7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žmones apsėdo garsenybės ir sportas

Pokalbis su britų žurnalistu Alanu Rusbridgeriu

Kora Ročkienė
Nr. 38 (1190), 2016-11-25
Polemika Kultūra
Alan Rusbridger
Alan Rusbridger

Alanas Rusbridgeris 1995–2015 m. buvo vyriausiasis įtakingo britų dienraščio „The Guardian“ redaktorius. Dabar jis Oksfordo universiteto „Lady Margaret Hall“ koledžo dekanas, „Reuters Institute for the Study of Journalism“ tarybos vadovas, viena šiuolaikinės žurnalistikos legendų. Apie šiuolaikinės žiniasklaidos situaciją su juo kalbėjosi Milena Rachid Chehab. Pateikiame pokalbio, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

 

Iškart po JAV prezidento rinkimų paskelbtame pareiškime „New York Times“ leidėjas Arthuras Sulzbergeris jaun. visos redakcijos vardu mušėsi į krūtinę, sakydamas, kad redakcija deramai neįvertino amerikiečių rinkėjų paramos Donaldui Trumpui. Ar JAV žiniasklaida neišlaikė rinkimų egzamino?

Nekalbėsiu apie televiziją, nes JAV daug kanalų, pavyzdžiui, „Fox News“, atlieka panašią funkciją kaip ir mūsų bulvarinė spauda. Bet „Washington Post“ ar „New York Times“ atliko puikų darbą. Galima diskutuoti, ar jie atitinkamai atskleidė, koks žmogus yra Trumpas, bet, pavyzdžiui, „Washington Post“ daug angažavosi į šio fenomeno aprašymą. Jų tekstai galėtų tapti knyga. Jei rinkėjai nusprendė visa tai ignoruoti, ar galima kaltinti žiniasklaidą?

 

Paskutinius šešis mėnesius NYT ar „Washington Post“ darė viską, ko tokioje situacijoje laukiame iš gerų žurnalistų. Tačiau kalbame ne apie tai, kad į kiekvieną naujieną, pavyzdžiui, kad vienas kandidatas prasilenkė su tiesa arba ką nors įžeidė, reikėtų reaguoti kontrnaujiena, kuri atskleis kito blogas savybes. Skaitytojas ar žiūrovas turi pats nuspręsti, ką jis apie tai mano. Mes jam turime tik pateikti faktus, nepriklausomai nuo savo asmeninės nuomonės.

 

Iš tikrųjų žiniasklaida puikiai padirbėjo, tikrindama faktus, pasisakymus ir pažadus. Bet ar ji nejaučia kartėlio, kad iš dalies prisidėjo prie Trumpo pergalės?

Labiau ją apkaltinčiau atsakomybe už tai, kad iš pradžių tiek daug eterio laiko, verto milijardų dolerių, buvo skirta Trumpui. Jam visiškai už dyką buvo sukurta milžiniška reklama!

 

Manau, kad amerikiečių žiniasklaidą sukrėtė Trumpo pergalė, beje, ir mus visus. Aš taip pat savęs klausiu, ar naujasis prezidentas yra žadinantis siaubą demagogas, ar mes netampame 4-ojo dešimtmečio Vokietija, ar tai, kaip pradėta jį traktuoti, turi pagrindo? O gal Trumpas nėra toks baisus ir reikia į jį žiūrėti kaip į eilinį politiką? Bet dabar daug prasmingiau savęs klausti, kodėl žmonės nusprendė, kad Trumpas gali būti sprendimas, kodėl tokie žmonės kaip jis pastaruoju metu tampa populiarūs? Ir nors nėra taip, kad joks žurnalistas nesistengė suprasti šio fenomeno, vis dėlto, jei žiniasklaida pralaimėjo, tai būtent čia.

 

Koks būtų Jūsų atsakymas?

Gal žiūrint į viską racionaliai, šios situacijos privalumas ir yra būtinybė pripažinti, kad vėlyvasis amerikietiškas kapitalizmas – negarbingas, neteisingas, nesugeba išlikti ir juo pasitiki vis mažiau žmonių?

 

Užtat 48 procentai britų, balsavusių prieš „Brexitą“, už referendumo rezultatus gali kaltinti bulvarinę spaudą. Iš žiniasklaidos tyrimų, tarp jų ir Lafboro universiteto, aišku, kad dėl daug didesnių bulvarinės spaudos tiražų net 81 proc. laikraščių skaitytojų buvo reguliariai įtikinėjami, esą geriau išeiti iš Europos Sąjungos.

