7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Be įsipareigojimų

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 39 (1191), 2016-12-02
Kinas Rodo TV
„Marija, Škotijos karalienė“
„Marija, Škotijos karalienė“

Politikai skirtos lietuviškų televizijų laidos vis atrajoja rinkimus ir naujos vyriausybės sudarymą. Atrodo, kad būsimi ministrai stovi prie konvejerio: tą patį vakarą juos galima pamatyti atsakinėjant į Indrės Makaraitytės, Edmundo Jakilaičio, Ritos Miliūtės ir kitų laidų bei laidelių vedėjų klausimus. Šie pakviestiesiems negaili ironijos ar net atsainumo, bet sumanyti kaip provokuojantys vedėjų klausimai atsitrenkia lyg žirniai į sieną ir tada supranti, kad nei viena, nei kita pusė tragiškai neturi humoro jausmo.

 

Kita vertus, ne tik politikai, bet ir humoras – tai nacionalinė problema. Užtenka pasižiūrėti bet kurią humoro laidą (išskyrus „Dviračio žinias“), kad suprastum – vadinamieji humoristai, kaip ir garsieji politologai peliukai, pirmiausia demonstruoja savo vyrišką ego. Todėl jie niekuo nesiskiria nuo politikų ar politologų. Panašius vyriškius, kuriems jų lytis yra svarbus privalumas, kad ir naująjį rusą Steveną Seagalą, beveik kasdien gali pamatyti televizijos ekrane, todėl šįkart siūlau filmus, apdainuojančius moteris – silpnas ir stiprias, juokingas ir gražias, neprimenančias mūsų televizijų „divų“.

 

Mielai prisiminsiu savo jaunystės idealią moterį Vanessą Redgrave, kuri vaidina 1971 m. sukurtame Charleso Jarrotto filme „Marija, Škotijos karalienė“ (LRT kultūra, 3 d. 21 val., LRT, 4 d. 22.55). Tai efektingas, bet kartu ir kruopščiai detales atkuriantis istorinis filmas apie dviejų valdovių – Marijos Stiuart (Vanessa Redgrave) ir karalienės Elžbietos I (Glenda Jackson) konfliktą. Nors praeityje moterys retai galėjo vaidinti politikoje svarbų vaidmenį, XVI a. Anglijoje buvo kitaip. Ir Marija Stiuart, ir Elžbieta I buvo stipriausios savo laikų politikės. Aplinkybės ir intrigos pavertė jas mirtinomis priešėmis. Filmo kūrėjai neprasilenkė su istorine tiesa, jie įtikinamai atskleidė politinius ano laiko konfliktus ir savo herojų dilemas.

 

Tarp geriausių vaistų nuo rudens depresijos, kurią tik pagilino rinkimai, – dvi komedijos. 1993 m. Noros Ephron „Nemiegantys Sietle“ (LRT, 3 d. 23 val.), pasak režisierės, buvo jos meilės kinui prisipažinimas. Gal todėl jame daug nuorodų į filmus, kuriuos ji žiūrėjo vaikystėje, į senojo kino žvaigždes, bet pirmiausia į Leo McCarey’io „An Affair to Remember“ (1957). Manau, neatsitiktinai „Nemiegantys Sietle“ rodo laiką prieš Kalėdas. Tai vilčių ir laukimo laikas. Pasakodama istoriją apie našlį (Tom Hanks), kurio sūnų išgirdusi kalbant per radiją žurnalistė (Meg Ryan) užsinorėjo tapti žmona bei motina, Ephron rodo, kaip išsipildo viltys rasti meilę.

 

XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje romantinės komedijos žanras suklestėjo ir „Nemiegantys Sietle“ tapo jo archetipu. Filmas rėmėsi visiems žinomomis melodramos schemomis, tačiau šios komedijos privalumas buvo humoras ir kūrėjų distancija su tuo, ką rodo. (Kaip tik to katastrofiškai stinga susireikšminusiems lietuviškų komedijų kūrėjams bei politikams.) „Nemiegantys Sietle“ pratęsė 1989 m. Robo Reinerio filmo „Kai Haris sutiko Salę“, kurio scenaristė taip pat buvo Ephron, sukurtas naujas šiuolaikinės romantinės komedijos konvencijas.

 

Panašų kelią pasirinko ir Mike’as Newellas, kurdamas „Ketverias vestuves ir vienerias laidotuves“ (TV3, 6 d. 22.30). Anglų verslininkų ir aristokratų pasaulį jis rodo ironiškai ir pašaipiai, filme gausu tikslių kasdienybės užuominų ir netikėtumų. Komedijos herojus – trisdešimtmetis mergišius Čarlis (Hugh Grant) – neskuba megzti pastovesnių ryšių, yra nuoseklus santuokos priešininkas. Newello veikėjai – žmonės, svajojantys apie laimę be įsipareigojimų. Gal todėl filmas iki šiol skamba aktualiai.

 

Kai Federico Fellini rengėsi kurti „Saldų gyvenimą“, jis paprašė, kad kino žvaigždę vaidinančios ir į garsųjį Romos fontaną panyrančios Anitos Ekberg juodą suknelę pasiūtų seserys Fontanos. Nežinau, ar šis faktas nuskambės Riccardo Milani televizijos filme „Seserų Fontanų siuvykla“ (LRT, 4 d. 21 val., LRT Kultūra, 6 d. 22.15), bet jį pasižiūrėsiu dar ir todėl, kad Antrojo pasaulinio karo metais Romoje trijų seserų Zoe, Micol ir Giovannos įkurti „Sorelle Fontana“ mados namai 6-ajame dešimtmetyje rengė kino žvaigždes Elizabeth Taylor, Audrey Hepburn, Avą Gardner, Grace Kelly, Joan Collins.

 

Vis dėlto nuo kitokio kino nepavyks pabėgti. LRT šįvakar (2 d. 22.45) primins 1995 m. sukurtą Martino Scorsese’s „Kazino“. Tai pasakojimas apie Čikagos darbštuolį, profesionalų lošėją Semą Rotsteiną (Robert De Niro), kuriam 1973 m. mafijos bosai patiki valdyti Las Vegaso kazino. Kad jam niekas netrukdytų, kartu pasiunčiamas Semo vaikystės draugas – žudikas Nikis Santoro (Joe Pesci). Draugams puikiai sekasi, mafija patenkinta, kol Semas susižavi gražuole Džindžer (Sharon Stone).

 

„Kazino“ – vienas geriausių kino pasakojimų apie mafiją. Beveik tris valandas trunkantis filmas tiek prisotintas įvairių detalių, pastebėjimų, „nuodėmių miesto“ atmosferos, kad tampa savotiška šio uždaro pasaulio enciklopedija, juolab kad ir filmavimas vyko viename seniausių Las Vegaso kazino „Riviera“.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis

„Marija, Škotijos karalienė“
„Marija, Škotijos karalienė“
„Nemiegantys Sietle“
„Nemiegantys Sietle“
„Kazino“
„Kazino“
„Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“
„Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“