Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1973 m. JAV kino teatruose pasirodė komedija „Amerikos grafičiai“ (LRT Kultūra, 10 d. 21 val.). Tai buvo antrasis jauno režisieriaus George’o Lucaso filmas – nostalgiškas prisiminimas apie 6-ojo dešimtmečio pradžios Ameriką, dar prieš karo Vietname pradžią ir prezidento Johno Kennedy nužudymą. Veiksmas perkelia į mažą Kalifornijos miestelį, 1962-uosius ir rodo kelių jo paauglių „paskutinę vaikystės vasarą“, tiksliau, vieną naktį, kai susikerta personažų keliai. Styvas myli Kurto seserį. Kurtas bando rasti gatvėje pamatytą gražuolę. Jų draugas lenktynininkas Džonas lieka vienas su trylikamete Kerol, kuri užsispyrė likti su nauju pažįstamu. Automobiliais jie klaidžioja po miesto gatves, tarsi laukdami, kada išauš suaugusio gyvenimo rytas.

Šis mažo biudžeto (775 tūkstančiai dolerių) filmas, kurį prodiusavo kitas jaunas ir daug vilčių teikiantis režisierius Francis Fordas Coppola, sulaukė net penkių „Oskaro“ nominacijų ir „Auksinio gaublio“. Jame atsispindi jauno režisieriaus susižavėjimas europietišku kinu ir Federico Fellini. Filme vaidino tada mažai kam žinomi Richardas Dreyfussas, Harrisonas Fordas, Ronas Howardas, jie dar tik išgarsės. Tačiau labiausiai išgarsės Lucasas, netrukus tapsiantis iki šiol trunkančių „Žvaigždžių karų“ kūrėju. Tačiau ir „Amerikos grafičiai“ neliko pamiršti – jais ne vienus metus sekė ir mėgdžiojo kiti jaunimo komedijų kūrėjai, todėl dabar net sunku pajusti Lucaso novatoriškumą ir filmo „kultiškumą“.

Ramunė Balevičiūtė

Spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Šį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susiklostė išties neįprasta situacija: nauji spektakliai, skirti vaikams, užmoju ir meninėms ambicijomis gerokai lenkia kitas premjeras! Pristatęs Pommerat „Raudonkepurę“, neilgtrukus teatras pakvietė į spektaklį, sukurtą pagal mažai žinomą archajinę lietuvių pasaką „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Idealus balansas: pirmasis Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis – kamerinis, žaismingas, aktyviai įtraukiantis vaikus ir pasakojantis šiuolaikinės mergaitės istoriją, antrasis, kurio ėmėsi kino režisierius Jonas Tertelis, – didelės, netgi monumentalios formos, skatinantis jaunuosius žiūrovus ne dalyvauti, bet kone netekus amo stebėti įspūdingus reginius ir bandyti suvokti keistą šiurpoką pasaką. Du skirtingi teatro tipai, nė vienas ne geresnis už kitą, siūlantys vaikams skirtingą teatro patirtį.

Panašu, kad abiem atvejais LNDT nevaržė spektaklių kūrėjų nei formuojant kūrybinę komandą, nei įgyvendinant meninius sumanymus. Plika akimi matyti didžiulės kūrybinės ir finansinės investicijos. Žinoma, gerai, kad spektakliai vaikams nelaikomi antrarūšiais. Gerai, kad ieškoma naujų idėjų ir menininkų, galbūt dar niekada nekūrusių, bet norinčių kurti vaikams. Ir blogai – ar bent apmaudu, – kad iš kūrėjų nepareikalaujama maksimaliai kokybiško rezultato. Ko trūksta daugeliu požiūrių nepriekaištingiems, meniškiems spektakliams? Tiek nedaug, bet kartu ir labai daug – dramaturgijos. Požiūris, kad dramaturgija teatre vaikams yra nesvarbi arba kad režisierius „viską gali pats“, – jokia naujiena. Šunys, t.y. kritikai, loja, o karavanas eina, nors tu ką. Betgi LNDT turi „nuosavą“ dramaturgą! Čia man – neperprantama mįslė...

