1973 m. JAV kino teatruose pasirodė komedija „Amerikos grafičiai“ (LRT Kultūra, 10 d. 21 val.). Tai buvo antrasis jauno režisieriaus George’o Lucaso filmas – nostalgiškas prisiminimas apie 6-ojo dešimtmečio pradžios Ameriką, dar prieš karo Vietname pradžią ir prezidento Johno Kennedy nužudymą. Veiksmas perkelia į mažą Kalifornijos miestelį, 1962-uosius ir rodo kelių jo paauglių „paskutinę vaikystės vasarą“, tiksliau, vieną naktį, kai susikerta personažų keliai. Styvas myli Kurto seserį. Kurtas bando rasti gatvėje pamatytą gražuolę. Jų draugas lenktynininkas Džonas lieka vienas su trylikamete Kerol, kuri užsispyrė likti su nauju pažįstamu. Automobiliais jie klaidžioja po miesto gatves, tarsi laukdami, kada išauš suaugusio gyvenimo rytas.
Šis mažo biudžeto (775 tūkstančiai dolerių) filmas, kurį prodiusavo kitas jaunas ir daug vilčių teikiantis režisierius Francis Fordas Coppola, sulaukė net penkių „Oskaro“ nominacijų ir „Auksinio gaublio“. Jame atsispindi jauno režisieriaus susižavėjimas europietišku kinu ir Federico Fellini. Filme vaidino tada mažai kam žinomi Richardas Dreyfussas, Harrisonas Fordas, Ronas Howardas, jie dar tik išgarsės. Tačiau labiausiai išgarsės Lucasas, netrukus tapsiantis iki šiol trunkančių „Žvaigždžių karų“ kūrėju. Tačiau ir „Amerikos grafičiai“ neliko pamiršti – jais ne vienus metus sekė ir mėgdžiojo kiti jaunimo komedijų kūrėjai, todėl dabar net sunku pajusti Lucaso novatoriškumą ir filmo „kultiškumą“.
Šį šeštadienį Vroclave bus teikiami Europos kino akademijos apdovanojimai. Juos galima pasižiūrėti internete, Akademijos svetainėje (http://www.europeanfilmawards.eu). Raudonojo kilimo transliacija prasidės 18.45 Centrinės Europos laiku (CET), ceremonija – 20.15. Bus proga pirmiems sužinoti, ar pasisekė pelnyti apdovanojimą Giedrės Žickytės ir Maite Alberdi filmui „Čia aš tik svečias“.
Vienas realiausių apdovanojimo kandidatų – Pedro Almodovaro filmas „Chuljeta“. Todėl visai ne pro šalį bus prisiminti vieną ankstyvųjų šio režisieriaus filmų – 1983 m. pasirodžiusius „Blogus įpročius“ (LRT Kultūra, 15 d. 21 val.). Pokalbių su Fredericu Straussu knygoje Almodovaras prisipažino, kad tai buvo užsakytas filmas. Jį užsakė vienas turtuolis, bet kokia kaina norėjęs išsaugoti mylimą moterį. Ši pareikalavo, kad turtuolis prodiusuotų filmus, kuriuose ji galėtų vaidinti. Moteris buvo Cristina Sánchez Pascual ir ji norėjo vaidinti Almodovaro filme. Pasak Almodovaro, „užsakyto filmo koncepcija tapo filmo stiliaus koncepcija. Sugalvojau istoriją, kurios veikėja yra moteris. Dėl jos iš proto kraustosi ir vyrai, ir moterys, ji dainuoja, girtuokliauja, vartoja narkotikus, patiria abstinencijos periodus ir įgyja neįtikėtiną patirtį, kurią normalus žmogus galėtų sukaupti per šimtą metų.“
Filmo herojė dainininkė Jolanda randa prieglobstį vienuolyne po to, kai nuo jos gautos narkotikų dozės miršta mylimasis. Vienuolyno vyresnioji neabejinga Jolandai, juolab kad mano, esą Jėzus atėjo į žemę gelbėti nuodėmingų moterų. Jos celę puošia būtent tokių nuotraukos. Almodovaro vienuolynas šokiravo ispanus – jo gyventojos užsiėmė uždraustais dalykais, pavyzdžiui, kad išsilaikytų, vienuolės prekiavo narkotikais, bet apie siužetą daugiau nė žodžio, nes nenoriu atimti smagių netikėtumų. Tik pridursiu, kad Almodovaras prisipažįsta būtent šiame filme pirmąkart atradęs stambaus plano galią ir supratęs, kad kičas neatsiejamas nuo religinės praktikos.
TV1 „Snobo kinas“ šįvakar (9 d. 23.05) taip pat pasiners į prisiminimus. Pernykščio prancūzų aktorės ir režisierės Maiwenn Le Besco filmo „Mano karalius“ herojė advokatė Toni (Emmanuelle Bercot) prisimena dešimt metų trukusią savo aistros, laimės ir pavydo istoriją. Jos jausmų ir prisiminimų objektas – restorano savininkas ir bonvivanas Džordžio (Vincent Cassel). Ištiktieji prancūzų kino nostalgijos filme ras visas klišes: nesibaigiančius pokalbius prie stalo (ne tik apie maistą), santykių aiškinimąsi, nepavykusias savižudybes, narkotikus, erotiką ir moters svajones pagaliau rasti savo karalių, net jei jis labiau primena savim patenkintą varlę, apsimetančią princu.
Esu Šaltojo karo laikų šnipų romanų ir jų ekranizacijų gerbėjas, todėl pasinersiu į kitokius prisiminimus. Britų aktoriaus ir režisieriaus Kennetho Branagh 2013 m. filmas „Džekas Rajanas. Šešėlių užverbuotas“ (LNK, šįvakar, 9 d. 21 val.) sukurtas pagal Tomo Clancy romaną. Jo veikėjas Džekas Rajanas (Chris Pine) atvyksta į Maskvą patikrinti vienos kompanijos finansinių operacijų. Kompanija priklauso rusų milijardieriui, narkomanui, alkoholikui ir patriotui Viktorui Čerevinui (Branagh), jį remia vyriausybė. Netrukus Džeką kažkas bando nužudyti ir šis pagaliau supranta, kad jo misija – išgelbėti pasaulį nuo tarptautinio sąmokslo.
Rogerio Donaldsono 2014 m. filmo „Lapkričio žmogus“ (TV3, 11 d. 22.30) veikėjas – buvęs CŽV agentas Piteris (Pierce Brosnan) – taip pat atsiduria tarptautinės intrigos epicentre. Buvę jo vadovai mėgina kištis į Rytų Europos vidaus politiką, todėl šantažuodami kandidatą į Rusijos prezidentus bando į valdžią „prakišti“ savo žmogų. Tačiau Piteris viską supranta ir neleis pasauliui atsidurti ant bedugnės krašto.
Billas Grangeris, pagal kurio romaną sukurtas šis filmas, – Iano Flemingo epigonas, todėl užuominos į Džeimsą Bondą nestebina, juolab kad šį populiariosios kultūros personažą taip pat kadaise vaidino Brosnanas. Stebina kita. Kaip greit propagandos didvyriai sugeba pakilti iš bibliotekų, kapų ar kitokių istorijos užkampių ir tęsti savo nesibaigiančią kovą. Kartais net lietuviškame Seime.
Jūsų –
Jonas Ūbis
