7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fotografija

Paulina Blažytė

Poetiškas kasdienybės skambesys

Antano Sutkaus retrospektyva „Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Kad Antanas Sutkus jau tapo gyvuoju klasiku ir užsitikrino sau vietą tarp geriausiųjų, galima spręsti ir iš to, jog Nacionalinės dailės galerijos knygyne prie albumų ir atvirukų pardavinėjami ir marškinėliai su jo darytų fotografijų atspaudais. Viena vertus, ši produkcija skirta masėms, kita vertus, yra daug būdų mėgautis menu.

© Antanas Sutkus, „Autobusų stotelėje“. 1965 m.
© Antanas Sutkus, „Autobusų stotelėje“. 1965 m.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Paroda „Antanas Sutkus. Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. T. Kapočiaus nuotr.
Agnė Narušytė

Klaipėdietiška rapsodija

Fotografijos parodos feisbuke, uostamiestyje ir sostinėje, bet visur dalyvaujant vienam klaipėdiečiui

Rudenį tėra vienas kelias – į Klaipėdą. Keliavome paskui Remigijaus Pačėsos parodą „Geltona gulbė neatplauks“, kurią Darius Vaičekauskas pakvietė dalyvauti jau trečiojoje Fotografijos šventėje. Bet pirma reikėjo nukabinti ir supakuoti „Chronometrus“, o kai parodos tema – laikas, tai ir galvojasi, kad į minkštus burbulinės plėvelės patalus vyniojam atitarnavusią praeitį.

Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.
Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys, akcija laivų statykloje 2018 m. liepos 1 d. A. Narušytės nuotr.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys, akcija laivų statykloje 2018 m. liepos 1 d. A. Narušytės nuotr.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos“. Nuo 2010 m. R. Treigio nuotr.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos“. Nuo 2010 m. R. Treigio nuotr.
Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ palikti pėdsakai KKKC parodų rūmuose po parodos „Chronometrai“. 2018 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ palikti pėdsakai KKKC parodų rūmuose po parodos „Chronometrai“. 2018 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 7 d.
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 7 d.
Remigijus Treigys, žiūrovų pageidavimu vidurnaktis artėja 22:11
Remigijus Treigys, žiūrovų pageidavimu vidurnaktis artėja 22:11
Benas Šarka, sekmos vidurys, 2018 m. lapkričio 18 d.
Benas Šarka, sekmos vidurys, 2018 m. lapkričio 18 d.
Remigijus Treigys, 12:20
Remigijus Treigys, 12:20
Kristina Stančienė

Sarkofagas laikui

Paroda „Chronometrai“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Parodą „Chronometrai“, veikusią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, kuravo Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius, taigi – lietuviškosios fotografijos teoretikė ir praktikas. Todėl nenuostabu, kad fotografijos medija sudaro didelę parodos ekspozicijos dalį, iš fotografinės medžiagos gausybės pasirinkus kartais chrestomatinius, kartais itin aštriai perteikiančius laiko dimensiją kūrinius. O pirmą įspūdį formuoja „įvadinis“ kūrinys „Ko nesakė Zaratustra“ (Cooltūristės ir Adomas Žudys, 2017 m.) KKKC pirmojo aukšto fojė, kur viskas santūru, preciziška, griežta ir asketiškai iškilminga. Paroda regėjosi tarsi sarkofagas laikui, po kuriuo slypi buvę-vykstantys-būsimi įvykiai. Arba kaip tąsiam, efemeriškam fenomenui suteikta konkreti fizinė forma. Taip yra ne tik dėl įtaigios parodos architektūros (tikriausiai tai didelis G. Zinkevičiaus nuopelnas), bet ir dėl pačių darbų pobūdžio: atskiri kūriniai ir jų sekos, tįstančios ritmiškomis horizontalėmis, jas perkertantys vertikalūs ritmai, bereikšmiai ar sunkiai verbalizuojami vaizdiniai.