Gabrielius Simas Sapiega

„Lietuvių muzikos modernistinės tapatybės žvalgymas“

Gruodžio 1 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslinė bendruomenė pasitiko naują leidinį – Gražinos Daunoravičienės knygą „Lietuvių muzikos modernistinės tapatybės žvalgymas“. Kaip tokių gigantiškų knygų pristatymuose pokštaujama, jei jus užpultų gatvėje, su tokiu talmudu garantuotai pritrėkštumėte ne vieną blogą padarą, o liaunos muzikologės, kaip sakė Rūta Gaidamavičiūtė, tikrai ilgai neišlaikytų jos rankose. Šios knygos svoris, žinoma, vertinamas ne tik lapų kiekiu (668 puslapiai!), bet ir savo reikšme Lietuvos muzikologijos kontekste. Knygą sudaro dvi didelės dalys, teorinė ir istorinė.

Knygos pristatymo vakarą koordinavo Jūratė Katinaitė, kalbėjo Jonas Bruveris – vienas iš knygos recenzentų. Subtilusis žodžio meistras nepagailėjo pagyrų autorei, nors ir pakritikavo dėl knygos apimties ar net pavadinimo pasirinkimo. Galiausiai, pabaigoje neutralizavęs kritinį žvilgsnį, vis dėlto išryškino didžiausias šios knygos teigiamybes. Kaip teigė J. Bruveris, visų knygoje iškeliamų, aprašomų bei nagrinėjamų idėjų ir savybių, nuomonių, faktų, tiesų, kaip ir išnagrinėtų komplikuotų partitūrų puslapių gausa yra tiesiog stulbinanti. Kiekvienas sakinys yra pilnas intelektualinio krūvio. Tačiau tą gausą ryžtingai tvarko pasigėrėtinas autorės sugebėjimas tai paversti sklandžiu moksliniu, skaitymo neapsunkinančiu tekstu. Knygos kalba yra itin vaizdinga, laki, bet terminologijos požiūriu – tiksli ir aiški. Daugeliu aspektų tai naujas žodis mūsų muzikologijoje. Veikalas prilygsta jame bei pasaulio muzikologų darbuose nurodomų, cituojamų šiandieninės Europos bei kai kurių kitų šalių muzikologijos, kultūrologijos ir pan. autoritetų veikalams. Tai vienas reikšmingiausių darbų per visą lietuvių muzikologijos istoriją.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Apie dešimčių tūkstančių į nelaisvę paimtų lenkų karininkų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo pradžioje nužudė sovietų saugumas, likimą lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda papasakojo filme „Katynė“ (2007). Režisieriaus tėvas taip pat buvo nužudytas Katynėje. Šis sovietų nusikaltimas ilgai buvo nutylimas, apie jį atvirai prabilta tik žlugus Sovietų Sąjungai. Apie Katynės žudynes bus ir britų filmas „Paskutinis liudininkas“ („The Last Witness“), kurio filmavimas prasidėjo lapkričio pradžioje. Filmas pasakos apie žurnalistą, kuris tiria Katynės nusikaltimą. Režisierius Piotras Szkopiakas iki šiol kūrė tik britų serialus. „Paskutinis liudininkas“ – jo pilno metražo debiutas. Pasak „Screen Daily“, režisieriaus senelis taip pat buvo tarp nužudytųjų Katynėje.

Pagrindinius vaidmenis „Paskutiniame liudininke“ kuria Alexas Pettyferas, iki šiol vaidinęs tik filmuose paaugliams ir pigiose meilės istorijose, vienas geriausių šių dienų lenkų aktorių Robertas Więckiewiczius ir anglų kino legenda Michaelas Gambonas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Politikai skirtos lietuviškų televizijų laidos vis atrajoja rinkimus ir naujos vyriausybės sudarymą. Atrodo, kad būsimi ministrai stovi prie konvejerio: tą patį vakarą juos galima pamatyti atsakinėjant į Indrės Makaraitytės, Edmundo Jakilaičio, Ritos Miliūtės ir kitų laidų bei laidelių vedėjų klausimus. Šie pakviestiesiems negaili ironijos ar net atsainumo, bet sumanyti kaip provokuojantys vedėjų klausimai atsitrenkia lyg žirniai į sieną ir tada supranti, kad nei viena, nei kita pusė tragiškai neturi humoro jausmo.

