Ieškoti žmogaus ekrane ir knygų puslapiuose

Šiomis dienomis, kai nesuvaidintas tikrumas ir netobulas žmogiškumas viešojoje erdvėje kartais, rodos, ima ir kažkur išnyksta, humanistinės fotografijos tradiciją tęsiantis Artūras Morozovas dokumentuoja daugialypį, netobulą, pažeidžiamą žmogaus pasaulį. Objektyvą jis nukreipia ten, kur šis krypsta nedažnai – į mažiau pastebimą visuomenės dalį, paprastą jos kasdienybę. „Sutikau žmogų“ – taip asmeniškai skamba ilgametis Morozovo fotografijų ciklas, virtęs to paties pavadinimo socialinės dokumentikos filmu (rež. Gailė Garnelytė) ir fotoesė knyga (leidykla „Lapas“). Šis duetas tampa savotišku kultūriniu reiškiniu, fiksuojančiu karo ar socialinės atskirties paliestus žmones regionuose ir kviečiančiu ne tik žvelgti, bet ir permąstyti patį žvilgsnį.

Garnelytės pirmame ilgametražiame filme per kitą stebinčią, bet paprastai už kadro liekančią Morozovo figūrą bandoma atverti fotografo stebėjimo procesą. Filmo siužetą dėlioja trys atskiros fotografo stebimųjų istorijos. Pirmiausia susipažįstame su negalią turinčia vieniša trijų vaikų mama Rita. Fotokamera kantriai fiksuoja jos kasdienybę – buitinius rūpesčius, sudėtingą santykį su vaikais, nuovargio ir atkaklumo derinį. Nepaisant kasdienybės, fotografas bando įžvelgti jos grožį, kviečia žiūrovą patirti nepatogumą, abejones, empatiją. 

Šiame kontekste ypač įdomiai veikia antroji filmo dalis. Ji išsiskiria, nes tai anksčiau paties Morozovo karo Donbase metu fiksuota medžiaga (kitas dalis filmavo operatoriai Jaunius Sarapinas, Povilas Baltinas). Šioje dalyje išryškėja keli skausmingi pasakojimai: vaizdai iš Ukrainos atskleidžia žuvusių karių portretus bei namų netekusio Ivano likimą. Galiausiai filme rodoma toną švelninanti, poetiškesnė žilagalvės Danutės istorija, pavergianti pozityvumu. Buvusi geografė kadaise pažinojo platųjį pasaulį, o dabar jos gyvenimas susiaurėjęs iki kelių kvadratinių metrų. Ir jai, regis, daugiau nieko nereikia, nebent penkių bulvių ir vynuogių. 

Gražus užmojis vesti žiūrovą per filmą sekant paskui Morozovą, tačiau kai kada istorijos tampa stipresnės už žmogų, nutiesusį į jas kelius. Fotografo užkadrinį balsą girdime trumpais intarpais, retkarčiais jį išvystame ryškinimo laboratorijoje dirbantį su nuotraukomis ir komentuojantį užfiksuotas akimirkas, jų aplinkybes. Tai tarsi atveria skirtingas Morozovo puses – kaip stebėtojo ir kaip veikėjo, kuris fiksuoja bei neišvengiamai įsitraukia. Vis dėlto personažų istorijos taip sudomina, kad paniręs į jas kartais net nustembi, kai į herojų erdvę vėl sugrįžta, regis, kiek primirštas fotografas su kamera. Nepaisant to, kad bendrame filmo audinyje kai kurios jungtys lieka trapesnės, bandymas kalbėti apie atskirtį per žmogišką santykį neabejotinai atrodo svarbus ir prasmingas. Dėl to šiek tiek apmaudu, kad tokį susitikimą su žmogumi kino teatruose lydėjo vos keli seansai.

