O galėjo būti puikus spektaklis!

Šį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susiklostė išties neįprasta situacija: nauji spektakliai, skirti vaikams, užmoju ir meninėms ambicijomis gerokai lenkia kitas premjeras! Pristatęs Pommerat „Raudonkepurę“, neilgtrukus teatras pakvietė į spektaklį, sukurtą pagal mažai žinomą archajinę lietuvių pasaką „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Idealus balansas: pirmasis Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis – kamerinis, žaismingas, aktyviai įtraukiantis vaikus ir pasakojantis šiuolaikinės mergaitės istoriją, antrasis, kurio ėmėsi kino režisierius Jonas Tertelis, – didelės, netgi monumentalios formos, skatinantis jaunuosius žiūrovus ne dalyvauti, bet kone netekus amo stebėti įspūdingus reginius ir bandyti suvokti keistą šiurpoką pasaką. Du skirtingi teatro tipai, nė vienas ne geresnis už kitą, siūlantys vaikams skirtingą teatro patirtį.

Panašu, kad abiem atvejais LNDT nevaržė spektaklių kūrėjų nei formuojant kūrybinę komandą, nei įgyvendinant meninius sumanymus. Plika akimi matyti didžiulės kūrybinės ir finansinės investicijos. Žinoma, gerai, kad spektakliai vaikams nelaikomi antrarūšiais. Gerai, kad ieškoma naujų idėjų ir menininkų, galbūt dar niekada nekūrusių, bet norinčių kurti vaikams. Ir blogai – ar bent apmaudu, – kad iš kūrėjų nepareikalaujama maksimaliai kokybiško rezultato. Ko trūksta daugeliu požiūrių nepriekaištingiems, meniškiems spektakliams? Tiek nedaug, bet kartu ir labai daug – dramaturgijos. Požiūris, kad dramaturgija teatre vaikams yra nesvarbi arba kad režisierius „viską gali pats“, – jokia naujiena. Šunys, t.y. kritikai, loja, o karavanas eina, nors tu ką. Betgi LNDT turi „nuosavą“ dramaturgą! Čia man – neperprantama mįslė...

Dramaturgijos trūkumas ir apskritai požiūris į literatūrinę medžiagą nėra tiesiog šaukštas deguto medaus statinėje. Jis, sakyčiau, tiesiog diskredituoja spektaklio, kaip „aukštojo“ meno kūrinio, idėją. Pats „Kaulinio senio ant geležinio kaulo“ sumanymas tikrai vertas komplimentų ir susižavėjimo. Spektaklio atspirties tašku tapo garsios dailininkės grafikės ir iliustratorės Birutės Žilytės kūryba. Visa vizualioji „Kaulinio senio...“ pusė atrodo išaugusi iš jos: pradedant Manto Bardausko videoprojekcijomis ir baigiant Sandros Straukaitės kostiumais, kurių spalvos, siluetai ir detalės parafrazuoja dailininkės įvaizdžius. Viliaus Vilučio šviesų dizainas, Donato Jankausko Duonio kaukės ir kiti scenos objektai, Paulės Bocullaitės scenografija ir net Gintaro Sodeikos muzika taip pat tarytum materializuoja ir pratęsia paslaptingą, vietomis mistišką ir šiurpų, vietomis – švelnų ir lyrišką (bet jokiu būdu ne infantilų!) Žilytės vaizdų pasaulį. „Kaulinis senis...“ – tai virtinė įspūdingų kompozicijų, efektingai užpildančių visą LNDT Didžiosios scenos erdvę. Ypač stiprų įspūdį kuria „gyvų“ mizanscenų ir vaizdo projekcijų dermė.

Spektaklyje vaidina beveik visas šiųmečių Oskaro Koršunovo absolventų kursas ir du kviestiniai aktoriai – Povilas Budrys ir Rytis Saladžius. Kalbant apie vaidybą, jos stiprybė taip pat yra vaizdas. Aktorių išvaizda ir kūno raiška natūraliai įsilieja į vizualųjį spektaklio audinį. Bet vos jiems prabilus, vientisas spektaklio stilius pradeda eižėti. Būtų galima ieškoti pateisinimų, neva režisierius ieškojęs savito vaidybos būdo, kiek įmanoma mažiau panašaus į „tradicinę“ vaidybos vaikams manierą, tačiau rezultatas yra subuitinti ir jokiomis savybėmis nepasižymintys personažai. Net Povilas Budrys, vaidinantis „velnių karalių“ Kaulinį senį, matyti, gavo iš režisieriaus užduotį pernelyg jo nedemonizuoti, parodyti kaip piktą, bet šiek tiek sumarazmėjusį „tėtuką“. Tokia buitiška, psichologinių niuansų perkrauta personažo traktuotė disonuoja su sąlygišku, išties įspūdingu jo vaizdu ir stilizuota aktoriaus su veidu-kauke plastika. Kiti personažai yra tiesiog jokie, ir dėl šio įspūdžio daugiausia kalta kasdieniška personažų bendravimo maniera ir buitinė kalba.

Pati pasaka, užrašyta Jono Basanavičiaus, pasirinkta, mano nuomone, labai tiksliai. Paslaptingos gamtos jėgos ir mitinės būtybės, chtoniškojo pasaulio dvelksmas lengvai pasiduoda „išverčiamas“ į žilytišką vaizdų kalbą. Tačiau be atmosferos ir vaizdinių kūrinys pasakoja istoriją, gana sudėtingą, kelių sluoksnių, – ir štai ką daryti su ja, režisierius, panašu, nelabai žino. Spektaklyje labai daug įvykių, jie veja vienas kitą, ir personažų tikslai bei poelgių motyvai, jeigu ir išsakomi tekstu (o jo spektaklyje išties nemažai!), lieka neišgirsti ir nesuprasti. Iš esmės pasirinkta teatro kalba reikalauja kitaip prieiti prie literatūros kūrinio. Vaizdų ir potyrių teatras, ar jis būtų skirtas vaikams, ar ne, nėra teatras, kuriame tekstas paprasčiausiai nesvarbus. Tai toks teatras, kuriame į tekstą žiūrima kitaip.