Krėsle prie televizoriaus
...Dvidešimt šeši artefaktai palieka Paryžiaus muziejų, kad po daugiau nei šimto metų sugrįžtų į Dahomėjos karalystę – dabartinį Beniną. Berlinalės „Auksiniu lokiu“ apdovanotame Mati Diop filme „Dahomėja“ (LRT Plius, 18 d. 21.33) ši kelionė – ne tik simbolinis ar politinis įvykis, bet ir savotiškas prisikėlimas iš mirusiųjų.
Krėsle prie televizoriaus
Keista, bet vasara ir vėl baigėsi, tad teks sėstis prie televizoriaus. Pažvelgus į programas, permainų nematyti – abejotinos vertės lietuviški serialai, filmai, kuriuos rekomenduoju ne pirmą dešimtmetį, ar megalomaniją išduodantys projektai, kad ir LNK siūlomi „Žvaigždžių duetai. Nauja era. Didysis savaitgalio muzikinis šou“. Ko jau ko, bet žvaigždžių Lietuvoje tikrai daug.
Tarptautinis Ansi animacinių filmų festivalis
Politinių atspalvių festivalyje netrūko. Gatvių eitynės ar protesto akcijos buvo girdimos visame mieste. Įprastą šventinę festivalio uždarymo ceremonijos nuotaiką užgožė ryškūs politiniai ir karo atspalviai. Didėjantis smurtas, kančios, mirtys Gazoje, Izraelyje ir Irane daugybei kino kūrėjų sužadino solidarumo jausmą su karo ir priespaudos aukomis, šiemet ypač Artimuosiuose Rytuose. Žiuri narė Sepideh Farsi iš Irano kreipėsi į visus jaudinančia kalba, pasmerkdama tai, ką pavadino „besitęsiančiu genocidu Gazoje“, ir pasidalindama asmeniniu sielvartu dėl kolegės Fatmos Hassounos mirties per Izraelio oro smūgį. Ji šią žinią pranešė praėjus vos kelioms valandoms po to, kai pasirodė informacija, kad Izraelis surengė išpuolį prieš jos šalį. Farsi paragino animacijos bendruomenę veikti ne tik kine, bet tapti ir realaus pasaulio pokyčių veiksniais. Kita žiuri narė iš Irano Shiva Sadegh Assadi perskaitė per išpuolius žuvusios jaunos moters Parnios Abbasi eilėraštį, kurį visi susirinkusieji palydėjo atsistoję ilgais plojimais, sustiprinančiais vakaro refleksyvią ir politiškai įkrautą atmosferą.
Dėmesys Vengrijos animacijai ir trumpametražių filmų konkursas
Vengrijos menininkai Ansi gatvėse pristatė 111 metų animacinio kino istoriją kaip žaismingą lauko parodą, pilną išradingų instaliacijų. Mieste ir parke įsitaisė mylimi personažai iš klasikinių filmų ir šiuolaikinių kūrinių, kurie stebino festivalio dalyvius, Ansi miesto svečius ir gyventojus netikėtose vietose. Aikštėje šalia kino teatro „Pathé“ buvo atidarytas vengrų kupolas. Įžengę į šį 360° kupolą ir sugulę ant čiužinių, žiūrovai galėjo stebėti vaizdus lubose. Čia pristatyti klasikiniai ir šiuolaikiniai vengrų animacijos perlai. Išties buvo puiku pabėgti nuo vidurdienio karščio ir pamedituoti kondicionierių atvėsintame kupole su panoraminiais vaizdais ir erdviniais garsais. Bene svarbiausia projekcija – trijų originalių trumpametražių filmų transformacija į vieną bendrą kūrinį. Tai liaudies tradicijos, religinis dvasingumas ir gamtos pasaulis, kaip jį įsivaizduoja vengrų kino kūrėjai. Sujungti šie filmai: režisieriaus Hegyi Füstös László „Minstreliai“ (1978), režisierės Dóros Keresztes „Pasaulio gėlė, gėlės pasaulis“ (2017), režisieriaus Sándoro Reisenbüchlerio „Žalieji įspėjimai kiekvienai dienai“ (1992).
Tarptautinio Ansi animacinių filmų festivalio laureatai
Festivalio metu 18 200 dalyvių, 118 šalių atstovų, įskaitant keturias naujas valstybes (Afganistaną, Gvatemalą, Juodkalniją ir Ruandą), 6550 MIFA mugės dalyvių, 400 žurnalistų, daugiau nei 2000 studentų ir tūkstančiai žiūrovų kiekvieną vakarą „Pâquier“ stadione žiūrėjo filmus po atviru dangumi. Per vieną savaitę 23 500 festivalio lankytojų ir gerbėjų galėjo pajusti unikalią festivalio dvasią. Jo komandai talkino apie 650 savanorių.
Krėsle prie televizoriaus
Kūnų grobikai – tai ateiviai iš kosmoso, kurie bando užkariauti Žemę naktį įsiskverbdami į miegančių žmonių kūnus. Po to žmonės atrodo taip, kaip visada, tik jau nebėra savimi. Jie pasyvūs, nesugeba nerimauti, išgyventi aistrą, yra viskuo patenkinti ir nenori kištis į pasaulio reikalus.
Krėsle prie televizoriaus
Kai liūdna, prisimenu „Noting Hilą“ ar „Ketverias vestuves ir vienas laidotuves“. Savaitraščiui „Time“ jų scenaristas ir režisierius Richardas Curtisas yra prisipažinęs: „Visada manau, kad rašydamas scenarijus stengiuosi kaip „The Beatles“ teikti žmonėms džiaugsmą. Net kai kalbu apie rimtus dalykus, bandau parodyti juos taip, kad kontekstas būtų linksmas. Noriu rašyti scenarijus tokių filmų, kurių poveikis žmonėms būtų lyg vidutiniškai geros „The Beatles“ dainos klausymas.“
Krėsle prie televizoriaus
JAV prezidentas nemėgsta Holivudo, dažnai jį kritikuoja, bet sumanymų fontanas Donaldo Trumpo galvoje neišsenka, todėl jis paskelbė, kad nustatys šimto procentų muitus visiems filmams, sukurtiems užsienyje, vadinasi, ir tiems, kuriuos Holivudas filmuoja visur, kur tik taikomos mokestinės nuolaidos. Dar jis pridėjo, kad užsienio gamybos filmai „yra grėsmė tautos saugumui“ ir nacionalinei kinematografijai.
Krėsle prie televizoriaus
Vasara – kartojimų laikas. Atsidarau televizijų atsiųstas programas, skaitau filmų pavadinimus ir suprantu, kad juos ne kartą rekomendavau. Tik beveik tris valandas trunkantis vengrų režisierės Ildiko Enyedi filmas „Mano žmonos istorija“ (LRT, šiąnakt, 7 d. 02.20) – iš tų, kuriuos kad ir kelintą kartą žiūrėtumei, vis pamatai ar supranti, ko iki tol gal ir nepastebėjai.
Apie VI tarptautinę mokslinę konferenciją „Surrréalismes Paris 2024“
Leonora Carrington (1917–2011) – tarp konferencijos tyrinėtojų viena populiariausių siurrealisčių. Britų kilmės meksikietė ir V tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Hjustone buvo sulaukusi išskirtinio dėmesio, jos asmenybei ir kūrybai teko itin daug tyrimų, įvairių rakursų. Praėjusioje Hjustono konferencijoje buvo keli itin įdomūs pranešimai, rodos, visi jos takeliai išvaikščioti, visi natūros motyvai ištyrinėti, bet vis dar atrandama, į ką gilintis.



