7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Fotografija

Rosana Lukauskaitė

Šventadienis veidrody

Ingridos Mockutės-Pocienės paroda „Ne pirmą naktį nelauki sapno“ Klaipėdos kultūros fabrike

Pasak prancūzų sociologo ir antropologo Émile’io Durkheimo, sapnai žmonijos aušros laikotarpiu buvo vienas iš dvasinio gyvenimo pradžios veiksnių. Kūno naktinės vizijos atrodė kaip tikros sielos kelionės ir leido svarstyti, kad gal ir mirus egzistuojąs kitas pasaulis.

Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Ingrida Mockutė-Pocienė, iš ciklo „Ne pirmą naktį nelauki sapno“. Autorės nuotr.
Rosana Lukauskaitė

Neskubantys žingsniai

Juditos Liaudanskaitės paroda „Žvilgsnis į San Fransiską“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose

Filosofė Jurga Jonutytė straipsnyje „Skaitymo fenomenologija, arba kaip Džefersonas tapo Telšiais, o Telšiai – Džefersonu“ prisimena paauglystės nusistebėjimą, kad visų mėgstamo rašytojo Williamo Faulknerio romanų veiksmas vyksta Telšiuose – miestelyje, pro kurį tuo laiku, kai skaitė šias knygas, jai tekdavo dažnai pravažiuoti ar valandų valandas jame laukti autobuso, tačiau užaugus ir vėl atsivertus anuomet skaitytas knygas paaiškėjo, kad ten aprašytos erdvės visiškai nepriminė jokio Šiaurės Lietuvos miesto. Šių dviejų miestų persipynimas, pasirodo, buvo vaizduotės ir atminties susiliejimas. Autorė tekstą baigė apibendrindama, kad egzistuoja tik „tikri miestai, o fiktyvūs miestai būna įsiskverbę į juos ir su jais susimaišę – dykai gavę šaligatvius, dulkes, kates ir kitas nematomas smulkmenas“.

 

Šį fenomeną prisiminiau apžiūrinėdama Juditos Liaudanskaitės fotografijų parodą „Žvilgsnis į San Fransiską“, nuo gegužės 15 d. eksponuojamą KKKC parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda).

Judita Liaudanskaitė, „Richard Diebenkorn parafrazė I“. 2020 m.
Judita Liaudanskaitė, „Richard Diebenkorn parafrazė I“. 2020 m.
Judita Liaudanskaitė, „Richard Diebenkorn parafrazė II“. 2020 m.
Judita Liaudanskaitė, „Richard Diebenkorn parafrazė II“. 2020 m.
Judita Liaudanskaitė, „Nuojauta“. 2020 m.
Judita Liaudanskaitė, „Nuojauta“. 2020 m.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. R. Lukauskaitės nuotr.
Danguolė Ruškienė

Pasivaikščiojimai su vidiniu šunimi

Juozapo Kalniaus fotografijų paroda „#flirtasufiltru“ galerijoje „si:said“

Dar taip neseniai prabangiai atrodžiusi galimybė pabūti neskubrioje vienumoje su savimi prieš porą mėnesių tapo visiems prieinama. Bent jau tiems, kurie tokio buvimo pasiilgo, ieškojo ir pasinaudodami pakitusiomis gyvenimo sąlygomis pagaliau galėjo sau tai leisti. Anuomet, ikikarantininiais laikais spėjusios įkyrėti kalbos apie nuolat didėjantį gyvenimo tempą, perspėjimai, kad kasdienybėje paskęsta ne tik mūsų santykiai su artimaisiais, bet ir mes patys, pasitraukė kažkur tolyn. Lyg jų išvis nebūtų buvę. Kita vertus, net ir tais skubos laikais, kaip ir dabar, kai dar tik bundame iš karantino sąstingio, egzistavo žmonių kategorija, kuri sugebėdavo tai išsaugoti.

Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Juozapas Kalnius, iš serijos „#flirtasufiltru“. 2018–2020 m.
Agnė Narušytė

Vėl vengiu tarti jos vardą

Dalios Mikonytės paroda „bust“ Prospekto galerijoje

Valio! Pagaliau niekas nesikabinės, kai eisiu per miestą be kaukės. Ir einu – Gedimino prospektu. Nebereikia slėptis ir dusti, spindi ką tik sušlapęs asfaltas. Prisėdu kavinėje. Nors šalta, žieminė striukė sukuria miegmaišio efektą. O tada – į Prospekto galeriją, kur jau dvi savaites veikia Dalios Mikonytės paroda „bust“. Gerai, kad po šio standartinio intervalo neužsidarė – spėjau pamatyti ir parašyti. Kad ir jūs nueitumėte, nes verta.

Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų
cikle „Indivizijos“
Dalia Mikonytė, kadras iš videofilmo, rodyto meninės dokumentikos apybraižų cikle „Indivizijos“
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Dalios Mikonytės parodos fragmentas
Danguolė Ruškienė

Tamsos teritorijoje

Remigijaus Treigio paroda „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje

Aklinos tamsos užpildyta erdvė neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji – beribė. Joje negali jausti sienų, lubų, nebent pagrindą po kojomis. Tai – paprastai vienintelis atramos taškas, kurį būdamas tokios erdvės viduje jauti fiziškai, bet negali įžiūrėti. Tamsi erdvė tuo pat metu yra ir atvira, ir uždara. Uždara žvilgsniui, gebėjimui matyti, tačiau atvira mintims ir vaizduotei.

Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.
Danguolė Ruškienė

Basų pėdų liudijimai

Agnieszkos Wołodźko ir Mareko Wołodźko paroda „Tuo požiūriu...“ galerijoje „si:said“ Klaipėdoje

Nieko keisto, kad susidūrus su nauja informacija ir patirtimi kyla noras ja dalintis su kitais. Juolab kai kalbama apie tolimus kraštus, mažai pažįstamas ar visai nežinomas tautas. Kita priežastis, turinti kur kas rimtesnį pagrindą tapti savotišku ruporu, – poreikis garsiai prabilti apie tai, kam yra iškilusi grėsmė išnykti. Tiksliau, kas nyksta jau dabar, šiuo metu ir ne be mūsų kaltės. Būtent pastarasis motyvas įtraukė lenkų menininkę, kuratorę, kultūros tyrinėtoją Agnieszka Wołodźko ir antropologą Marek Wołodźko į aktyvią jųdviejų diskusiją apie šiaurės rytų Peru gyvenančių borų kultūrą.

Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Marek Wołodźko, „Pėdos“
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Parodos fragmentas. M. Wołodźko nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Gaivalo jėga

Geistės Kinčinaitytės paroda „Atvira erdvė, klostuota“ galerijoje „Vartai“

Geistę Kinčinaitytę įsidėmėjau 2017 metais „Vartuose“ vykusioje parodoje „Kūnas ir tamsa“. Tada jos autoportretais pavadinti kūriniai buvo priskirti tamsai, mat nuotraukose nei gyvas, nei miręs gamtoje gulėjo autorės kūnas (aprengtas ir nuogas). Tas gulėjimas miške ir pievoje niekaip neatliepė moters atvaizdo emancipacijos istorijos, bet ne itin galėjo maloninti ir vyrišką žvilgsnį, nebent nekrofilišką. Tada negalėjau sutikti su kuratoriaus Pauliaus Andriuškevičiaus parinkimu priešpriešinti Kinčinaitytės nuotraukas Mikalojaus Povilo Vilučio ankstyvajai grafikai. Juoda ir raudona šilkografija dvelkė vyriška agresija („Agresija“ III, 1979) ir vertė Kinčinaitytės heroję atrodyti labiau mirusią, labiau nuskriaustą – tipišką auką.

Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Agnė Narušytė

Nėra žmogaus, nėra svajonės

Marijos Kapajevos paroda „Nuostabi svajonė, nors ir neaiški“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Kai priklausai etninei daugumai, lengva negalvoti, kaip jaučiasi mažumos. Ypač rusai – netipiška mažuma, nes mums jie asocijuojasi su „didžiąja kaimyne“, o dar neseniai būtent jie buvo (okupantų) dauguma. Marija Kapajeva yra iš tokios mažumos. Užaugusi rusiškame Estijos mieste Narvoje, prieš daugiau nei dešimt metų persikėlusi į daugiatautį Londoną kaip Europos Sąjungos šalies pilietė, dabar ir ten tapusi nepageidaujama mažuma, kurios likimą spręs nepalankiai imigrantų atžvilgiu nusiteikusi dauguma. Grįžti į Estiją? Ten ji vėl būtų okupaciją primenanti mažuma, tad ji lieka Londone. Kas bus, tas. Todėl 2014–2017 m. jos kurta instaliacija apie Narvoje 2010 m. uždarytą tekstilės fabriką „Kreenholm“ yra ne tik simbolinis grįžimas namo, bet ir pamąstymas apie daugumos, virtusios praeities iliuzijose uždaryta mažuma, būsenas.

Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Nepavykęs raštas“. 1987 / 2017 m.
Marija Kapajeva, „Nepavykęs raštas“. 1987 / 2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2017 m.
Marija Kapajeva, „Etatų mažinimas“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Etatų mažinimas“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Tekstilės darbuotojos dienoraščiai“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Tekstilės darbuotojos dienoraščiai“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Kartojant savo motiną“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Kartojant savo motiną“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2014–2017 m.
Monika Krikštopaitytė

Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (II dalis)

Meno knygų apžvalga

Atskirai norisi patyrinėti parodų katalogus ir parodų knygas bei spektrą tarp jų. Brandžiose Europos šalyse su sena elitinio meno tradicija parodų katalogai dažnai primena knygas, nes dirbama siekiant gylio, vengiama nepritekliaus provokuojamos kiekybės. Manoma, kad parodų katalogai turėtų būti ne mažiau rimti tyrimai, išsamiai pristatantys ir savo objektą, ir parodos idėją, ir net kontekstą, plačiau arba prasmingai papildantys ekspoziciją. O, ko gero, svarbiausia – katalogai turi tapti laiko kapsule kūriniams, ekspozicijai ir svarbiausioms jos idėjoms, kai šių nebelieka. Tokių parodų knygų Lietuvoje dažniau pasitaiko solidžiose institucijose, kur ir parodos veikia ilgiau, ir užmojai ambicingesni. Lekiančiame galerijų gyvenime puikus albumas retai pasitaiko, bet būna išimčių.

Apžvelgiamų knygų viršeliai
Apžvelgiamų knygų viršeliai
„Petras Repšys. Piešiniai“, sud. Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė, dizaineris Gedas Čiuželis. Vilniaus grafikos meno centras
„Petras Repšys. Piešiniai“, sud. Kristina Kleponytė-Šemeškienė, Jurga Minčinauskienė, dizaineris Gedas Čiuželis. Vilniaus grafikos meno centras
Gintautas Trimakas, „Išėjimai / Exits, fotoalbumas“, sud. Ugnė Marija Makauskaitė, dizaineris Gedas Čiuželis. Šiuolaikinio meno asociacija
Gintautas Trimakas, „Išėjimai / Exits, fotoalbumas“, sud. Ugnė Marija Makauskaitė, dizaineris Gedas Čiuželis. Šiuolaikinio meno asociacija
„Gyvūnas – žmogus – robotas“, parodos katalogas, sud. Erika Grigoravičienė, Ugnė Paberžytė, dizainerės KlimaiteKlimaite. MO muziejus
„Gyvūnas – žmogus – robotas“, parodos katalogas, sud. Erika Grigoravičienė, Ugnė Paberžytė, dizainerės KlimaiteKlimaite. MO muziejus
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, parodos katalogas, sud. Danguolė Butkienė, Vaidas Jauniškis, Miglė Survilaitė, dizaineris Liudas Parulski., MO muziejus
„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, parodos katalogas, sud. Danguolė Butkienė, Vaidas Jauniškis, Miglė Survilaitė, dizaineris Liudas Parulski., MO muziejus
Karolina Jakaitė, „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, dizaineriai Laura Grigaliūnaitė ir Julijus Balčikonis. Leidykla „Lapas“
Karolina Jakaitė, „Šaltojo karo kapsulė. Lietuvių dizainas Londone 1968“, dizaineriai Laura Grigaliūnaitė ir Julijus Balčikonis. Leidykla „Lapas“
Rasa Antanavičiūtė, „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, monografija, dizainerės Jonė Miškinytė, Laura Varžgalytė. Leidykla „Lapas“
Rasa Antanavičiūtė, „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“, monografija, dizainerės Jonė Miškinytė, Laura Varžgalytė. Leidykla „Lapas“
Agnė Narušytė

Praskrenda paukštis (fotografijai)

Gidas po Vilniaus dabartį – šiame ir aname Neries krante

 

Pagaliau gavau ilgai lauktą knygą – Algimanto Kunčiaus „Fotorefleksijas“ apie Vilnių 1990–2019 metais (išleido „artseria“). Lauktą, nes žinojau, kad ją kartu su Kunčiumi kūrė netikėta kompanija: Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė Saulė Mažeikaitė, fotomanipuliatorius, dizaineris (proginių monetų kūrėjas) Liudas Parulskis ir rašytojas, meno rinkos tyrinėtojas Ernestas Parulskis. Kitaip tariant, ne fotografijos žinovai ir ne rimtuoliai.

  < PUSLAPIS IŠ 18  >>> Archyvas