Tai, kas neturėtų išlikti

Kovo 13 d. Kauno fotografijos galerijoje atidaryta Lietuvoje gyvenančio ir kuriančio ukrainiečių kilmės menininko Valentyno Odnoviuno paroda „Kas išlieka: suvokimo ribos“. Ją galima apibūdinti kaip vizualią galios santykių archeologiją: eksponuojamos fotografijos liudija skirtingais laikotarpiais ir įvairiomis istorinėmis aplinkybėmis vykusio žmonių sekimo, kontrolės ir represijų pėdsakus. Tačiau Odnoviunas neapsiriboja įprastu praeities žymių dokumentavimu – jis ne tik fiksuoja tai, „kas išlieka“, bet ir siekia plėsti žiūrovo „suvokimo ribas“ bei padėti suprasti bendrus galios santykių principus, neapsiribojančius konkrečiu istoriniu kontekstu.

Skirtingų politinių režimų nusikaltimų žmoniškumui nebylius liudijimus Odnoviunas įamžino serijose „Atminties pėdsakai“ (2015), „Horizontai“ (2018) ir „Stebėjimas“ (2016–2018). Serijoje „Atminties pėdsakai“ užfiksuotos Berlyne veikusio gestapo (nacistinės Vokietijos slaptosios valstybės policijos) kalėjimo sienų glazūruotos plytelės, kuriose išliko tardymų bei kankinimų žymės; serija „Horizontai“ parodo komunistinio režimo valdomoje Lenkijoje buvusius NKVD (SSSR vidaus reikalų liaudies komisariato) ir UB (Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo departamento) štabų laiptus, vedančius į kalinimui ir egzekucijoms naudotus rūsius, kuriuose neretai anksčiau būdavo įsikūrę gestapo kalėjimai; iki šiol bene žinomiausiame autoriaus fotografijų cikle „Stebėjimas“ įamžintos įvairiose Rytų Europos šalyse gestapo, o vėliau KGB (SSSR valstybės saugumo komiteto) naudotų kalėjimų durų akutės, per kurias prižiūrėtojai sekdavo kalinius. Skirtingų istorinių aplinkybių sugretinimas įgalina platesnį matymą, nei galėtų aprėpti vieno žmogaus žvilgsnis, patirtis bei suvokimas. Odnoviuno darbai leidžia analitiškai pažvelgti į galios santykių struktūras ir sekimo, kontrolės bei represijų principus, pasikartojančius skirtingomis istorinėmis aplinkybėmis.

Žiūrovų sąmoningą, refleksyvų požiūrį į traumines istorines patirtis bei sudėtingus galios mechanizmų klausimus skatina ir kone abstrakti fotografijų estetika. Jos ne informatyvios ir teigiančios, bet tylios ir verčiančios klausti. Galima grožėtis aukštos techninės ir estetinės kokybės atvaizdais, tačiau iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kas juose įamžinta. Žinoma, paskaičius tekstuose pateikiamą informaciją pasikeičia ir žvilgsnio bei suvokimo fokusavimo plotmė – abstraktūs atvaizdai tampa ypač konkrečia ir tikslia jėgos struktūrų vykdytų represijų pėdsakų dokumentacija. Tačiau ši atskleidžia bendrus galios santykių principus, o kas buvo galios ir aukos pozicijose, kokia buvo žmogiška patirtis abiejose šių santykių pusėse, kokios aplinkybės leido jiems susiklostyti ir kokios buvo jų pasekmės, pagaliau, kodėl represijos vis kartojasi skirtingomis istorinėmis aplinkybėmis, žiūrovui tenka klausti ir atsakyti pačiam. Kaip tik šaltas atvaizdų grožis, nepateikiantis galimų paaiškinimų, sukuria žiūrovo akistatą su žiauria ir, atrodytų, absurdiška istorija bei tamsiąja žmonių visuomenės ir jos veikimo principų puse.