Atidžiau pažinti patį žiūrinčiojo žvilgsnį ir išgirsti jo balsą leidžia Morozovo fotoeseistinė knyga. Ji tarsi pratęsia filmą, tačiau kuria ir savarankišką, intymesnį pasakojimą, kuriame vaizdas ir tekstas susilieja į vientisą patirties audinį. Bandydami suprasti ekonominio nepritekliaus ir socialinės atskirties reiškinius, juose gyvenančių žmonių veidus ir kartais iš pirmo žvilgsnio nelogiškai atrodančius sprendimus, galiausiai vis labiau pažįstame patį Morozovą – jo jautrumą, vertybines nuostatas ir santykį su vaizduojamais žmonėmis. Trumpuose, įtaigiuose tekstuose, atidengiančiuose stebimųjų portretus ir charakterius, atsiskleidžia autoriaus gebėjimas įsiklausyti, kantriai stebėti ir pagarbiai liudyti. 

Knygoje taip pat ryškėja vidinis žmogaus ir žurnalisto konfliktas. Išsikėlęs aiškias etines darbo gaires, Morozovas susiduria su dilema: „likti etišku, neutraliu žurnalistu, plaukiančiu istorijos paviršiumi, ar megzti žmogišką ryšį su visomis jo pasekmėmis“ (p. 88). Ši įtampa knygoje nuolat pulsuoja, o autorius pamažu savyje ima „cenzūruoti“ žurnalistą, vengdamas tiesmukų skurdo ženklų fotografijoje, atsisakydamas vizualinio dramatizavimo, lengvai galinčio virsti banaliu ar manipuliatyviu. Pasirinkdamas spalvas, o ne stereotipinį dokumentikai priskiriamą nespalvotą vaizdavimą, jis siekia išjudinti nusistovėjusį žiūros tašką, neleisti žiūrovui patogiai įsitaisyti išankstinių nuostatų rėmuose. Taip, tarsi griaudamas ir savo paties profesinius pamatus, jis nuolat laviruoja tarp distancijos ir artumo – ši vidinė kova yra viena įdomiausių knygos ašių.

Literatūriniame pasakojime ir jį lydinčiose fotografijose subtiliai užčiuopiami stebimos visuomenės grupės niuansai, jų padėtį lėmusios priežastys, tylūs socialiniai ir kultūriniai pokyčiai. Knyga antropologiniu žvilgsniu tyrinėja realų, nepatogų, tačiau gyvą Lietuvos veidą. Tai ryšku epizode apie Kauno knaipes. Daugeliui jų užsivėrus dėl alkoholio įstatymo pataisų, pandemijos ir besikeičiančios kaimynystės, daliai žmonių dingo ne tik susibūrimo vieta – kartu sunyko bendruomenė, kasdieniai ritualai. Viešojoje erdvėje tokios vietos dažnai vertinamos kaip socialinė problema, tačiau knygoje jos atsiveria tarsi trapios bendrystės formos, kurių netektis reiškia ne moralinę pamoką, o tyliai augančią vienatvę. Galvojant apie tokių žmonių viešinimą neišvengiamai kyla etikos klausimas – koks žvilgsnis išlieka pagarbus, o kada supaprastinama tikrovė, kada ja manipuliuojama? Tam būtinas jautrus, atsakingas, savikritiškas santykis su vaizduojamu žmogumi. Toks požiūris į kitą išlaikomas tiek knygoje, tiek filme. 

Dokumentinis duetas „Sutikau žmogų“ kalba ne tik apie tuos, kurie atsiduria socialinės atskirties, karo paraštėse, bet ir apie žiūrinčiuosius – apie mūsų gebėjimą išbūti nepatogioje tikrovėje ir atsispirti skubotam vertinimui. Liūdesys, gailestis bei kitos emocijos dažnai kyla iš paties žiūrovo ar skaitytojo perspektyvos. Užfiksuotas žmogus nebūtinai jaučiasi taip, kaip jį regi stebintysis. Juk Danutei pakanka tų penkių bulvių, o Edmundui – laisvės, džiazo, alaus bokalo „Apynėlyje“ ir paprasto žmogiško dėmesio. „Sutikau žmogų“ primena paprastą, bet ne visada lengvą dalyką: žmogų svarbu pamatyti ir pažinti ne tik iš įvairių pasakojimo formų, bet ir kasdienybėje, šalia mūsų.