Laiko šešėliuose

„AP galerija“ reikšmingai išplėtė savo veiklos horizontus – ne tik simboliškai nuleido inkarą Danės upės pakrantėje, įkurdama naują filialą Klaipėdoje, bet ir subtiliai, tačiau užtikrintai papildė miesto galerijų bei meno rinkos erdvę nauja kokybe. Šis žingsnis gali būti suvokiamas kaip svarbus kultūrinis pareiškimas, liudijantis ne vien geografinę plėtrą, bet ir siekį kurti aktyvesnį dialogą tarp skirtingų Lietuvos meno centrų.

Galerijos vadovė Vilma Jankienė, tarsi iš anksto norėdama išsklaidyti galimas interpretacijas ar net savotiškas „sąmokslo teorijas“, pabrėžė, kad naujojoje erdvėje nesiekiama reprezentuoti vien Klaipėdos menininkų – veikiau norima „atvežti Lietuvą į Klaipėdą“. Vis dėlto toks teiginys skamba kiek paradoksaliai, nes klaipėdiečių kūryba galerijos akiratyje jau buvo atsiradusi anksčiau – tai liudija Vilniuje surengta jungtinė Klaipėdos menininkų paroda „Magistralė A1“. Todėl naujasis filialas Klaipėdoje tampa ne tiek naujos krypties pradžia, kiek nuosekliu jau užsimezgusio dialogo tarp sostinės ir uostamiesčio meno bendruomenių tęsiniu. AP uostamiestyje startavo Sigito Parulskio fotografijų paroda. Jos kuratorė Jankienė anotacijoje menininką pristatė lakoniškai: „Sigito Parulskio fotografijai nebūdingas geografinis tikslumas ar vaizdų atpažįstamumas, tai pasaulio pajautimo interpretacijos, nenupoliruotos tikrovės orientyrai.“

Parodos pavadinimas „Susmulkinta amžinybė“ – savotiška nuoroda į paties Parulskio kūrybinę laikyseną: refleksyvią, nepasitikinčią vientisu ar galutiniu pasaulio vaizdu. Paroda žymi ne tik naują galerijos etapą, bet ir išskirtinį paties menininko kūrybos pristatymą – išsamiausią iki šiol jo fotografijos darbų ekspoziciją, kurią reikšmingai papildo aukštos poligrafinės kokybės katalogas. Šis veikia ne kaip formalus parodos priedas, o kaip savarankiška vizualinė ir tekstinė platforma, leidžianti plačiau atskleisti autoriaus fotografinį mąstymą.

Vargu ar šiandien dar reikia priminti daugiabriaunį Parulskio kūrybos lauką: poetas, eseistas, dramaturgas, literatūros kritikas, vertėjas, intelektualas, ilgainiui jis natūraliai ir nuosekliai įžengė ir į fotografiją. Tačiau svarbiausia ne tai, kad žinomas literatas „tapo fotografu“, o tai, kad fotografija jo kūryboje virto kitokia rašytinės kalbos forma, per kurią tęsiamas tas pats egzistencinis klausimas apie laiką, atmintį, trapumą ir žmogaus būvį. Fotografija čia nėra šalutinė raiškos priemonė ar vizualinis dienoraštis – ji funkcionuoja kaip lygiavertė mąstymo forma, leidžianti vaizdu artikuliuoti tai, ką tekstas ne visada gali perteikti.

Šią nuostatą taikliai ženklina ant ekspozicijos sienų pateiktos autoriaus mintys, kuriose kamera apibūdinama kaip vedlys ir orientyras: „kamera ir jos alkis vaizdams – tarsi Ariadnės siūlas. Ir kad tas siūlas nenutrūktų, imi kamerą ir vėl eini.“ Taip „Susmulkinta amžinybė“ atsiskleidžia ne vien kaip fotografijų rinkinys, o kaip nuosekli strategija, kurioje kiekvienas vaizdas tampa bandymu išskaidyti didžiąsias prasmes į trapias, kasdieniškas detales. Būtent tokioje fragmentacijoje Parulskis atranda savąją amžinybės formą – ne monumentalią ir pakilią, bet ironišką, laikiną, tačiau intensyviai tikrą.

Fotografijos ekspozicijoje komponuojamos blokais – grupuojamos pagal temas, motyvus, formatą, subtiliai sugretinant skaitmeninius ir analoginius vaizdus. Tokia struktūra kuria kartotinį ritmą (ypač portretų serijose), formaliai dauguma fotografijų yra miniatiūros – koncentruotos, lakoniškos, sykiu apimančios daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio vaizdas pasako. Neapsigaukite – tai ne haiku, ne lyriniai impresijų fragmentai ir ne atsitiktiniai vizualiniai stabtelėjimai, o veikiau „šviesoraštinės“ būties nuotrupos, kuriose kasdienybės detalės įgauna metafizinio svorio. Kiekviena fotografija tampa trumpu, bet talpiu regėjimo aktu, kuriame sustabdoma ne akimirka, o santykis su laiku, erdve ir jaukia (nes neišvengiama) jos erozija. Visus darbus galima pavadinti sutankintu vizualiniu tekstu.

Įženklintas Parulskio miestas atsiveria kaip akimirka, kurioje urbanistinis kūnas, regis, trumpam netenka kasdienio triukšmo ir lieka nuogas. Juoda-balta vaizdo skalė čia atlieka ne vien estetinę, bet ir konceptualią funkciją – ji pašalina spalvos viliones, dekoratyvumą ir leidžia išryškėti pačiai miesto konstrukcijai: mūrui, pakampiams ir užkampiams, langų angoms, vartams ir arkoms. Kita vertus, išėjus „už miesto“ jau nebesvarbu, ar fotografuojamos kryžių kalno „sankaupos“, ar kylantis apžvalgos bokštas, ar ant žvejų nugarų tįstantys pavasariniai medžių šešėliai ledo sukaustytoje upėje, ar sienos plytų atplaiša. Parulskiška „dokumentika“ neveikia kaip tradicinis reportažas ar režisūrinis siužetas. Kokiai nors kultūrinio paveldo architektūros vertikalei, kuri įprastai asocijuojasi su amžinybės pažadu, tenka „bendradarbiauti“ su kasdienybės prêt-à-porter: elektros laidų raizginiais, grotomis, nutrupėjusio tinko likučiais, atsitiktinai prie sienos paliktu dviračiu...

Kaip ir literato tekstuose, fotografijose objektai-reflektoriai nepriklauso vien materialiai tikrovei – jie tampa laiko trupiniais, kultūrinės ir asmeninės atminties liekanomis. Šviesa čia nėra švelni ar romantizuojanti, ji veikiau primena analitinį, beveik chirurginį žvilgsnį, kuris nuima paviršiaus dekoracijas ir atidengia konstrukcinę tikrovę. Miestas regisi kaip laikrodžio mechanizmas, prisukamas ne didžiųjų prasmių, o kasdienių įpročių, tai yra atsitiktinumų ir beveik nepastebimų pasikartojimų. Taip ir subyra amžinybės monolitas, pažirę didžiosios dėlionės segmentai galerijoje virsta meno kūriniais, „socializuojasi“ ir primena, kad laikas nėra vientisas, kad tavo žiūrėjimas į paveikslą visada bus pertrauktas atsitiktinio pokalbio, o iš pažiūros net ir aiškiausiame kūrinyje lieka vizualinis ir percepcinis triukšmas, suponuojamas užkadrinio vyksmo ir erzelio tarp tikrovės ir jos atvaizdo. Pastarasis teigia, kad svarbiau ne tikrovė, bet jos raibuliai daiktų paviršiuje, kuriame kaip daugiabriaunėje ekrano mandalos išklotinėje transliuojami visi „kanalai“.

Parulskis – eruditas, subtilios ironijos meistras, vengiantis grotesko. Autoriaus fotografijos ir jų pavadinimai primena pastabas dienoraščio paraštėse – trumpus, taiklius, nesumeluotos realybės etiudus. Kūrinių pavadinimai talpūs lyg esė. Tačiau tai nėra dviprasmybių medžioklė, semantikos ar žodžio žaismas, o veikiau natūralus fotografijos tęsinys, dar vienas žvilgsnio lygmuo. Rašytojams įprasta fiksuoti išgyventas akimirkas kalba, o fotografams – konstatuoti vaizdu. Parulskio darbuose fotografija ir tekstas papildo vienas kitą – vaizdas perteikia nuotaiką, o žodis suteikia papildomą prasmę, tarsi jau minėtos amžinybės preliudija, kurios niekada nebus, kol esame čia ir darome viską, kad ji neateitų, nes dažnai ją tapatiname su tuo, kas kelia nerimą ar skausmą.

