Kasdienybėje fejerverkų nebūna

Liepą Vilniaus fotografijos galerijoje veikė menininkės Jurgitos Wru paroda „Hadaka“ (jap. „nuoga“). Parodą sudarė dvi dalys, dvi serijos – nors abiem atvejais atraminiu tašku tapo autoportreto žanras, kiekviena iš jų pasižymėjo savita koncepcija ir estetika bei pasirinkta sukūrimo technika. Pirmame galerijos aukšte eksponuotos automatine fotokamera padarytos nespalvotos nuotraukos, kuriose menininkė užfiksavo 600 savo gyvenimo dienų. Nuotraukos tankiai nusėjo galerijos sieną ir, kaip sako pati Jurgita, atliko savotišką tapetų funkciją, susijusią tiek su kasdiena, tiek su buitimi. Kita parodos dalimi tapo nedidelio formato spalvoti polaroidiniai autoportretai – tai serija „Hadaka“. Šiame cikle momentinių nuotraukų emulsija buvo perkelta^[1] ant akvarelinio popieriaus ir kai kuriais atvejais modifikuojama, įterpiant spalvas, dienoraščio įrašus.

Su Jurgita susitikome jos studijoje Naujamiestyje, kur kalbėjomės apie parodą, kūrybines praktikas, rutiną ir tiesą.

Pirmiausia noriu paklausti apie skirtingas parodos dalis. Kaip, tavo manymu, jos jungiasi tarpusavyje ir papildo viena kitą?

Iš pradžių man atrodė, kad čia visiškai skirtingi dalykai! (Juokiasi.) Bet paskui mintyse susidėliojo, kad tarp pilkų, rutiniškai vienodų dienų atsiranda kažkokių stebuklingų momentų, kuriuos norisi kitaip užfiksuoti, skirti jiems didesnį dėmesį ir įnešti spalvų.

Ar dažniau nuotraukos patinka, ar nepatinka?

Būna visaip. „Hadakos“ serija atsirado iš to, kad man buvo šiek tiek gaila išmesti tuos nepavykusius kadrus, nes momentinės nuotraukos brangiai kainuoja. Galvojau, gal reikia laiko, ir tada nuotrauką pamatysiu kitaip, bet paskui pasvarsčiau, kas bus, jeigu ją tiesiog proceso metu kaip nors pakeisiu. Tada perkėliau ją ant popieriaus, ir ji tapo tokia... Priimtinesnė, estetiškesnė, nes atrodė, kad taip ir turėjo būti.

Dėl to man ir patinka momentinė fotografija, nes negaliu jos reguliuoti ir nežinau, kas išeis. Nors daugmaž įsivaizduoju, ko norėčiau, bet kai nuotrauka išryškėja, matau, kad mano vaizduotėje viskas atrodė ne taip.

Išties, atrodo, kad tokio pobūdžio projektuose reikia gebėti priimti ir save, ir savo kasdienybę. Šiuo atveju kyla klausimas, ar darant nuotraukas, o tuomet į jas žiūrint iš šono, keičiasi savos kasdienos matymas.

Greičiausiai nesikeičia, nes paroda baigėsi, o aš toliau veikiu tą patį – kiekvieną dieną padarau po nuotrauką. Kažkuriuo momentu prieš pusę metų pastebėjau, jog labai dažnai fotografuoju rankas, ir pagalvojau, kad reikėtų truputėlį jų apmažinti. Bet tris dienas tai atsiminiau, o paskui viskas vėl grįžo, nes kadras yra visiškai neapgalvotas dienos fragmentas. Koks kadras bus, toks, – aš jo nei planuoju, nei įsivaizduoju, koks turėtų būti.

Atrodo kaip gera kūrybinė praktika – kiekvieną dieną fotografuoji, net jeigu nepatinka buvę kadrai, kurie tarsi galėtų numušti ūpą, pavyzdžiui, „ai, čia neišėjo, gal daugiau nebedarysiu“, bet judi ir kuri toliau, žiūri, kas išeina.

Tikriausiai taip. Žinai, tikslas buvo pamatyti, kaip atrodo ta mano kasdienybė. Nežinau, kodėl man reikia užfiksuoti, tada išryškinti, nuskenuoti, ir tik tada galiu pamatyti.

Kita vertus, „Hadakos“ serija labai atmosferiška, o nuotraukose matoma ir tavo intervencija – pavyzdžiui, kaip ant atvaizdų atsirandantys dienoraščio fragmentai.

Taip, bet čia jau vėlesnis procesas. „Hadakos“ atveju leidžiu nuotraukai išryškėti ir tada nusprendžiu, ką su ja darysiu – ar paliksiu, ar perkelsiu ant popieriaus. Jeigu nepatinka – perkeliu ant popieriaus. Būna, kad kažko galbūt trūksta, kažką norisi su ja padaryti, nes vyksta darbas su savo mintimis arba su tuo metu apėmusiomis emocijomis – tam tikra techninė meditacija.

Kadangi jau truputį palietėm rašytinius dienoraščius, kaip manai, ką gali pasiūlyti atvaizdas, ko negali tekstas?