Tai tiesa, bet mūsų šalyje yra keli rimti laikraščiai, kurie taip pat buvo prieš ES. Tas nusiteikimas neprasidėjo kartu su reklamine kampanija, bet truko gerus dvidešimt metų. Daug britų niekad neperskaitė nieko teigiamo apie Europą, tad jei yra vietų, kur už viską, kas šalyje gera, galime būti dėkingi ES, dauguma jų nežino. Viena iš žurnalisto užduočių yra pasakyti skaitytojams ir žiūrovams: štai, turite faktus, patys supraskite, kas ir kaip. Bet jei niekada jiems nerodome faktų, kurie griautų dvidešimt metų siūlomos vizijos vientisumą, sunku stebėtis, kad žmonių tokios, o ne kitokios pažiūros. Britų laikraščiai buvo vienpusiški ir net nebandė pristatyti kontrargumentų, jie tik įrodinėjo savo įsitikinimus. Žurnalistų nenaudai liudija ir visuotinė nuomonė, kad jie patys nesugeba suprasti pasaulio, nes daugiausia yra vidurinės klasės atstovai, atitolę nuo blogiau už juos gyvenančiųjų realybės.

 

D. Britanijoje, žinoma, tai galima pajusti, bet vargu kur nors kitur.

Vakar kalbėjausi su norvegų žurnalistu. Kai pasidalijau šia mintimi, jis iškart atsakė: „Bet pas mus nėra klasinio pasidalijimo.“ Na taip, bet dar yra pajamos! Įtariu, kad tas žurnalistas taip pat gyvena kokioje nors mieloje vietovėje. Ar jis pakankamai nori pažinti tas vietas, kur jau nebe taip lengva gyventi? Kitas dalykas – pastarųjų metų spaudos pasikeitimai. Žurnalistai daugiausia laiko praleidžia prie kompiuterių ir apskritai praranda sugebėjimą pažinti tikrovę. Šiaurės Anglija pilna įtūžusių žmonių, bet iš redakcijos Londone sunku suprasti, kur viso to esmė.

 

Bulvarinė spauda juos labiau užjaučia?

Bulvarinė spauda iš tikro dažniausiai nerodo problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinis pasaulis. Jie spausdina tekstus apie tam tikrus simptomus, pateikdami juos kaip sensacingas istorijas, susijusias su imigracija, nusikalstamumu ar suteneriais, bet neprisimenu nė vieno bulvarinio dienraščio, kuris išsirengtų į Ročdeilį ar Barnslį ir bandytų parašyti rimtą straipsnį, kaip atrodo šie postindustriniai miestai, kuo gyvena jų žmonės, koks ten švietimas.

 

Rimti dienraščiai taip pat to nedaro.

Daro daug daugiau, pakankamai daug, pavyzdžiui, „The Guardian“ turi korespondentą Šiaurės Anglijoje. Iš tikrųjų bulvarinės spaudos vaidmuo visuomenei labai svarbus – ji turėtų prieinamai ir paprastai kalbėti apie pasaulį. Legendinio vyriausiojo Hugh Cudlippo laikais „The Miror“ rašė apie butų ar sveikatos tarnybos problemas taip, kad tai būtų lengvai suprantama, emocinga ir stipru. Bet paskui stojo televizijos laikai, žmones apsėdo įžymybės ir sportas. Tada jie praktiškai liovėsi domėtis šalies padėtimi.

 

Dabar D. Britanijoje vyksta tikras karas tarp rimtų, nuomonę formuojančių dienraščių ir bulvarinės spaudos. Savo knygoje „Sugrok tai dar kartą“ („Play it again“) aprašėte profesinių apdovanojimų dalybas. Jei kokioje nors kategorijoje laimi vienos pusės atstovai, tai kitoje geriausiu atveju girdėti visiška tyla, o dažnai girdisi ir švilpimas ar baubimas.

Jei dirbi bulvarinėje spaudoje, esi įsitikinęs, kad tie kiti nėra tokie žurnalistai kaip mes ir nedirba taip sunkiai kaip mes, nes juk jų tiražai keliolika ar kelis šimtus kartų mažesni. Save jie vadina populiariąja spauda, o mus – nepopuliariąja. „Daily Mirror“ vyriausiasis kiekvienąkart mane pamatęs sakydavo: „Parduodu daugiau egzempliorių Kornvalyje, nei tu visoje šalyje.“

 

O Jūs jam į tai...

Skaitmeninių technologijų laikais atsakyti daug lengviau, nes aplenkiame visus, išskyrus internetinį „Daily Mail“ puslapį. Man visada smalsu, kodėl bulvarinės spaudos žurnalistai taip apsėsti futbolininkų seksualinio gyvenimo, juk tai visiškai nesvarbu informaciniu požiūriu. Tai žurnalistikai rūpi tik dideli tiražai. Ši konkurencinė kova visada vykdavo daugmaž civilizuota forma, per kasmetinius profesinius apdovanojimus kartais daugiau gaudavome mes, kartais jie. O paskui kilo pasiklausymo skandalas. Kai atskleidėme, kad jie naudoja nusikalstamus informacijos gavimo apie privatų žmonių gyvenimą metodus, jie pradėjo mūsų smarkiai nekęsti.

