7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fotografija

Paulina Blažytė

Menas kaip paraginimas

Paroda „Neatidėliotinas menas gyventi“ Kauno fotografijos galerijoje

 

Pastaruoju metu mane vis dažniau traukia į Kauną – dėl jo atmosferos, kurios iki galo neperprantu, bet noriu perprasti, dėl nepažįstamų, bet labai intriguojančių žmonių ir vietų. Dabar tam atsirado dar viena priežastis – tai Kauno fotografijos galerija, taip maloniai mane nustebinusi ir viltingai nuteikusi. Sutinku, šios vietos toli gražu negalima pavadinti naujove, bet kartais tiesiog užsimiršti, kad ne viskas yra vien tavo mieste, ir reikia, netgi būtina retkarčiais išvažiuoti, priminti sau apie kitas puikias erdves ir jų siūlomas galimybes.

Marie Lukasiewicz, iš serijos „Už koralų baltumo“
Marie Lukasiewicz, iš serijos „Už koralų baltumo“
Fábio Cunha, iš ciklo „Mes vis dar žudome kiaules rankomis“
Fábio Cunha, iš ciklo „Mes vis dar žudome kiaules rankomis“
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ fragmentas. F. Cunha nuotr.
Agnė Narušytė

„Naftiniai“ koldūnai ir rusiškas šaltis

Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge

Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?

 

Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.

Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Asta Jackutė

Apie būtį, sklidiną buities

Paroda „Orų dienoraščiai“ LDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Žmogaus prigimtis tokia jau yra, kad nutolę dalykai dažnai kelia didesnį įspūdį nei esantys šalia. O įprasta žmogiška buitis, nesvarbu, gyveni istoriniame didmiestyje ar bevardžiame kaimelyje, savo esme nelabai skiriasi. Akis pripranta prie kraštovaizdžio, uoslė – prie aplinkos kvapų, o ausys, rodos, nebegirdi nuolat besikartojančių garsų. Tačiau šiaurėje prigimtinis žmogiškasis lankstumas, gebėjimas adaptuotis prie aplinkos įgauna platesnes reikšmių ir kokybės kategorijas. Šiaurietis nuo kelionės pradžios motinos įsčiose iki kaulų sudūlėjimo vėjų gairinamoje žemėje žino – vien sau jis nepriklauso. Šiaurė visuomet kalba apie trapiausią esamąjį momentą, be kurio nei praeitis, nei ateitis neturi reikšmės. Dabarties magija čia maksimaliai suspausta, sutankėjusi.

Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Najannguag Lennert (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Najannguag Lennert (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Gudrun & Gudrun (Farerų salos). V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Parodos „Orų dienoraščiai“fragmentas. V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.
Nikolaj Kristensen (Grenlandija). V. Nomado nuotr.

Kad pasijustum architektūros dalimi

Fotografė Camilla Borghese atsako į Giedrės Jankevičiūtės klausimus

2019 m. gegužės 28 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaroma Camillos Borghese fotoinstaliacija „Miesto dialogai / Dialoghi urbani“ (2014). Tai 16 spalvotų fotografijų kompozicija, reprezentuojanti XX a. vidurio Romos modernizmo architektūrą per vieno tipo pastato – keliabučio gyvenamojo namo, kuris itališkai vadinamas palazzina, fasadus.