Nežinau, man atrodo, kad vaizde atsiranda daugiau erdvės interpretacijai negu tekste. Bent jau man tekstas yra pakankamai suprantamas minčių reiškimo būdas. Skaitant daugmaž visiems aišku, kad tą dieną žmogui nebuvo liūdna arba atvirkščiai – matai arba bent jau nujauti, kad tikriausiai tą dieną žmogus jautėsi nelabai gerai. O atvaizdo interpretacija priklauso nuo žiūrovo, nes vienas žmogus gali pamatyti tam tikrą liūdesį, melancholiją, o kitas – viltį arba gero dalyko nuojautą.

O ar yra kūrėjų, kurie (-ios) tave įkvepia ir galbūt padarė įtaką tavo kūrybai?

Taip, tai Lina Scheynius. Jos prosenelis buvo Ignas Šeinius, „Kuprelio“ – to, kurį mokykloj visi skaitėm, autorius. Ji daro labai panašius dalykus kaip ir aš. Ir kai rašiau bakalauro darbą (irgi autoportreto tema), sugalvojau parašyti jai laišką. Gal atsakys! (Juokiasi.) Tiesiog norėjau, kad ji su manimi pasidalytų savo mintimis, nes kuriame labai panašius dalykus. Ji irgi užsiima lygiai tuo pačiu su dienų nuotraukomis, tik gal mažiau disciplinuotai, ne kiekvienais metais. Kas dieną užfiksuoja po kadrą, kuriuo nėra patenkinta, ir panašiai. (Juokiasi.) Man labai patiko, kad ji priėmė visiškai nepažįstamo žmogaus laišką, skyrė laiko atsakyti į mano klausimus. Pasidalijo su manimi savo mintimis, nors nei manęs pažįsta, nei yra mačiusi, nei ką nors apie mane žino.

Ji man yra autorė, kuri patinka taip, kad žiūrėdama į jos darbus galvoju: norėčiau taip drąsiai, kaip ji! Bet negaliu, nes suprantu, kad skandinavai yra laisvesni ir kitaip į viską žiūri, o mes gal labiau susikaustę, ne tokie laisvi ir ne tokie drąsūs. Ji labai atvirai dalijasi tokiais intymiais dalykais, apie kuriuos aš net nedrįsčiau pagalvoti! Labiausiai iš jos pasisemiu būtent drąsos.

Kaip suprantu, autoportretas egzistavo ir domino nuo pat kūrybinio kelio pradžios?

Būtent taip. Bendraudama su kitais, nesu labai drąsus žmogus, – ką jau kalbėti apie tai, kad pasiūlyčiau ką nors nufotografuoti. Man visą laiką atrodė, kad tai daro mokslus baigę žmonės, didieji fotografai ir panašiai. Dėl to aš pati visą laiką sau buvau modelis, nes visada prieinama, gali padaryti, ką nori ir kiek nori. (Juokiasi.)

Žiūrėdama „Hadakos“ seriją maniau, kad matau skirtingas moteris.

Tikriausiai tai tiesiog skirtingos emocijos – nesu linkusi slėptis už personažo. Niekad apie savo autoportretus nesakau, kad čia ne aš, o tik personažas. Yra taip sakančių žmonių ir taip gali būti, bet man su personažais nepavyksta, nes tada nebetikiu tuo, ką darau. Kaip jau sakiau, turiu ir surežisuotų, sustatytų nuotraukų, kurias net neprisimenu, ar apskritai kada nors rodžiau, nes jomis nebetikiu. Taip, tai gražios nuotraukos, gražūs kadrai, gal ir aš visai neblogai ten išėjusi. (Juokiasi.) Tose nuotraukose galiu save priimti, bet jose pametu savo mintis ir pati savimi nebetikiu. Taigi man priimtinesnis toks raw formatas.

Vis dėlto tam tikra prasme tai ir dienoraštis. Taigi negali labai daug meluoti.

Taip. Esu seniai pasižadėjusi, kad turiu gyventi sakydama tiesą, – nemeluoti nei kitam žmogui, nei sau, nes taip daug paprasčiau.

Tai nelengva, nes iš pradžių gali būti labai nepatogu.

Nepatogu gali būti, bet patirtis rodo, kad toks nepatogumas yra trumpalaikis, o iš tikrųjų viskas daug lengviau ir paprasčiau, kai nemeluoji nei kitam, nei sau. Man atrodo, kad savo autoportretiniuose projektuose tą ir darau.

Skamba labai paprastai, kai taip sakai.

Aš viską darau labai paprastai. Nemėgstu apsunkinti sau gyvenimo, kažkokių kančių sau pridėti. Man reikia, kad būtų paprasta ir aišku, – labai noriu, jog mano kūryba būtų žemiškas, įprastas, kiekvienam žmogui suprantamas dalykas.

Ir pabaigoje – koks būtų tavo parodos „Hadaka“ garso takelis? Man, pavyzdžiui, atrodo, kad jai labiausiai tiktų „Cocteau Twins“ arba „Morphine“.

Mano garso takelis būtų „Twin Peaks“ įvadinis Angelo Badalamenti kūrinys, nes jame yra visko – ir liūdesio, ir vilties, ir šviesos, ir tamsos. Man atrodo, tai yra artimiausia tam, ką aš darau.

Ačiū už pokalbį!

Straipsnio publikaciją finansuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas