotum nupieštas vizijas. Bet po Glyadelovo paskaitos tapo akivaizdu: sijonuoti, kaukėti, kepurėti juodieji – tai visų imperijų kariai, baltuosius iš anksto eliminavusių diktatorių klapčiukai, vienspalvio pasaulio utopijos nešėjai, kurių pastangas žlugdo absurdas. O štai Visvaldas Morkevičius apmąsto kompiuterinių žaidimų tarsi garantuojamą mentalinį atotrūkį nuo karo. Bet tai apgaulė – įsitraukę žaidėjai nejučiomis verbuojami tapti kariais, treniruojami tikram karui.

Juodųjų ir baltųjų prieštaros aiškumą sutrikdė Paulien Oltheten iš Nyderlandų. Dviračiu važiuodama palei buvusią sieną tarp Rytų ir Vakarų Europos ji kalbina sutiktus žmones. Samiams ir suomiams, regis, terūpi gamta – vieni stebi erelius, kurie suka lizdus rusijos užgrobtoje Karelijoje, kiti gaudo tik „savas“ atlantines lašišas ir vengia rusiškųjų, kurios pūdamos gadina upes. Suomiai juokauja, o Estijos pasienyje tvyro apčiuopiama grėsmė. Menininkės balsas virpteli, kai ji klausia ginkluotų pasieniečių, kur jai leidžiama statytis palapinę. O štai Narvoje sutikta airė klasikine britų kalba skundžiasi, kaip sunku dabar jai, gyvenančiai rusijoje, keliauti: „Sakiau, niekada nedardėsiu autobusais, bet dabar lėktuvų nėra, tai ką darysi – dardu.“ Latvijos pasienio kaimo gyventojai turi mandagiai nekreipti dėmesio į kasdien tarp jų vaikštinėjanti vatniką, laukiantį „išvaduotojų“. Ties Suvalkų koridoriumi nufilmuoti lenkai ne itin jaučia grėsmę. Bepigu jiems, sakau, kai Paulien prisėda prie mano staliuko kartu papusryčiauti. „Nuvažiuok į Kapčiamiestį, ten rasi tikrą konfliktą“, – patariu. „Kad aš jau susiruošiau tęsti kelionę pietuose“, – sako ji, bet matau – suabejojo.

Vakare susėdę prie stalo verandoje visi kartu svarstėme, kodėl Vakarų Europa per mažai stengiasi sutramdyti agresorių. „Mes tikimės, kad ukrainiečių skydas atlaikys“, – sako Pompidou centro Fotografijos skyriaus vadovas Florianas Ebneris.

Dirbtinio intelekto pažadas

Vakarų Europą labiau trikdo dirbtinio intelekto perkuriama ateitis. Kitų metų birželio pabaigoje Paryžiuje, Maison européenne (MEP), bus atidaryta Ebnerio kuruojama paroda, skirta fotografijos dviejų šimtų metų jubiliejui. Ši sukaktis visus ištiko kiek netikėtai. Fotografijos išradimas oficialiai paskelbtas 1839 m. ir daugelis mūsų nebūtinai tikimės šios sukakties sulaukti. Bet pirmoji išlikusi nuotrauka padaryta dar 1827 metais. Jos istoriją Nidoje priminė Dainius Junevičius – kaip Nicéphoreʼas Niépceʼas eksperimentavo su judėjos bitumu ir užfiksavo vaizdą, kaip mėgino jį pristatyti Londone, bet nesėkmingai, nes vengė atskleisti procesą, kaip pirmoji nuotrauka liko Anglijoje ir pasimetė, o paskui buvo atrasta Amerikoje tik 1952 metais. Jubiliejaus proga ji bus atvežta į fotografijos tėvynę – Prancūziją. Pirmasis „pačios gamtos“ sukurtas vaizdas pro langą. Vaizdas, kuriuo prasidėjusi mechaninio vaizdų reprodukavimo epocha radikaliai pakeitė kultūrą, visuomenes, politiką – šio pokyčio pasekmes tebesiaiškiname. Beje, fotografijos pradžios istorija mus perspėja, kad ne visos prognozės išsipildo – arba neišsipildo taip, kaip įsivaizduojame. „Nuo šios dienos tapyba mirė“, – sušuko tapytojas Paulis Delarocheʼas paskelbus apie dagerotipo išradimą. Bet „mirė“ tik tam tikros tapytojų profesijos – pirmiausia prarado klientus miniatiūrininkai, nes dagerotipininikų ateljė pasidaryti portretą buvo pigiau, greičiau, ir jis išeidavo detalesnis – „tikroviškesnis“.

Dirbtinis intelektas jau mums sakyte sako: nuo šios dienos fotografija mirė. Niekas ja nebetikės. Ir bet kas galės pasigaminti kokią tik nori nuotrauką vien žodiniu paliepimu. Todėl nebereikės fotografijų bankams vaizdus tiekiančių profesionalų, nes pasitelkęs tuos pačius bankus DI jau išmoko kompiliuoti „niekieno“ vaizdus. Galbūt nebereikės ir reklamos fotografų. Vis dėlto, kaip ne vienus metus Nidoje įrodinėjo Agnė Gintalaitė, nebūtis gal negresia menininkams. Tereikia išmokti bendradarbiauti su DI kaip tekstiniu fotoaparatu, svarbiausia – pergudrauti algoritmų polinkį tingiai išspjauti mums ką nors saldaus ir savaime suprantamo. Tačiau Ebnerio pakviesta parodai įsivaizduoti fotografijos ateitį menininkė ir rašytoja Hito Steyerl visoje Europoje kalbina iš fotografijos gyvenančius profesionalus. Jie svarsto, kas atsitiko, ir prognozuoja. Man įstrigo kažkurio fotografo mintis: „Jei turi namuką, esi išmokėjęs paskolą, tai keliauk ten ir užsidaryk.“ Bet neįvykusi „tapybos mirtis“ palieka plyšelį vilčiai: galbūt ir fotografams pavyks atrasti dar neįsivaizduojamas komercines galimybes.