Kita vertus, ne tik politikai, bet ir humoras – tai nacionalinė problema. Užtenka pasižiūrėti bet kurią humoro laidą (išskyrus „Dviračio žinias“), kad suprastum – vadinamieji humoristai, kaip ir garsieji politologai peliukai, pirmiausia demonstruoja savo vyrišką ego. Todėl jie niekuo nesiskiria nuo politikų ar politologų. Panašius vyriškius, kuriems jų lytis yra svarbus privalumas, kad ir naująjį rusą Steveną Seagalą, beveik kasdien gali pamatyti televizijos ekrane, todėl šįkart siūlau filmus, apdainuojančius moteris – silpnas ir stiprias, juokingas ir gražias, neprimenančias mūsų televizijų „divų“.

„7md“ redakcija

(1942–2016)

2016 m. lapkričio 29 d. po sunkios ligos mirė žymus kompozitorius, pianistas, pedagogas profesorius Julius Andrejevas.

Dėmesingas, nuoširdus, sąmojingas ir galantiškas, plataus išmanymo ir reto profesionalumo pedagogas, įdomus kompozitorius, puikus atlikėjas – tai tik maža dalis tų šiltų žodžių, kuriais buvę studentai ir kolegos apibūdina nepaprastai šviesią asmenybę Julių Andrejevą. Kilęs iš intelektualų menininkų šeimos (jo tėvas Rostislavas Andrejevas buvo žinomas tenoras, režisierius), Maestro spinduliavo inteligenciją, toleranciją, jaunatvišką tobulėjimo siekį. Vis rečiau pasirodydamas scenose, o dažniau Muzikos ir teatro akademijoje, Balio Dvariono muzikos mokykloje, didžiausią savo meilę ir rūpestį J. Andrejevas skyrė jaunųjų atlikėjų meistriškumui, studentams, savo ugdomiems kameriniams ansambliams, kuriuos išpuoselėjo iki puikių koncertuojančių kolektyvų, tarptautinių konkursų laureatų. Muzikai kurti likdavo mažiau energijos ir laiko. Ji nėra itin gausi, dominuoja kūriniai fortepijonui, pedagoginis repertuaras bei kamerinė muzika. J. Andrejevo kūriniai visuomet žavi emociniu raiškumu, minties gilumu, nuoseklia dramaturgija, muzikinės medžiagos vientisumu. Tiesa, nuo šiol jau kitokią prasmę įgaus ir vienos populiariausių J. Andrejevo kompozicijų – „Negrįžtančiam paukščiui“ fortepijonui ir styginiams, arba „Lemtis“ fortepijonui, sukurta tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso užsakymu, tapusi ne vieno atlikėjo repertuaro puošmena...

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Amerikiečių aktorė dažnai prisideda prie įvairių kino projektų, patremtų tikromis istorijomis. Dabar ji rengiasi prodiusuoti filmą, pasakojantį apie Afrikos moteris, kovojančias su brakonieriais. Ši aktyvisčių grupė vadinasi „Black Mambas“, ji veikia Pietų Afrikos Respublikoje. Kol kas pavadinimo dar neturinčio filmo scenarijų rašys kita aktorė Danai Gurira, žinoma iš serialo „The Walking Dead“. Tai nebus Guriros literatūrinis debiutas. Ji neseniai parašė pjesę „Eclipsed“, kurios Brodvėjaus pastatyme suvaidino Lupita Nyong’o.

