Pasivaikščiojimas po tris parodas Vilniaus galerijose
Toną duoda Monikos Krikštopaitytės kuruota paroda „Suaugę sapnai“. Bendri sapnai, suaugę į keistus padarus, susiviję į pluoštus, susiraizgiusius krūmynus, vienas kitame dingstančius ir kažkur kitur vėl išnyrančius kūnus. Sapnuojami, kai kažko ilgu ar norisi sprukti nuo vis baisesnės tikrovės. Nuo karo ir nuo išdavystės. Nuo sėlinančios nelaisvės. Į sapną įsitveri, kad atlaikytum nerimo cunamį.








Mantės Eleluetos fotografijų paroda „Intymios begalybės“
Patekti į galeriją „Namukas“ neįprasta, tokia ir pati galerija. Užlipusi surūdijusiais laiptais paspaudžiu skambutį. Laukiu, kol kas nors atidarys duris iš vidaus, bet ne – ateina moteriškė iš priešais esančios Justino Vienožinskio dailės mokyklos, atrakina duris ir įleidžia. Įjungusi šviesas išeina, palikusi be priežiūros ar instrukcijų. Vaiduokliškame namuke lieku viena, kaip filme, kuriame pati esu scenarijaus autorė ir aktorė.








Irinos Sukhy paroda „Išryškinta. Pamiršta“ galerijoje „Šuplėda“
Šiemet į Kaziuko mugę nėjau, vengdama žmonių minios, neplanuotų socialinių interakcijų apžiūrinėjant prekes, galiausiai – neplanuotų pirkinių, įsigyjamų progai pasitaikius ar iš prekybinio mandagumo. Ši šalies globėjo šventojo Kazimiero šventė man visada atrodė skirta labiau Vilniaus miesto svečiams arba tiems vilniečiams, kurie geba pasijusti it svečiuose savo gimtajame mieste ir progomis juo pasimėgauti iš trečiojo asmens perspektyvos, atsiriboję nuo buitinių asmeniškumų.
Pokalbis, vykęs leidinio „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ pristatymo metu Nacionalinėje dailės galerijoje 2026 m. vasario 20 dieną.
Esu didelė tęstinio projekto „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ gerbėja – ir dėl to, kad čia sujungiamos Latvijos, Estijos ir Lietuvos pajėgos, ir todėl, kad tiriamos moterų fotografių galimybės, veikla, pasiekimai ankstyvojoje Baltijos šalių fotografijoje. Mintis, kad kas nors turėtų ištirti moterų veiklą, nuolat kirbėjo, o jie tai padarė. Pristatau tris tyrinėtojus, kuratorius ir šios knygos autorius: tai Šelda Puķīte, Indrekas Grigoras ir Agnė Narušytė.








Alvydo Lukio paroda „Banalūs peizažai“ Prospekto galerijoje
Kas gali būti banaliau už peizažo fotografiją? Jaukus gamtos ar miesto vaizdelis įrašomas į atminties korteles ir netrukus pamirštamas. Nes tai – tik scenografija žmogaus dramai, ir kai žmogaus nėra, žvilgsnis praslysta įspūdingiausiais kalnais, miškais, ežerais. Visa tai jau matyta. Daugybę kartų. Grožėtis nufotografuotais peizažais banalu, jie patys banalūs, neverti menininko dėmesio. Popsas, mėgėjų užsiėmimas, atostogautojų aistra.








Lee Miller retrospektyvinė paroda „Tate Britain“ galerijoje Londone
Drąsi, impulsyvi ir vietoje nenusėdinti fotografė Lee Miller (1907–1977) gyvenimą ragavo ne kąsniais, o saujomis. Ji ne tik čiupo kiekvieną kelyje pasitaikiusią galimybę, bet jas nuolatos ir kūrė. Retrospektyvinėje parodoje vienuolikoje „Tate Britain“ galerijos salių atskleidžiamas Miller karjeros kelias: mada, fotografija ir fotožurnalizmas.





Pokalbis su fotografu Arūnu Baltėnu
Pagaliau rankose turime 2025 metų pabaigoje išleistą fotografo Arūno Baltėno albumą „Nuo pirmadienio iki sekmadienio“ ir kalbamės su autoriumi apie fotografijų ciklą. Pagaliau sakome neatsitiktinai: kaip papasakota per knygos pristatymą, šis projektas prasidėjo dar 2016 m. ir iki knygos išleidimo žiūrovams buvo pristatytas dukart – parodose „Dirbame. Esame“ (Prospekto galerijoje 2018 m.) bei „Darbai ir gyvenimai“ (Istorijų namuose 2021 m.).





Fotografijos paroda „Kad ir pasaulio pabaiga“ Prano Domšaičio galerijoje
Vien tik kraštovaizdis – be žmogaus – gali atrodyti tuščias. Bet ar tikrai čia nieko nėra?








Antono Lukoszevieze paroda „District“ („Rajonas“) galerijoje „Artifex“
Menininkė, rašytoja, kultūros kritikė ir kuratorė Paulina Pukytė garsėja didelės apimties šiuolaikinio meno parodomis miesto viešosiose erdvėse. Puikiai pamename 2017 m. jos kuruotą 11-ąją Kauno bienalę „Yra ir nėra: paminklo (ne)galimybės klausimas“, 2024 m. specialiai Klaipėdai surengtą šiuolaikinio meno projektą „Reiškinys M“. Pukytė moka nustebinti ir pradžiuginti – didieji miesto meniniai tyrimai, mano požiūriu, gali būti konceptualiai aktualizuojami ir kamerine versija, šįkart kuruojant Antono Lukoszevieze parodą „District“ („Rajonas“) VDA galerijoje „Artifex“.







Vadimo Šamkovo personalinė fotografijų paroda „10 minučių prieš didįjį sprogimą“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Metų pabaigoje reikia grąžinti knygas, pateikti ataskaitas – „uždaryti“ metus, pradėti naujas užrašų knygutes. Bet ne viskas iš to, ką miniu, – būtina, galima metų slenkstį ignoruoti ir susitelkti į dienos ritmą, darbus, mintis, garsus, kvėpavimą. Arba dar kartą nueiti į tęstinį protestą ir kartu su kitais branginančiais laisvę, pagarbą ir demokratiją būti balsu, susilieti į vieną spindinčių akių jūrą.



