Krėsle prie televizoriaus
Skaičiau detektyvinius romanus, kai dar buvo gėda prisipažinti, kad juos mėgsti, – inteligentui esą nepridera. Inteligentams dabar labiau tiktų bolševikų sugalvotas terminas „buvusieji“ – taip vadinti pilietines teises praradę išsilavinę ar anksčiau turtingi žmonės. Dabar detektyvas – gal net patikimiausias būdas išvalyti smegenis nuo visko, kas jas teršia. Regis, jis padeda net masinės feisbukizacijos laikais, nes, kaip pasakytų reklama, kartais galvoti nuosavomis smegenimis yra sveika.
Apie VI tarptautinę mokslinę konferenciją „Surrréalismes Paris 2024“
2024 m. meno pasaulis šventė 100-ąsias siurrealizmo gimimo metines. Nacionaliniame Pompidou meno ir kultūros centre vyko didžiulė paroda „Surrréalisme“, Paryžiuje taip pat buvo surengta kasmetinė tarptautinė mokslinė konferencija, šįkart šeštoji, skirta šiam svarbiam modernaus meno galingos krypties jubiliejui.








78-ojo Kanų kino festivalio laureatai
Kino kritikų ir festivalio lankytojų disputai su žiuri sprendimais – įprasti. Piktinamasi beveik kasmet, pati pernai rašiau apie žiuri nejautrumą politinėms realijoms, apdovanojant Seano Bakerio filmą „Anora“. Negaliu patikėti, bet šiais metais priekaištų neturiu. Prancūzų aktorės Juliette Binoche vadovaujama pagrindinio konkurso žiuri Kanuose apdovanojo tuos filmus, kurie labiausiai įsiminė, nustebino arba stipriai palietė, sujaudino. Galbūt dėl to, kad žiuri vadovavo autorinį kiną mylinti aktorė, dirbusi su ne vienu režisieriumi ar režisiere, turinčiais išskirtinių vizijų. Be to, žiuri buvo ir režisieriai Carlosas Reygadas, Hong Sang-soo bei Payal Kapadia, kurių kino pojūčiu negali abejoti, tad apdovanojimai pradžiugino ir, mano galva, būtent šie filmai iš konkursinės programos bus aptarinėjami visus metus ir paliks pėdsaką kino istorijoje.
Krėsle prie televizoriaus
Režisierius Davy Chou gimė ir užaugo Prancūzijoje, bet jo senelis Van Channas 7–8-ajame dešimtmetyje buvo vienas svarbiausių Kambodžos kino prodiuserių. Chou dažnai lankosi Pnompenyje, dirba su studentais, renka Raudonųjų khmerų sunaikinto nacionalinio kino „aukso amžiaus“ nuotrupas, gyvų likusių kūrėjų ir žiūrovų prisiminimus. Manau, šie susitikimai ir į Pietų Korėją ieškoti biologinių tėvų išvykusios draugės istorija paveikė Chou „Sugrįžimą į Seulą“ (LRT Plius, 29 d. 21.33).
Peterio Mitchello paroda „Nothing Lasts Forever“ Fotografų galerijoje Londone
Mančesteryje gimęs ir augęs, Londone studijavęs, darbo ieškoti 1972 m. Peteris Mitchellas (g. 1943) patraukė į Lidsą. Įsidarbinęs sunkvežimio vairuotoju ir kasdien migruodamas po visą miestą, pradėjo jį fiksuoti objektyvu. Eidama parodon galvoju apie Antano Sutkaus Lazdynų seriją, fotografuotą tą patį dešimtmetį kaip ir dauguma Mitchello darbų parodoje. Galvoju ir apie Algimanto Kunčiaus Vilnių – širdžiai mielą miesto portretą.








Krėsle prie televizoriaus
Nežiūriu laidų, kurios erzina, nors medijų analitikai sako, kad jau susiformavo hate-watching kultūra. Tai tokia pramogos rūšis, kai ką nors žiūri, kad galėtum ironiškai komentuoti, kritikuoti ir smerkti. Tik kartais tokiu žiūrovu tampama prieš savo norą, ypač jei įsijungęs televizorių beveik mėnesį matai Romos bažnyčias ir girdi pasakas apie Katalikų bažnyčios popiežius.
Nekritinė parodų apie Barbę ir Naomi Campbell apžvalga
Mano akademiniame burbule kalbėti apie glamūrinį gyvenimą yra maždaug taip pat nepadoru, kaip prisipažinti meile Elviui Presley. Esant dabartinei geopolitinei situacijai tai atrodo mažiausiai nejautru. Tačiau būsiu atvira apie abi. Tik apie Elvį parašysiu kitą kartą, o dabar papasakosiu apie dvi glamūrines parodas, kaip tik ir užkabinusias šią mano jautrią vietą.








Krėsle prie televizoriaus
Rubenas Östlundas tiksliai įvardija, kas jam nepriimtina. Jį erzina ciniški, savo pažiūras pasauliui primetantys prasimušėliai ir piniguočiai, veidmainiškos socialinės medijos, demagogija mintantis šiuolaikinis menas. Po „Force majeure“ ir „Kvadrato“, kurių veikėjai pasijuto bejėgiai naujosios tikrovės karnavale, atrodė, kad kitas režisieriaus filmas parodys, kas slypi už fantasmagoriškų jų svajonių.
Krėsle prie televizoriaus
Ryûsuke Hamaguchi dažnai rodo žmones, kurie stengiasi neprisiminti praeities, gyventi dabar. Režisierius juos apgaubia melancholiška atmosfera. LRT Plius jau rodė Hamaguchi filmą „Likimas ir fantazijos“ (LRT Plius, gegužės 8 d. 21.33), bet jame daug detalių, žodžių, užuominų, todėl kaskart pamatai vis kažką naujo.
Krėsle prie televizoriaus
...Kosminio laivo „Nostromo“ kompiuteris priima svetimos gyvybės formos signalą. Septynių asmenų laivo įgula pažadinama iš hibernacijos, laivas keičia kursą. Tik įgula per vėlai supranta, kad tai buvo ne kosminis SOS, bet perspėjimas. Astronautus vieną po kito puola keistas žvėris – laikinoji svetimo forma, kurios užduotis – apsigyventi žmogaus kūne. Svetimas maitinasi žmonių smegenimis. Iš „Nostromo“ įgulos pavyks išgyventi tik astronautei Ripli (Sigourney Weaver), kurios dvikova su Svetimu truks ilgai.