Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ilichius Ramírezas Sánchezas, žinomas Carloso vardu, buvo svarbiausia 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių tarptautinio terorizmo figūra. Jis rengė teroro aktus ir Palestinos išvadavimo fronto, ir japonų „Raudonosios armijos“ vardu. Carlosas buvo ir radikalaus kairiojo judėjimo simbolis, ir šaltakraujiškas samdomas žudikas, vykdęs įvairių slaptųjų tarnybų užduotis. 1994 m. sučiuptas ir įkalintas iki gyvos galvos, bausmę jis atlieka Prancūzijoje.

Apie Carlosą sukurtas ne vienas filmas. LRT (24 d. 23 val.) parodys Olivier Assayaso „Karlosą Šakalą“ (2010). Tai trumpesnė trijų dalių serialo versija. Marksistas ir internacionalistas (parengtas Kuboje, Palestinos teroristų stovykloje Jordanijoje ir greičiausiai Liaudies Lenkijoje) rodomas filme ir kaip manipuliuotojas, ir kaip manipuliuojamasis, aktyvus istorijos dalyvis ir kartu jos auka. Tarptautinės šlovės jis sulaukė, kai stilizuotas a la Che Guevara 1975-aisiais užpuolė OPEC būstinę Vienoje ir pagrobė ten buvusius ministrus. Vėliau anapus Geležinės uždangos jis įkūrė savo organizaciją, veikusią paskutiniais Šaltojo karo metais.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gruodžio 10 d. per Europos kino akademijos ceremoniją Garbės apdovanojimą už indėlį į Europos kiną atsiims airių aktorius Pierce’as Brosnanas. Aktorius yra suvaidinęs per 80 filmų, tačiau žiūrovams geriausiai žinomas kaip vienas Džeimso Bondo įsikūnijimų. Agentą 007 jis vaidino keturiuose filmuose 1995–2002 metais. Įsimintinus vaidmenis Brosnanas sukūrė Bruce’o Beresfordo filme „Ponas Džonsonas“ (1990), Johno McTiernano „Tomo Krauno aferoje“ (1999), Johno Boormano filme „Siuvėjas iš Panamos“ (2001), Phyllidos Lloyd „Mamma Mia!“ (2008), Romano Polanskio „Vaiduoklyje“ (2010). Europos kino akademijos spaudos pranešime rašoma, kad „herojai, kuriuos Brosnanas suvaidino ekrane, priverčia susimąstyti, jaudina ir įkvepia“.

Aktorius taip pat yra įkūręs ir savo prodiuserių firmą, kuri išleido į ekranus vienuolika filmų. Neseniai jis baigė filmuotis Martino Campbello filme „The Foreigner“, buvo ir jo prodiuseris. Šiame filme Brosnano partneris – Jackie Chanas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ištižusi kairioji partija, ji nebeturi idėjų, o lyderis – jokios charizmos, jo reitingai dyla lyg šagrenės oda. Vieną vakarą opozicijos lyderis išnyksta palikęs lakonišką raštelį. Partiją apima panika. Visi bando suprasti dingimo priežastis ir tik dvi moterys – politiko patarėja ir dešinioji ranka bei jo žmona – bando rasti išeitį.

Vis dėlto tai ne lietuviškas rinkimų serialas, kurį kasdien matome televizorių ekranuose, o Roberto Ando filmo „Tegyvuoja laisvė“ (LRT, 16 d. 22.50, LRT Kultūra, 17 d. 21 val.) išeities taškas. Ando ekranizavo savo romaną, kuriame aprašė italų politikos intelektualinę ir politinę tuštumą. Generalinis partijos sekretorius Enrikas išvyko į Paryžių, kur tikisi rasti savo jaunystės meilę (Valeria Bruni-Tedeschi), bet jis turi brolį dvynį Džovanį – genialų filosofą, deja, kankinamą bipolinio sutrikimo, ką tik išėjusį iš psichiatrinės ligoninės. Su juo ir nusprendžia susitikti politiko patarėja ir žmona. Toni Servillo vaidina abu dvynius. Kitaip nei per dvidešimt metų nematytas brolis, filosofas kalba aiškiai, jo pasisakymai apie angažuotumą, blogį, politiko aistrą gali įkvėpti. Jis juokingas, bet priverčia svajoti. Todėl partijos reitingai ima kilti. Gaila, kad LRT neišdrįso parodyti šio ironiško filmo ir kartu politikos parabolės prieš lietuviškus rinkimus.

„7md“ inf.

Pagal  užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį Sevilijos kino festivalyje paskelbti 2016-ųjų Europos kino apdovanojimų nominantai. Dabar už juos balsuos daugiau nei 3 tūkstančiai akademijos narių. Laureatai paaiškės per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kuri gruodžio 10 d. vyks šiųmetinėje Europos kultūros sostinėje Vroclave.

Geriausiu 2016 m. Europos filmu pretenduoja tapti filmai: „Ji“ („Elle“, Prancūzija, Vokietija, rež. Paul Verhoeven), „Aš, Danielis Bleikas“ („I, Daniel Blake“, D. Britanija, Prancūzija, rež. Ken Loach), „Chuljeta“ („Julieta“, Ispanija, rež. Pedro Almodovar), „Kambarys“ („Room“, Airija, Kanada, rež. Lenny Abrahamson), „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann“, Vokietija, Austrija, rež. Maren Ade).

Geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimui nominuoti filmai: „21x New York“ (Lenkija, rež. Piotr Stasik), „A Family Affair“ (Olandija, Belgija, rež. Tom Fassaert), „Liepsnojanti jūra“ („Fire at Sea“ / „Fuocoammare“, Italija, Prancūzija, rež. Gianfranco Rosi), „Ponas Gaga“ („Mr. Gaga“, Izraelis, Švedija, Vokietija, Olandija, rež. Tomer Heymann), „S is for Stanley – 30 Years at the Wheel for Stanley Kubrick“ („Trent’anni dietro al volante per Stanley Kubrick“, Italija, rež. Alex Infascelli), „The Land of the Enlightened“ (Belgija, Airija, Olandija, Vokietija, rež. Pieter-Jan De Pue).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pirmoje 8-ojo dešimtmečio pusėje JAV buvo tik trys aktorės, kurios galėjo patraukti žiūrovus į kiekvieną savo filmą. Tai Barbra Streisand, Lisa Minelli ir Pam Grier. Pastaroji buvo vadinama „Blaxploitation“ kino karaliene. Ji vaidino paprastas merginas, kurias dažniausiai veikti paskatina keršto motyvas. Tokia mergina tampa žudike, atsakydama į jos šeimos patirtą prievartą. Ji naudoja ginklus, kung fu ir moterišką žavesį, kad atkeršytų niekšams. Grier filmų scenarijai buvo rašomi su mintimi apie aktorę, dažnai ir jos įkvėpti. Ji buvo juodosios galios ir afrocentrizmo simbolis, kitos garsios juodaodės Angelos Davies kino atitikmuo.

Davis – filosofė ir „Juodųjų panterų“ dalyvė – buvo apkaltinta terorizmu ir sulaukė gynėjų visame pasaulyje, net tarp sovietų vaikų, kuriems mokyklose buvo aiškinama apie Davis didvyriškumą. Grier herojes įkvėpė Davis stilius ir, žinoma, stiprios, karingos moters, besididžiuojančios afrikietiškomis šaknimis, suvokiančios savo grožį bei seksualumą, įvaizdis. „Blaxploitation“ kino moterys buvo tradicinio moters vaizdavimo amerikiečių filmuose antitezė. Grier paskatino Holivudo prodiuserius investuoti į kovinius moterų filmus. Abejoju, ar be jos herojų būtų atsiradusi Lara Kroft ar „Nužudyti Bilą“ Jaunoji.

Ramunė Balevičiūtė

Pauliaus Tamolės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kartkartėmis vis prisimenu garsiąją Bertolto Brechto frazę, kad geras teatras turi griauti publikos lūkesčius. Nepaprastai smagu, kai ją galima pritaikyti ir teatrui vaikams, deja, dažnai vis dar įkalintam tarp stereotipų ir išankstinių nuostatų, koks turi būti šiai publikai skirtas spektaklis. Juk, vesdami vaikus į „Raudonkepuraitę“, tikimės išvysti bent jau mielą mergaitę, ryšinčią raudoną skarelę ar kepuraitę, ar ne? Taip pat, ko gero, tikimės moralo, kad reikia klausyti mamos ir nesivelti į draugystes su nepažįstamais suaugusiais. Naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje viskas kitaip (na, beveik viskas, bet apie tai – šiek tiek vėliau).

Tiesa, didžiausiu lūkesčių griovėju ir naujos – šiuolaikinės – istorijos kūrėju vis dėlto reikėtų laikyti dramaturgą Joëlį Pommerat. Ne inscenizuoti klasikinę pasaką, o rinktis šiuolaikinę pjesę vaikams (ją išvertė Akvilė Melkūnaitė) – tai dar vienas labai svarbus žingsnis teatro vaikams modernėjimo link. Suaugusiųjų auditorijai iš kūrinio „Šitas vaikas“, pastatyto taip pat Nacionaliniame dramos teatre, galimai pažįstamas prancūzų autorius, panaudodamas gerai žinomą pasakos siužetą, sukūrė poetišką, jautrią ir liūdnoką istoriją apie vaikų ir suaugusiųjų santykius.

Mirė operos solistė Regina Tumalevičiūtė

(1922–2016)

Su giliu liūdesiu pranešame, kad spalio 30 d. eidama 95-uosius metus mirė iškili Lietuvos operos dainininkė Regina Tumalevičiūtė (1922–2016). R. Tumalevičiūtė buvo vienas pagrindinių XX a. vidurio Lietuvos operos scenos sopranų.

Regina Tumalevičiūtė gimė 1922 sausio 7 d. Kaune. 1942 m. baigė Trakų mokytojų seminariją. 1942–1944 m. lankė dramos studiją prie Kauno dramos teatro. Dainuoti mokėsi pas Vladislavą Grigaitienę, jai emigravus 1944–1949 m. Kauno konservatorijoje studijavo vokalą Ninos Karnavičienės dainavimo klasėje. Į operos sceną R. Tumalevičiūtę atvedė dirigentas Mykolas Bukša – jo kvietimu 1944 metais solistė atliko Ramunės vaidmenį Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“. Vis dėlto didžiuoju R. Tumalevičiūtės debiutu tapo Džuljetos vaidmens atlikimas 1948 m. greta Kipro Petrausko (Romeo) Charles’io Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ingmaro Bergmano gimimo metinių šimtmečiui bus sukurtas filmas „64 minutės su Rebeka“. Šį tekstą Bergmanas parašė 1969 metais. Iš pradžių planuota, kad tai bus bendras Bergmano, Federico Fellini ir Akiros Kurosawos projektas. Režisieriai turėjo kurti novelių filmą „Trio“. Deja, jis taip ir liko neįgyvendintas.

„64 minutės su Rebeka“ – tai pasakojimas apie mokytoją, dirbančią su kurčiais vaikais. Herojė yra nėščia, patenka į autokatastrofą, lanko sekso klubus ir vaikšto matuotis suknelių. Rebeką turėjo vaidinti Katharine Ross, išgarsėjusi po vaidmens Mike’o Nicholso filme „Absolventas“ (1967). Apie tai, kad toks scenarijus egzistuoja, sužinota po to, kai 2002 m. Bergmanas perdavė archyvą fondui, kuris vėliau buvo pavadintas jo vardu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai Barackas Obama apsigyveno Baltuosiuose rūmuose, jo žmona pradėjo propaguoti sveiką gyvenimo būdą, užsiėmė žemdirbyste ir pradėjo auginti maistingas daržoves rūmų kieme. Sakau, gal ir valstiečiai pradės kasti lysves aplink Seimą, auginti salotas, morkas ir pomidorus, kad parodytų miestiečiams, kas yra tikrosios vertybės. Jų vedlys taip dažnai kartoja žodžius „vertybės“ ir „profesionalai“, kad jau laikas pradėti jas demonstruoti. Neatsisakyčiau profesionaliai išaugintų vertingų burokų. Tačiau, matyt, teks pasitenkinti abejotinais ministrais ir ministrėmis, lyg piktžolės išdygusiais vyriausybės lysvėse.

Dalė Puodžiukienė, Linas Tuleikis

Algimantas Kančas (1954–2016)

2016 spalio 19 d. mirė Algimantas Kančas. Architektų gildija neteko žymaus kūrėjo, palikusio ryškų pėdsaką modernioje Lietuvos architektūroje.

Algimanto Kančo kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip šimtas įvairios paskirties statinių. Paminėtini Maltos ordino senelių namai (1987 m.), Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčia (1993 m.), Kauno gerojo Ganytojo bažnyčia ir parapijos namai (1999 m.), įmonės „Kraft Foods Lietuva“ administracijos ir laboratorijos pastatų kompleksas (2001 m.; bendraautoriai archit. G. Kančaitė, L. Kazakevičiūtė, L. Savickas), Kauno gyvenamasis kvartalas „Fredos miestelis“ (2003, bendraautoriai archit. L. Kazakevičiūtė, L. Savickas, M. Preisas), Norvegijos ambasados pastatas Vilniuje (2000 m.), Kauno dramos teatro rekonstrukcija (2004 m.), Prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ Kaune (2005 m.; bendraautoriai – architekto G. Jurevičiaus studija), tarpukario gamyklos „Pieno centras“ konversijos projekto pirmieji etapai (2012–2016 m.), Nidos menininkų kolonija (2008–2016 m.), Kauno valstybinio muzikinio teatro pastato rekonstrukcija (2008–2015 m.) ir kt.