Parulskio fotokūrybos metodui būdingas specifinis, gurmaniškai išieškotas pastabumas. Debesys, pakrantės, kalvelės, senos sienos, bažnyčių angelai, sniego pusnys, net šiukšlių konteineriai jo darbuose virsta mažomis, jaukiomis detalėmis, išsiilgusiomis renesansinės kontempliacijos ar barokinės gyvasties. Šie etiudai gimsta panašiai kaip dėmė ant balto lapo – netikėtai nukritus rašikliui ar cigaretės pelenams, kai atsitiktinumas staiga sukuria erdvę. Pro tą camera obscura angą, regis, matyti, kaip ilgesys besitraukiančiam laikui užleidžia vietą šviesos ir šešėlio žaismui.

Iš pirmo žvilgsnio menininko fotografija gali pasirodyti artima vadinamajai nuobodulio estetikos kartai – santūri, fragmentiška, išoriškai asketiška. Tačiau parulskiškoji „nuobodulio estetika“ nėra pasyvios kasdienybės registravimas. Joje nuolat juntama kultūros ir natūros įtampa: civilizacijos ženklai susiduria su pirminiu pasaulio medžiagiškumu, su laiku, irimu, nyksmu. Tai ne ramus stebėjimas, o tylus konfliktas tarp to, ką žmogus sukuria, ir to, ką laikas pamažu grąžina į beformę būseną.

Kitaip tariant, Parulskis pernelyg išprusęs, kad pasitenkintų vien patyrimo fiksavimu, ir pernelyg jautrus, kad susmulkėtų detalėse. Jo, kaip fotografo, žvilgsnis įsibrauna į kultūrinę atmintį, supurto jos stiklinę, pakelia laiko drumzles, kurios akimirką sudrumsčia tariamai aiškų vaizdą. Parulskiškoji fotografija nėra tikrovės atspaudas. Todėl net paprasčiausi objektai – debesis, siena, angelas ar konteineris – kadre tampa ne daiktais, o būtojo laiko talpyklomis. Jose susikaupia ne tik vaizdas, bet ir kultūros nuovargis, istorijos nuosėdos, trapaus grožio likučiai.

Menininkas tarsi jaučia, kad tas pažįstamas, kadaise savaime suprantamas laikas tolsta ir nyksta, todėl skuba jį sugauti – sutelkti į kadrą ir perduoti mums lyg trumpą, bet svarbią žinutę. Taip fotokadras virsta ne tik atvaizdu, bet ir bendravimo forma – žinute iš praeities, kuri kiekvienam atsiveria tik per jo paties atmintį ir patirtį (pavadinkime tai archetipiniu blockchain’u). Kita vertus, Parulskio fotografijos esti it linksmos epitafijos, ant kurių iškaltas pavadinimas – kalambūras.

Stebėdamas menininko parodą pagaunu save sekant, kaip Parulskis mėgaujasi vidiniu monologu, gebėjimu absurdišku konstatavimu pataikyti į natą, kai pavadinimų ir vaizdo ryšį dar supranta jis pats, suprantu aš, galbūt viena jaunesnė karta, tačiau kyla klausimas, ką visa tai gali pasakyti dar jaunesniems žiūrovams, kuriems vaizdas dažnai tėra emocinis greitukas, o tekstas – tik šauksmininkas, ištiktukas, ikona. Tai nėra nei blogai, nei gerai – tai tiesiog kitoks santykis su vaizdu ir žodžiu. Parulskio fotografija kalba kita kalba – lėta, sluoksniuota, reikalaujančia ne reakcijos, bet įsiklausymo. Jei tektų rinktis vieną kūrinį – tai būtų ramiausias ir kompoziciškai simetriškiausias darbas „Išganymas per kaminą“ (2024). Jame neskausmingai susiduria sakralumas ir buitis. Virš pilkos pastato sienos iškylantis, debesų dūmus ganantis kaminas čia tampa veikiau ne namų ugnies, bet pabaigos simboliu. Žemiau fasade įkomponuotas Nukryžiuotasis bent jau turi apsaugą nuo lietaus. Tačiau būtent ši utilitari detalė perkelia vaizdinį į kitą semantinį lygmenį: joks gidas tau nepapasakos apie šį „išganymą per kaminą“, kuriame ironiškai supinamas fizinis laikinumas ir amžinybės siekis. Kai fotografija pasiekia adresatą, tai yra mus, nuotrauka tampa daugiau nei vaizdu – trumpam sugrįžta tai, ką manėme jau esant prarasta.

Paroda veikia iki gegužės 31 d.

„AP galerija“ (Naujoji Uosto g. 3A, Klaipėda)