Camilla Borghese, „Dialoghi urbani“ / Miesto dialogai, 2014, fotoinstaliacija
Camilla Borghese, „Dialoghi urbani“ / Miesto dialogai, 2014, fotoinstaliacija
Palazzina Furmanik (1935, archit. Mario de Renzi, Pietro Sforza, Giorgio Calza Bini) Lungotevere Flaminio
Palazzina Furmanik (1935, archit. Mario de Renzi, Pietro Sforza, Giorgio Calza Bini) Lungotevere Flaminio
Palazzina Bornigia (1938, archit. Ugo Luccichenti) Piazzale delle Muse
Palazzina Bornigia (1938, archit. Ugo Luccichenti) Piazzale delle Muse
Gyvenamasis namas Via Bruxelles, 47 (1931–1935, archit. Andrea Busiri Vici)
Gyvenamasis namas Via Bruxelles, 47 (1931–1935, archit. Andrea Busiri Vici)
Gyvenamasis namas Viale di Villa Grazioli, 26 / Largo Messico (1953–1954, archit. Amedeo Luccichenti, Vincenzo Monaco)
Gyvenamasis namas Viale di Villa Grazioli, 26 / Largo Messico (1953–1954, archit. Amedeo Luccichenti, Vincenzo Monaco)
Namas „Saulėgrąža“ (Casa Il Girasole) Viale Bruno Buozzi, 64 (1948, archit. Luigi Moretti)
Namas „Saulėgrąža“ (Casa Il Girasole) Viale Bruno Buozzi, 64 (1948, archit. Luigi Moretti)
Paulina Blažytė

Klampus idėjų liūnas

Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“

Vertindama meną dažnai vadovaujuosi jausmu. Analizuoju, kokias emocijas sukelia darbai, ką jie sužadina ir paskatina išgyventi, atrasti. Tačiau tokio tipo meno vertinimas galimas tikrai ne visais atvejais. Pavyzdžiui, jis visai netinka darbams, kuriuose aukščiau emocijos iškeliama forma ar labai konkreti koncepcija, labiau už viską išjudinanti protą. Idealiausiu atveju protas ir jausmas papildo vienas kitą, juk jie gali kuo puikiausiai veikti kartu. Gali, bet ar visuomet veikia?

Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Genevos Sills, iš parodos „Kūgiai ir kiaušiniai“
Paulina Blažytė

Pokalbis su savimi

Daivos Kairevičiūtės fotografijų paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Pirma kilusi mintis kažkodėl buvo apie baroko formas. Gal dėl ryškių kontrastų, iš tamsos išnyrančių akinamai baltų ir tiesiog balkšvų banguojančių kūno linijų, gal dėl tą kūną apsivijusių audinio klosčių. Ilgiau pasivaikščiojusi pradėjau galvoti apie šokį, kai viršų ima ne visuomet logiškai paaiškinami vidiniai impulsai ir judėjimas erdvėje tampa išgyventos emocijos išraiška.

Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Daiva Kairevičiūtė, parodos „Kūnas o šešėlis“ fragmentas
Agnė Narušytė

Ką laikyti žmogumi

Jolantos Dolewskos iš Glazgo paroda „Šiame tuščiame slėnyje“ Vilniaus Prospekto galerijoje

Nuogas gyvenimas virsta politikos subjektu-objektu ties ta riba, kai balsas ima kalbėti, sako Giorgio Agambenas iš naujo skaitydamas Aristotelį. Balsu visos gyvos būtybės išrėkia skausmą ar malonumą, bet tik žmogus kalba, apibrėžia, kas teisinga ir ne, kas gera ir ne. Ir tuo įterpia gyvybę į valstybės kūną kaip išimtį, kuriai įstatymas garantuoja „gerą“ gyvenimą, nes draudžia ją paaukoti, nors ir nedraudžia sunaikinti (Homo sacer. Suvereni galia ir nuogas gyvenimas, Kitos knygos, 2016, p. 19–25). Nedraudžia gyvas būtybes turėti kaip nuosavybę savo patogumui – ne tiktai karves, kates ir šunis, bet ir vergus, tarnus ar žmonas. Todėl žmogaus, kaip gyvos būtybės, padėtis savo susikurtoje valstybėje yra dviprasmiška – viena vertus, tavo teisė gyventi ginama nuo pat kirbančio embriono stadijos, kita vertus, esi paliekamas dvėsti iš bado ar specialiai numarinamas, jei taip ima ir nusprendžia suverenas. Diktatorius ar kokia nors dauguma.

Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Jolanta Dolewska, „Šiame tuščiame slėnyje“. 2017–2019 m.
Paulina Blažytė

Be priežasties

Jindřicho Štreito paroda „Kur namai mano?“ Prospekto galerijoje

Kartą, eilinį žiemos vakarą, autobuso laukimą sutrikdė ant knygos puslapių užkritęs šešėlis. Šešėlis priklausė jaunam vaikinui, iš pažiūros neseniai sulaukusiam pilnametystės. Skambanti muzika blokavo pašalinius garsus, todėl mačiau judančias lūpas, bet negirdėjau, ką jos sako. Galvojau –prašys cigaretės ir susierzinusi išsiėmiau vieną ausinę. Jis prašė neignoruoti ir pasikalbėti. Iki autobuso buvo likusios dar kelios minutės, o jo žodžiuose ir intonacijoje buvo kažkas labai tikro, nuoširdaus ir mes ėmėm kalbėtis.

Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Jindřich Štreit, iš ciklo „Kur namai mano?“
Paulina Blažytė

Pėsčiomis ir autobusu

Alfredo Rietmanno paroda Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Yra tokia lietuviškos prozos rinktinė pavadinimu „Troleibuso istorijos“ (sudarytojas Laurynas Katkus, Vilnius: Kitos knygos, 2014). Nors ją sudarančių apsakymų centre visuomet atsiduria žmogus, istorijose vienaip ar kitaip figūruoja ir kitas labai svarbus veikėjas – troleibusas. Panašiai, manau, yra ir Alfredo Rietmanno fotografijose – žiūrima į miestą ir jame esantį žmogų, bet kažkuriame plane vis tiek šmėkšteli autobusas. Tarsi norėtųsi brėžti schemą žmogus–miestas–viešasis transportas, kurioje visi elementai priklausomi vienas nuo kito. Kaip didmiestis negalėtų egzistuoti be jį pripildančių, jo veidą formuojančių ir keičiančių vietinių gyventojų, taip šie sunkiai išsiverstų be ūsuotų troleibusų ir gergždžiančių atobusų, vežančių juos per tiltus, per išdidžius senamiesčius ir daugiabučiais tankiai apstatytus miegamuosius rajonus.

A. Rietmanno nuotr.
A. Rietmanno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Kazlausko nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Jei matai, kaip auga palmė

Virginijaus Kinčinaičio paroda „Sublime“ Vilniaus rotušėje

Socialiniai tinklai ir šiaip internetas turi barokinio miesto žavesio, kai išsukus iš siauros nutriušusios gatvelės staiga ir netikėtai prieš pat akis atsiveria kilnūs trimačiai bažnyčios fasadai su teatrališkomis garbanomis, tauriu marmuru ar jo imitacija. Stumdant žodinę ir vaizdinę informaciją tinkle, virtualiu būdu pažįstantiems Virginijų Kinčinaitį prieš akis anksčiau ar vėliau vis išdygsta prikaustantis vaizdas. Toks, kad sustoji ir aikteli, įsižiūri, imi spręsti paveikumo rebusą. Net ištraukus Kinčinaičio vaizdus iš dėkingai margo konteksto į parodinę Vilniaus rotušės erdvę, jų magija niekur nedingo, tik šiek tiek pasikeitė.

Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Berlynas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Traukinys Klaipėda – Vilnius. 2016 m.
Virginijus Kinčinaitis, Traukinys Klaipėda – Vilnius. 2016 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Pietinis. Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Pietinis. Šiauliai. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, Merkio upė. 2015 m.
Virginijus Kinčinaitis, Merkio upė. 2015 m.
Virginijus Kinčinaitis, Viena. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, Viena. 2018 m.
Virginijus Kinčinaitis, KUMU muziejus. Talinas. 2017 m.
Virginijus Kinčinaitis, KUMU muziejus. Talinas. 2017 m.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 15  >>> Archyvas