 

Elegantiško minimalizmo dvasia parodoje persmelkia net ir tuos kūrinius, kurie „užkabina“ kokį nors konkretų ir itin kontrastingą erdvėlaikį. Sakysime, 10-ąjį dešimtmetį – tą be galo keistą, skurdų, atgrasų, kartu džiaugsmingą, perversmų ir pakilimų bei ore tvyrančio pavojaus metą atkuriantys Liudo Parulskio prekybos kioskelių „maketai“ – rafinuoti, švarūs, išgryninti objektai, išsaugantys ne tiek praeities įvykių turinį, kiek jų formą, anuomet klestėjusio gatvės prekybos fenomeno erdvinę-architektūrinę išraišką. Visa tai priminė geriausių Šiuolaikinio meno centro parodų, skirtų Lietuvos meno problemoms, estetiką ir prasmines įžvalgas – „Chronometruose“ kaip lygiaverčiai eksponuojami ir naujesni, ir laike gerokai nutolę kūriniai (kai kurie jų matyti, atpažįstami), konceptualų žvilgsnį į problemą paįvairinant retrospektyvinėmis įžvalgomis.

Remigijus Pačėsa, be pavadinimo. 1994 m.
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo. 1994 m.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Liudas Parulskis, 1993.06.29. 2017 m.
Liudas Parulskis, 1993.06.29. 2017 m.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Remigijaus Treigio kūriniai. Autoriaus nuotr.
Remigijaus Treigio kūriniai. Autoriaus nuotr.
Paulina Blažytė

Šviesmečių begalybėje

Dovilės Dagienės paroda „Čia tada, ten dabar. Laikas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Laikas ir atmintis – nuo šiuolaikinės fotografijos neatsiejamos temos, dominančios ne vieną Lietuvos ir pasaulio kūrėją. Lankydamasi Vilniuje vykstančiose fotografijų parodose dažnai pastebiu šios tendencijos pasikartojimą. Menininkai, rodos, kalba apie panašius dalykus, tačiau kaip skiriasi jų išreiškiamos idėjos ir pasirinkta forma! Vieni atsakymų ieško šeimos archyvuose, kiti vaizdais sujungia praeitį su dabartimi, treti įamžina veidus, vietas ar daiktus, nuolat veikiamus laiko, nuolat kintančius.

Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Agnė Narušytė

Kankorėžiu per šviesos piešinį

Giedriaus Liago retrospektyva „Potemės“ Fotografijos muziejuje Šiauliuose

 

Su fotografu Giedriumi Liagu susipažinau dar studijuodama Kaune, kokiais 1993 metais, bet susitikome tik vieną kartą jo laboratorijoje kažkur senamiestyje. Jis rodė savo fotografijas, bet kas nufotografuota, neprisimenu, nes atvaizdai vibravo, ribuliavo, eižėjo. Tai man buvo netikėta, nes iki tol buvau mačiusi tik visuotinai pripažintą „reportažinę“ Sutkaus-Rakausko-Macijausko fotografiją, kuri stipriai dramatizavo įvykių tirštą tikrovę. O Liago darbai buvo ir fotografija, ir ne, joje vos matėsi blankus tikrovės pėdsakas, bet vis dėlto jis buvo, tik nuspalvotas, sukarpytas, paverstas tarsi ofortu, tarsi linoraižiniu. Tas prisirišęs neprisirišimas man reiškė laisvę eksperimentuoti, žaisti su banaliausia patirtimi, juoktis iš absurdiško rimtumo, nors ir melancholiškai. Tuomet įsidėmėjau ciklą „Monotonija“, kuris man taikliai nusakė kasdienybės patirtį, kai einant įprastomis gatvėmis žmonės ir pastatai praslenka pasyviai, lyg pro minčių miglą.

Giedrius Liagas, „Stiprus dangus“. 1990 m.
Giedrius Liagas, „Stiprus dangus“. 1990 m.
Giedrius Liagas, „Albumas“, I, 1995 m.
Giedrius Liagas, „Albumas“, I, 1995 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 11 minučių“. 1993 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 11 minučių“. 1993 m.
Giedrius Liagas, „Jis pabunda anksčiau už jus“. 1996 m.
Giedrius Liagas, „Jis pabunda anksčiau už jus“. 1996 m.
Giedrius Liagas, Be pavadinimo. 1998 m.
Giedrius Liagas, Be pavadinimo. 1998 m.
Giedrius Liagas, „Monotonija“, 3. 1991 m.
Giedrius Liagas, „Monotonija“, 3. 1991 m.
Giedrius Liagas, „Krikštai“. 1989 m.
Giedrius Liagas, „Krikštai“. 1989 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 10 minučių“. 1993 m.
Giedrius Liagas, „14 valandų 10 minučių“. 1993 m.
Agnė Narušytė