Tai Odnoviuno fotografijas skiria nuo kitų lietuvių autorių, savo darbuose reflektavusių panašias kontrolės ir represijų temas, bet, kitaip nei parodos autorius, siekusių jas suasmeninti. Pavyzdžiui, bene nuosekliausiai šioje srityje dirbantis menininkas Kęstutis Grigaliūnas daugelį metų rengiamose parodose ir leidžiamuose „Vaizdų archyvų“ sąsiuviniuose pateikia konkrečių sovietinės valdžios represijas patyrusių žmonių fotografijas, taip istorinėms traumoms suteikdamas žmogišką veidą. Pildydamas jo portretą vis naujais atvaizdais Grigaliūnas gaivina ne faktinę, bet žmogišką, emocinę istorijos atmintį. Žmogišką Holokausto patirties pusę meninio tyrimo projekte „Augalų atmintis“ (2015–) stengiasi išryškinti menininkė Dovilė Dagienė, panašų tikslą turi ir iš JAV grįžęs lietuvių išeivijos menininkas Jonas Kulikauskas, rengdamas parodas „Aš dažnai pamirštu“ (2021). Jau šių dienų kontekste į žmogiškos patirties svarbą galios santykių akivaizdoje dėmesį atkreipė Paulius Petraitis savo darbų serijoje „Out of Sight, Out of Mind“ (2021–), kurioje atskleidė nuasmenintą prieglobsčio prašytojų reprezentaciją Lietuvos žiniasklaidoje 2021 m. migrantų krizės metu. Labiau apibendrinto, į valdžios galios struktūrų veikimo principus orientuoto meninio tyrimo ėmėsi tik menininkė Indrė Šerpytytė savo darbe „(1944–1991)“ (2009–2020), kuriame analizavo dramatišką istorinį laikotarpį per namų paskirties kaitą ir panaudojimą KGB represijoms bei dokumentavo partizaninio pasipriešinimo lokacijas Lietuvos miškuose.

Tačiau nepaisant Odnoviuną išskiriančio analitinio ir apibendrinančio kūrybinio mąstymo, jo darbai nėra tik bejausmis faktų konstatavimas. Pateikdamas nusikaltimų žmoniškumui „daiktinius įrodymus“ Odnoviunas atlieka ir simbolinį demaskavimo bei pasipriešinimo veiksmą. Anot prancūzų filosofo Michelio Foucault, panoptikono – visuotinio sekimo – palaikomi galios santykiai yra tuo pastovesni ir efektyvesni, kuo labiau atitolsta nuo bet kokio fizinio pavidalo ir tampa nematerialia politine technologija. Odnoviuno fotografijos kaip tik demaskuoja šį materialumą ir „sustabdo“ sekantį bei kontroliuojantį žvilgsnį. Serijoje „Stebėjimas“ matomas kalėjimo durų akutes menotyrininkė Agnė Narušytė aprašo kaip žvilgsnį sugeriančią membraną, nepraleidžiančią įniršio, bet išsaugančią pasipriešinimo žymes. „Įbrėžimai, dėmės ir rūdys, išmarginę akutes, atrodo esantys prievartos įrodymas, nors būtų naivu bandyti atsekti jų tikslią kilmę. [...] Galbūt, prižiūrimas kalinys bando apsiginti nuo žvilgsnio: jis braižo stiklą ir duria į stebėtojo akis“^[1], – rašo Narušytė, kone abstrakčias fotografijas užpildydama įsivaizduojamos istorijos turiniu.

Autoriaus pozicija ir netiesioginis pasipriešinimas istorijoje pasikartojančioms represijoms dar akivaizdesnis parodoje pateikiamame darbe iš serijos „Procesas“ (2018). Juo autorius atkreipia dėmesį į pačios fotografijos vaidmenį sekimo bei kontrolės mechanizmuose. Šią seriją sudaro fotopopieriaus lapai, rasti buvusiame KGB kalėjime Taline, Estijoje, kur anksčiau buvo įsikūręs ir gestapas. Žmonių identifikavimui ir kontrolei nepanaudotas fotopopierius buvo apšviestas pro langus į apleistą kalėjimą besiskverbiančia natūralia šviesa, taip tartum simboliškai nutraukiant istorijoje besikartojantį represijų ciklą ir pagerbiant nuo jų nukentėjusius žmones. Prie šio simbolinio gesto gali prisidėti ir parodos lankytojai, pakeldami nepanaudoto fotopopieriaus lakštą slepiantį uždangalą ir leisdami šviesai veikti jautrų jai popieriaus paviršių.

Deja, šis simbolinis ir meniniu požiūriu konceptualus veiksmas nepanaikina istorijoje ir fotografijose pėdsakus palikusių nusikaltimų pasikartojimo galimybės. Šiandieniame kontekste Odnoviuno darbai vėl atrodo ypač aktualūs – jie demaskuoja galios santykių veikimo principus ir realias pasekmes neapčiuopiamų skaitmeninių sekimo bei kontrolės technologijų amžiuje ir perspėja apie represijų grėsmę esant nestabiliai geopolitinei situacijai.

Paroda veikia iki balandžio 19 d.

Kauno fotografijos galerija (Vilniaus g. 2, Kaunas)

Straipsnio publikacija finansuojama Kauno fotografijos galerijos