Retro sėkmės istorijos

Svarstant tokias globalias problemas kaip karas ir dirbtinio intelekto perversmas, sovietmečiu kurtos fotografijos aptarimai tarsi turėjo prasprūsti kaip neaktualūs. Bet kaip tik jie sukėlė daugiausia diskusijų. Rodyti paties autoriaus neatspausdintas nuotraukas ar jų nerodyti? – klausinėjo publika Laimos Kreivytės, analizavusios queer žvilgsnio raišką neseniai pasibaigusioje Virgilijaus Šontos parodoje (Nacionalinė dailės galerija, kuratoriai Margarita Matulytė ir Gintaras Česonis). Homoseksualumo temai buvo skirtas tik siauras koridoriukas. Ant išorinės sienos eksponuoti keli paties Šontos atspausdinti vyrų aktai. O tai, kas fotografuota sau, iškabinta viduje. Siauroje erdvėje nuotraukas sunkiau apžiūrėti – taip šiek tiek atkuriamos draudžiamos kūrybos sąlygos: slaptumas, pavojai, homoseksualumą kriminalizavę įstatymai, KGB persekiojimai. Dabar požiūris į LGBTQ+ bendruomenę keičiasi, bet ar turime teisę viešinti ano laiko archyvą meno galerijoje?

Vyriško kūno nuogumas buvo beveik tabu, ką priminė vyrus moters akimis fotografuojančios Snieguolės Michelkevičiūtės prisistatymas, o štai moters aktas buvo geidžiamas kaip uždrausta prekė – kultūrinis deficitas. Tai paliudijo Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikusioje parodoje „Laiko šukės ir aidai: sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“ rodytos dokumentinės nuotraukos: 9-ojo dešimtmečio pabaigoje visoje Sovietų Sąjungoje žmonės grumdosi eilėse, kad galėtų pamatyti garsųjį Dichavičiaus ciklą „Žiedai tarp žiedų“ (1969–1985). O kiek anksčiau Lietuvoje šias fotografijas publikavusio žurnalo „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius Antanas Drilinga buvo priverstas pasitraukti, nes tai „pornografija“, „laisvė“, „supuvę Vakarai“.

Tačiau cenzūros versus laisvės diskursas užgožia kai ką svarbesnio – tai pabrėžė šio ciklo recepciją analizavusi Monika Krikštopaitytė. Tuomet paauglėms dovanotas albumas veikė tarsi ateities projektas: jaunos moters darbas yra kūno grožiu patraukti vyro žvilgsnį. Šį imperatyvą ypač išryškino nepriklausomybės suteikta raiškos laisvė, kai eterį užpildė ne tik aktai, bet ir moterų kūnus pardavinėjanti reklama, gražuolių konkursai. Šiame kontekste tarsi priešnuodis veikia Violetos Bubelytės tebekuriamas monospektaklis fotoaparatui – persikūnydama į vis kitus personažus ji pasakoja istorijas, rimtas ir tragikomiškas, besidauginančios herojės nešykšti ironijos saviapgaulėje susipainiojusiai žmonijai.

Bendrystė

Per pertraukas kalbėjausi su Borisu Michailovu, su Paulien Oltheten, su Florianu Ebneriu, su Oleksandru Glyadelovu, su rezidencijų programos nugalėtoju Simonu Changu, su Guinevere Ras, Diana Tamane ir Giuliana Prucca, su daugybe lietuvių – ir gerai pažįstamų, ir pirmą kartą matomų. „Kaip čia pas jus gerai, gali prieiti ir su kuo nori pasikalbėti, nesvarbu, kas jis – fotografas ar žymus kuratorius“, – sako man Inta Ruka, sutikta pakeliui į paskaitas. Iš tiesų – nors simpoziumo pavadinime įvardyti „fotografų susitikimai“, čia susitinka ne tik fotografai, bet ir fotografijos tyrinėtojai, kuratoriai, vadybininkai, galerininkai, muziejininkai, autorių teisių sergėtojai. Susitinka per fotografiją, kuri nuo pat išradimo „norėjo“ daugintis, sklisti, kurti naujus santykius ir bendruomenes, – priminė Tomas Pabedinskas, tyrinėjantis Gintauto Trimako ir Žilvino Glušinsko pasidalintų nuotraukų paliekamus pėdsakus ir padarinius. Galiausiai buvo sukarpyta Donato Stankevičiaus ir Martyno Rudzinsko paroda – išsidalinome jų užfiksuotas ankstesnių simpoziumų paskaitų, susitikimų, pasibuvimų nuotraukas.

***

Vaizdų srautas ekrane išseko. Nutilo Gotesmano perkusijos. Kylame į „Agilos“ terasą švęsti uždarymo vakaro. Čia prieina Ieva Rutė ir duoda fotopopieriaus lakšto skiautelę, išsaugojusią kiniškų arbatžolių piešinį – rudus salynus tamsiai rudomis pakrantėmis tarp rusvų seklumų. Kitoje pusėje užrašyta: „Arbata, kurią gėrėme Mizgirio galerijoje prieš 9 17 paliekant Nidą Laimai ir jus abi užpuolė skambučiai.“