Nepakylėtai apie mirtį

Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“ Bažnytinio paveldo muziejuje

Užėjus į bet kurią bažnyčią, vaikystėje mane visada pašiurpindavo katafalkas, laukiantis mirusiojo karsto, kartais forma į jį panašus. Dažniausiai jis stovėdavo priešais altorių, centre. Bent jau mano prisiminimuose. Žiūrinėdama Gedimino Pranckūno fotografijas matau, kad jie visur nukišti į pakampes, į priešnavį. Net Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios medinė dėžė, ant kurios paskutinį kartą mačiau savo močiutės karstą. Regis, ir tada ji buvo uždengta ta pačia austine lovatiese – juoda su pilkais, iš kvadratėlių sudarytais ornamentais. Ta fotografija mane ir paskatino rašyti šį tekstą. Paskutinio laiptelio į anapus tipologija negali likti objektyvi, ji visur kažkam asmeniška – visose Lietuvos bažnyčiose.

Gediminas Pranckūnas, Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia
Gediminas Pranckūnas, Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia
Gediminas Pranckūnas, Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Gediminas Pranckūnas, Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Gediminas Pranckūnas, Debeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Gediminas Pranckūnas, Debeikių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Gediminas Pranckūnas, Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia
Gediminas Pranckūnas, Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia
Gediminas Pranckūnas, Eišiškių Kristaus Karaliaus Žengimo į dangų bažnyčia
Gediminas Pranckūnas, Eišiškių Kristaus Karaliaus Žengimo į dangų bažnyčia
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“. V. Nomado nuotr.
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“. V. Nomado nuotr.
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“. V. Nomado nuotr.
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“. V. Nomado nuotr.
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“. V. Nomado nuotr.
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Priešnavis. Paskutinė pakyla“. V. Nomado nuotr.
Katažyna Jankovska

Postfotografijos link

Apie Vilniaus fotografijos galerijoje vykstančią parodą „Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google’o iki algoritmo“

Vis daugėja kalbų apie technologijas, išstumiančias tradicinę fotografiją, parodų ir straipsnių skambiais pavadinimais „Ar fotografija mirė?“, menininkų, įtraukiančių naujas technologijas į kūrybinę praktiką ir priskiriančių savo veiklą postfotografijai. Kaip tik neseniai teko apsilankyti „Brandts“ galerijoje Odensėje (Danija), kurioje vyko paroda „Fotografija, užbaigianti visą fotografiją“ („Photography to End All Photography“). Parodos dalyviai pristatė įvairiomis programomis sukurtas manipuliacijas, skaitmeninius fotomontažus, kompiuteriais sugeneruotus vaizdus, virtualios realybės fotografijas ir t.t. „Ieškau naujo žodžio šiai naujai veiklai, kuri atrodo kaip fotografija, bet nebėra fotografija. Prašau pranešti man, jei sugalvosite tam tinkamą žodį“, – kartą pasakė režisierius Wimas Wendersas. Taip kalbėdamas jis turėjo omeny kasdien išmaniaisiais telefonais nesąmoningai gaminamų nuotraukų srautą, tačiau jo klausimą galima taikyti visiems vaizdams, kuriuos iki šiol vadiname fotografija.

 

Wenderso žodžius priminė Vilniaus fotografijos galerijoje vykstančios parodos pavadinimas „Nauji fotografijos įrankiai: nuo Google’o iki algoritmo“ (kuratorius Paul Paper). Tie „nauji įrankiai“ nėra skirti vien fotografijai. Tiesiog juos pasitelkus sukurtas darbas atrodo kaip fotografija. Parodoje dalyvauja penki menininkai, kiekvienas iš jų naudoja skirtingas priemones ir kiekvienas darbas turi savo koncepciją. Galbūt prieš tai Nidos meno kolonijoje pristatyta paroda atrodė kiek kitaip, tačiau, kuratoriui akcentuojant „įrankius“, pasigedau sąsajų tarp kūrinių, o jų išdėstymas atrodo neišbaigtas.