Chastain 2013 m. prodiusavo filmą „Eleonoros Rigby išnykimas. Ji“ („Disappearence of Eleanor Rigby. Her“), kuriame suvaidino pagrindinį vaidmenį. Neseniai ji sukūrė pagrindinį vaidmenį Naujosios Zelandijos režisierės Niki Caro filme „Zoologijos sodo prižiūrėtojo žmona“ („The Zookeeper’s Wife“). Jis taip pat pasakoja tikrą istoriją apie Varšuvos zoologijos sodo direktorių Janą Żabińskį ir jo žmoną Antoniną, kurie Antrojo pasaulinio karo metais, po to, kai 1939-ųjų rugsėjį zoologijos sodas buvo subombarduotas, tuščiuose voljeruose arba po jais slėpė iš Varšuvos geto pabėgusius žydus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nesistebiu, kad kino istorija nuolat perrašoma iš naujo, nes bėgant laikui keičiasi ne tik filmai, bet ir jų vertinimas. Geras pavyzdys – Bernardo Bertolucci filmas „Kompanionas“ (LRT Kultūra, 26 d. 21 val., LRT, 27 d. 22.55). 1968-aisiais krizę išgyvenantis režisierius jį vadino savo meniniu žlugimu, tačiau filmas sulaukė didžiulės politinės sėkmės užsienyje. 1982 m. duotame interviu Bertolucci sakė: „Tai buvo mazochizmas: kurti filmus, kurių niekas nenorėjo žiūrėti, kuriuos žiūrovai atmesdavo. Brandaus ryšio su žiūrovu baimė suteikdavo mums prieglobstį perversiškame ir infantiliame kine. Šiuo požiūriu „Kompanionas“ tikrai yra 1968-ųjų manifestas.“ Dar vėliau į priekaištus, kad žiūrovai nesuprato filmo, jis sakė: „Galbūt aš nesupratau pats savęs.“ Dabar šis hermetiškas filmas – kino klasika, į kurią dažnai atsigręžiame norėdami suprasti, kas vyksta šių dienų kine.

Poeto sūnus Bertolucci rašė eiles nuo mažų dienų. Rimčiau užsiimti kinu jį paskatino kaimynas – taip pat poetas Pieras Paolo Pasolini, pasikvietęs Bertolucci padirbėti pirmojo savo filmo „Accattone“ asistentu. Jie abu mokėsi kurti kiną filmavimo aikštelėje. Tačiau abiejų ankstyvieji filmai ne tik atspindėjo kūrėjų mintis, bet ir tuometinį jaunų inteligentų maištą, kuris ypač piktino Katalikų bažnyčią.

Kora Ročkienė

Pokalbis su britų žurnalistu Alanu Rusbridgeriu

Alanas Rusbridgeris 1995–2015 m. buvo vyriausiasis įtakingo britų dienraščio „The Guardian“ redaktorius. Dabar jis Oksfordo universiteto „Lady Margaret Hall“ koledžo dekanas, „Reuters Institute for the Study of Journalism“ tarybos vadovas, viena šiuolaikinės žurnalistikos legendų. Apie šiuolaikinės žiniasklaidos situaciją su juo kalbėjosi Milena Rachid Chehab. Pateikiame pokalbio, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį išdalinti Bydgoščėje (Lenkija) vykusio 24-ojo tarptautinio kino festivalio „Camerimage“ apdovanojimai. Šis festivalis skirtas operatoriaus menui, todėl už kūrybos indėlį šiemet buvo apdovanotas Michaelas Chapmanas, nufilmavęs ne vieną Martino Scorsese’s, Steveno Spielbergo, Franciso Fordo Coppolos filmą.

Tačiau „Camerimage“ – tai ir dešimt skirtingų konkursų. Trumpametražių dokumentinių filmų konkurse „Auksinė rupūžė“ – Didysis prizas paskirtas Maite Alberdi ir Giedrės Žickytės filmui „Aš čia tik svečias“, kurį nufilmavo Pablo Valdesas. Lietuviška filmo premjera įvyko „Scanoramoje“.

Pagrindiniame konkurse „Auksinę rupūžę“ pelnė Gartho Daviso filmas „Lionas“ („Lion“, D. Britanija, Australija), kurio operatorius Greigas Freiseris. Geriausiu lenkišku filmu pripažinta „Paskutinė šeima“ („Ostatnia Rodzina“, op. Kacper Fertacz, rež. Jan P. Matuszyński). Geriausiu pilno metražo dokumentiniu filmu tapo „Audra“ (op. Ernesto Pardo, rež. Tatiana Huezo), šiemet laimėjusi festivalio „Nepatogus kinas“ konkursą.