Nesistebiu, kad kino istorija nuolat perrašoma iš naujo, nes bėgant laikui keičiasi ne tik filmai, bet ir jų vertinimas. Geras pavyzdys – Bernardo Bertolucci filmas „Kompanionas“ (LRT Kultūra, 26 d. 21 val., LRT, 27 d. 22.55). 1968-aisiais krizę išgyvenantis režisierius jį vadino savo meniniu žlugimu, tačiau filmas sulaukė didžiulės politinės sėkmės užsienyje. 1982 m. duotame interviu Bertolucci sakė: „Tai buvo mazochizmas: kurti filmus, kurių niekas nenorėjo žiūrėti, kuriuos žiūrovai atmesdavo. Brandaus ryšio su žiūrovu baimė suteikdavo mums prieglobstį perversiškame ir infantiliame kine. Šiuo požiūriu „Kompanionas“ tikrai yra 1968-ųjų manifestas.“ Dar vėliau į priekaištus, kad žiūrovai nesuprato filmo, jis sakė: „Galbūt aš nesupratau pats savęs.“ Dabar šis hermetiškas filmas – kino klasika, į kurią dažnai atsigręžiame norėdami suprasti, kas vyksta šių dienų kine.
Poeto sūnus Bertolucci rašė eiles nuo mažų dienų. Rimčiau užsiimti kinu jį paskatino kaimynas – taip pat poetas Pieras Paolo Pasolini, pasikvietęs Bertolucci padirbėti pirmojo savo filmo „Accattone“ asistentu. Jie abu mokėsi kurti kiną filmavimo aikštelėje. Tačiau abiejų ankstyvieji filmai ne tik atspindėjo kūrėjų mintis, bet ir tuometinį jaunų inteligentų maištą, kuris ypač piktino Katalikų bažnyčią.
„Kompanionas“ – filmas Fiodoro Dostojevskio „Antrininko“ motyvais. Jo herojus, kurį suvaidino dabar jau užmirštas poetas, aktorius ir režisierius Pierre’as Clémenti (1942–1999), moko vaidybos Romos dramos meno akademijoje. Vieną dieną jis pamato savo antrininką, kuris po truputį užima „originalo“ vietą ir darbe, ir asmenininame gyvenime. Kuris iš jų dviejų moko studentą pasigaminti Molotovo kokteilį, kuris užsibarikaduoja namuose ir rengia revoliucijos planą, vis dėlto pasakyti sunku. Režisierius taip rodo abu personažus, kad būtų aišku: jų tapatybės panašios, tik vienas pasiduoda konvencijų spaudimui ir pamažu ima prarasti savąją, bet ir kitas, susijęs su revoliuciniais judėjimais, taip pat redukavo tapatybę iki naikinimo geismo apimto maniako. Šią temą Bertolucci pratęsė ir vėlesniuose filmuose „Voro strategija“ ir „Konformistas“, kurie atnešė režisieriui pripažinimą.
Antrininkai kiną domina nuo pat pradžių. Tačiau paskutiniais metais vis dažniau šis motyvas siejamas su naujomis genų ir kitokiomis technologijomis. Tai dar 1996 m. pastebėjo Haroldas Ramisas, filme „Padaugintasis“ (LRT, 26 d. 23 val., LRT Kultūra, 28 d. 21 val.) parodęs personažą Dagą (Michael Keaton), kuris dirba kelis darbus ir stengiasi uždirbti kuo daugiau pinigų. Tačiau jam chroniškai stinga ne tik pinigų, bet ir laiko pabendrauti su žmona ir dukterimi. Pažįstamas genetikas pasiūlo Dagui išeitį – jį klonuoti, kad keli klonai (iš viso filme Keatonas vaidina keturis personažus) pagaliau nudirbtų visus nepabaigiamus Dago darbus.
Panašūs filmai įvardija šiuolaikinio žmogaus baimes. Viena populiariausių tapo senėjimo baimė, net atsirado terminas „geriatriofobija“, reiškiantis baimę pasenti. Lee Tolando Kriegerio filmas „Adelainos amžius“ (LRT, 27 d. 21 val., LRT Kultūra, 29 d. 22.15) populiariai ir prieinamai paaiškina, ką reiškia amžinai būti jaunam. Filmo herojė Adelaina (Blake Lively) gimė XX a. pradžioje ir gyvena jau šimtą metų nesendama. Jai visąlaik dvidešimt devyneri. Kad nesukeltų įtarimų, ji nuolat keičia gyvenimo vietas, profesijas, vardus ir istorijas. Tačiau jai nesiseka sutikti mylimo žmogaus. Kai šis pagaliau atsiranda (ir ne šiaip sau gražuolis, bet dar milijonierius, filantropas ir eruditas), Adelaina nusprendžia pasenti kartu su juo.
Gaila, kad siužetą, kuris siūlė daug įdomių idėjų (juk Adelaina išgyveno du pasaulinius karus, matė hipius, „The Beatles“, pirmuosius televizorius ir žingsnius Mėnulyje) režisierius pavertė paprastute melodrama. Tačiau ir šis filmas išsaugos Blake Lively jaunystę ir grožį taip, kaip išsaugojo kitų moterų ir vyrų veidus, balsus ar žvilgsnius. Jeanas Cocteau yra sakęs, kad kinas fiksuoja dirbančią mirtį, bet galima jo mintį pratęsti, nes tik kinas išsaugo regimus prisiminimus. Kino istorija sugrįžta nuolat, bet kartais gali ir iškrėsti piktą pokštą. Man regis, taip atsitiko su auksiniais amžinai jaunos Ingos Valinskienės atvaizdais, paskutinėmis dienomis užplūdusiais visą Vilnių. Plakatų kūrėjai, matyt, buvo prasti studentai, todėl nepasižiūrėjo iki galo Fritzo Lango antiutopijos „Metropolis“ (1927). Iš toli pirmąkart pamatęs vieną plakatą net pagalvojau, kad Vilniuje bus rodomas neseniai restauruotas klasikinis filmas. Ypač paveiki šio filmo scena rodo, kaip atgimsta dirbtinė metalinė moteris – blogio ir melo įsikūnijimas, klastingas kapitalistų įrankis. Bijau, kad į šį kino istorijos išsaugotą moters įvaizdį ir lygiavosi auksinės Valinskienės kūrėjai.
Prieš penkiasdešimt trejus metus – 1963-iųjų lapkričio 22 dieną – Dalase buvo nužudytas JAV prezidentas Johnas Kennedy. Debiutantas Peteris Landesmanas šią dieną rekonstravo filme „Parklando ligoninė“ (LRT Kultūra, 30 d. 21 val.). Režisieriui teko nelengva užduotis – pabandyti parodyti tai, ką jau matėme dešimtyse gerų ir visai silpnų vaidybinių ar dokumentinių filmų, pasitelkus Parklando ligoninės, į kurią buvo atvežtas mirštantis prezidentas, o po kelių dienų – ir pagrindinis įtariamasis Lee Harvey Osvaldas, įvykius. „Parklando ligoninė“ įrodo, kad imituoti mirties darbą – sunkus uždavinys.
Jūsų – Jonas Ūbis