 

Bet ar nėra taip, kad skaitytojas, pirkdamas laikraštį, taip pat nusiperka truputį jo pasaulio vizijos?

Be abejo, taip, bet viso to pabaiga ir taip yra faktai. Juos galima pateikti vienokia ar kitokia proporcija ar požiūriu, bet tai vis dar kažkas, su kuo sunku diskutuoti. BBC nėra ideali, bet jei sako, kad kažkas yra taip, o ne kitaip, ja vis dar galima pasitikėti. Tik klausimas, kiek žmonės norės į tai gilintis.

 

Socialinių tinklų laikais, ko gero, tai kelia didelį pavojų. Net jei žurnalistas į konkrečią temą gilinasi ne vienus metus, jis vis silpniau girdimas, užtat vis garsiau skamba tinklaraštininkų, „youtuberių“ ar internautų, diskutuojančių apie tekstus, balsai. Kaip tai pakeis ne tik žiniasklaidą, bet ir pasaulį?

Pirmiausia vis dar yra daug žurnalistų, kurie apskritai atsisako tai priimti domėn. Bet tai svarbu dar ir todėl, kad kai kuriose šalyse socialinių tinklų žiniasklaida yra tiksliausias, o dažnai ir vienintelis informacijos šaltinis. Todėl jų vaidmens negalima pervertinti. Kartu kiekviena redakcija turi susimąstyti, kokius nori turėti santykius su socialinių medijų pasauliu. Galima bandyti jas ignoruoti, laikantis įsitikinimo, kad tai mes esame žurnalistai, o anų medijų atstovai – ne. Asmeniškai esu įsitikinęs, kad tokios sienos statyti negalima.

 

Tai taip pat siejasi su mokėjimo už tekstus siena, „paywall“.

Vieni sako: už mūsų darbą turi būti užmokėta, todėl privalote mums mokėti. Pavyzdžiui, taip padarė „The Times“, už kurio kiekvieną tekstą reikia mokėti. Taip laikraštis sukūrė savo skaitytojų bendruomenę ir, regis, tai turi prasmę ekonominiu požiūriu, nors skaitytojų yra maždaug trys šimtai tūkstančių. Bet potencialių skaitytojų yra maždaug 30–40 milijonų, vadinasi, laikraštis tarsi savo noru atsisakė apie tai diskutuoti. Mes pasirinkome alternatyvų kelią, kai įžengėme į internetą: „The Guardian“ pasiekiamas visur, kur tai įmanoma, skaitytojui, nepriklausomai nuo to, ar skaito, ar žiūri filmuotą medžiagą, ar sėdi „Twitter“, ar „Facebook“, prieinamas mūsų turinys. Problema iškilo, kai „Facebook“ pakeitė taisykles ir pradėjo priimti reklamas, iš kurių anksčiau turėjome didelį pelną. Finansiniu požiūriu, švelniai kalbant, tai didelis iššūkis.

 

Neseniai vakarieniavau su žmonėmis iš „New York Times“, kuriems „paywall“ tapo didele sėkme. Tačiau baigiantis susitikimui kažkas pasakė: „Bet ką padarysime su pasauliu, kuriame 98 procentai žmonių yra pasmerkti melagingai arba smarkiai nepatikimai informacijai?“ Ar įmanoma demokratija pasaulyje, kuriame tokiu būdu apribosime informacijos pasiekiamumą? Nesu tuo įsitikinęs. Manau, tai būtų košmaras.

 

Tad kokia ateitis mūsų laukia?

Daug žmonių pernelyg paprastai kalba apie naują pasaulį, ir nenorėčiau jiems priklausyti. Iš dalies teisinga tezė, kad gyvename abipusės adoracijos būreliuose. Bet juk ne iki galo. Kai buvau vaikas, namuose turėjome tik BBC, „The Telegraph“ ir kartais dar „Daily Mail“. Tokia buvo mano informacinė visata. Apie „The Guardian“ net nebuvau girdėjęs! Dabar, nesumokėjęs nei penso, turiu prieigą prie daugybės požiūrių, užtenka tik įeiti į „Twitter“. Mano vaikams ir jų kartai prieinami patys įvairiausi informacijos šaltiniai ir negalima kalbėti iš aukšto, kad jie yra kvaili, nes negali klausytis tų, su kuriais nesutinka.

 

Parengė Kora Ročkienė

Alan Rusbridger
Alan Rusbridger