James Bridle, „Sklandūs perėjimai“ („Seamless Transitions“). 2015 m.
James Bridle, „Sklandūs perėjimai“ („Seamless Transitions“). 2015 m.
Esther Hovers, „Klaidingi pozityvumai“ („False Positivities“). 2018 m.
Esther Hovers, „Klaidingi pozityvumai“ („False Positivities“). 2018 m.
Aaron Hegert, „Seklus mokymasis“ („Shallow Learning“). 2017 m.
Aaron Hegert, „Seklus mokymasis“ („Shallow Learning“). 2017 m.
Penelope Umbrico, „Bet kieno fotografijos bet kam leidus“ („Anyone’s Photos Any License“). 2015–2016 m.
Penelope Umbrico, „Bet kieno fotografijos bet kam leidus“ („Anyone’s Photos Any License“). 2015–2016 m.
Aistė Kisarauskaitė

Klausimai apie brutalizmą

Gintauto Trimako parodoje „Atsakymas“ galerijoje „Vartai“

Suprantu, kad prieštarausite, bet šį kartą rašysiu sausai ir nuobodžiai, bent jau pradžioje. Gintauto Trimako paroda „Atsakymas“ tapo patogia proga pasitikrinti klausimą, kiek brutalizmo terminas taikytinas šiam menininkui ir apskritai kiek jis tinka Lietuvos fotografijai.

Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintautas Trimakas parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintautas Trimakas parodos „Atsakymas“ vaizdas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ dalis. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintauto Trimako parodos „Atsakymas“ dalis. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintautas Trimakas. V. Ruzgaitės nuotr.
Gintautas Trimakas. V. Ruzgaitės nuotr.
Agnė Narušytė

Pharrajimos ir Šoa

Nepatogi Richardo Schofieldo ir Andrew Mikšio fotografija

Šį tekstą išprovokavo dvi fotografijos parodos, kurių nėra. Viena turėjo būti atidaryta kitą savaitę, bet nebus, antra veikė tik vieną dieną pilnoje pastolių sinagogoje. Abiejų parodų autoriai gimę ne Lietuvoje, bet dabar čia gyvena. Abi jos – apie Holokaustą patyrusias etnines grupes: žydus ir romus.

Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“, Vilnius, sinagoga Gėlių g. 6. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Richard Schofield, „Back to Shul“. 2017 m. 1 diena —— 09.35 —— Kaunas–Prienai: Į pietus nuo Garliavos stoviu pakelėje, iškeliu nykštį ir pradedu kelionę atgal laiku.
Richard Schofield, „Back to Shul“. 2017 m. 1 diena —— 09.35 —— Kaunas–Prienai: Į pietus nuo Garliavos stoviu pakelėje, iškeliu nykštį ir pradedu kelionę atgal laiku.
Richard Schofield, „Back to Shul“. 2017 m. 2 diena —— Trečiadienis, rugpjūčio 2 d. —— 14.56 Kalvarijoje matau buvusią Talmud Torah mokyklą. Virš įėjimo – didžiulė Dovydo žvaigždė. Vienodai graži ir slegianti.
Richard Schofield, „Back to Shul“. 2017 m. 2 diena —— Trečiadienis, rugpjūčio 2 d. —— 14.56 Kalvarijoje matau buvusią Talmud Torah mokyklą. Virš įėjimo – didžiulė Dovydo žvaigždė. Vienodai graži ir slegianti.
Paulina Blažytė

Fotografijos universalumas

Keturios parodos Švedijoje

Rugpjūčio viduryje turėjau progą apsilankyti Stokholme įsikūrusiame fotografijos muziejuje „Fotografiska“. Nors Švedijos sostinė pasižymi menui, kultūrai ir istorijai dedikuotų institucijų gausa, o jų kolekcijas sudaro vertingi ir įdomūs vietiniai bei iš svetur atkeliavę pavyzdžiai, „Fotografiska“ – viena iš labiausiai reklamuojamų ir pasididžiavimą švedams keliančių vietų. Ir tikrai ne be reikalo.

Simen Johan, „Until the Kingdom Comes“
Simen Johan, „Until the Kingdom Comes“
Marie Hald, „A New Me“
Marie Hald, „A New Me“
Cathleen Naundorf, „Secret Times“
Cathleen Naundorf, „Secret Times“
Evelyn Bencicova, „Merror“
Evelyn Bencicova, „Merror“
Linda McCartney „Paul's feet“
Linda McCartney „Paul's feet“
Paul Nicklen, Cristin Mittermeier, „SeaLegacy/Turning the Tide“
Paul Nicklen, Cristin Mittermeier, „SeaLegacy/Turning the Tide“
  < PUSLAPIS IŠ 14  >>> Archyvas