Kino kritikų ir festivalio lankytojų disputai su žiuri sprendimais – įprasti. Piktinamasi beveik kasmet, pati pernai rašiau apie žiuri nejautrumą politinėms realijoms, apdovanojant Seano Bakerio filmą „Anora“. Negaliu patikėti, bet šiais metais priekaištų neturiu. Prancūzų aktorės Juliette Binoche vadovaujama pagrindinio konkurso žiuri Kanuose apdovanojo tuos filmus, kurie labiausiai įsiminė, nustebino arba stipriai palietė, sujaudino. Galbūt dėl to, kad žiuri vadovavo autorinį kiną mylinti aktorė, dirbusi su ne vienu režisieriumi ar režisiere, turinčiais išskirtinių vizijų. Be to, žiuri buvo ir režisieriai Carlosas Reygadas, Hong Sang-soo bei Payal Kapadia, kurių kino pojūčiu negali abejoti, tad apdovanojimai pradžiugino ir, mano galva, būtent šie filmai iš konkursinės programos bus aptarinėjami visus metus ir paliks pėdsaką kino istorijoje.
Australų aktorė Cate Blanchett buvo pakviesta įteikti „Auksinę palmės šakelę“ ir dėkojo festivaliui už tai, kad šis kuria erdvę diskusijoms apie rūpimas temas, susitikimams vieni su kitais. Ji pabrėžė socialinę kino reikšmę ir būtinybę matyti ne tik kiną savaime, bet ir jo kontekstą. Pagrindinis Kanų festivalio prizas šiais metais atiteko iraniečių režisieriui Jafarui Panahi už filmą „Tai buvo tik nelaimingas atsitikimas“ („Yek tasadef sadeh“). Juliette Binoche, pagrįsdama, kodėl apdovanojo būtent šį filmą, teigė, kad jis „ir labai humaniškas, ir kartu politiškas. Filmo šaltinis – pasipriešinimo ir išlikimo jausmas, kuris šiandien tiesiog būtinas.“ Jafarui Panahi dvidešimt metų buvo uždrausta kurti filmus ir išvykti iš šalies, bet jis rado būdų, kaip toliau kurti ir rodyti filmus tarptautinei auditorijai. Irane nuo 2000-aisiais sukurto „Rato“ („Dayereh“) visi jo filmai draudžiami. Nuo 2022 m. liepos iki 2023 m. vasario režisierius buvo įkalintas Evino kalėjime ir paleistas tik tuomet, kai paskelbė bado streiką. Būtent išgirstos kitų politinių kalinių istorijos ir pati patirtis kalėjime įkvėpė naujausią Panahi filmą.
„Tai buvo tik nelaimingas atsitikimas“ atsispiria nuo vieno atsitiktinumo: naktį su šeima grįžtantis vyras partrenkia į kelią išbėgusį gyvūną, mašina sugenda ir jie priversti sustoti netoliese esančiame garaže. Ten vyrą – savo kankintoją – atpažįsta Vahidas, paseka, kad sužinotų, kur jis gyvena, o kitą dieną ketina imtis veiksmų. Tačiau sudvejojęs Vahidas ieško buvusių kalinių, kurie galėtų padėti atpažinti vyrą. Įsisuka kurioziškų situacijų grandinė, kurioje skamba prisiminimai apie patirtus kankinimus, režimo kritiką ir moraliniai svarstymai. Ar su smurtu reikia kovoti tomis pačiomis priemonėmis? Panahi pasakoja su dideliu jautrumu, bet ir nevengdamas humoro, be to, išlaiko intrigą iki pačios pabaigos.
Didįjį žiuri prizą namo į Norvegiją vežasi Joachimas Trieras už filmą „Sentimentali vertė“ („Affeksjonsverdi“). Po mamos mirties į dukterų gyvenimą norintis sugrįžti tėvas, kino režisierius Gustavas (Stellan Skarsgåd), pakviečia dukrą, teatro aktorę Norą (Renate Reinsve), vaidinti savo naujame filme. „Sentimentalioje vertėje“ svarbiausia linija tampa Noros santykis su tėvu ir jos psichinė būsena, bet į istoriją įpinamos skirtingos temos – nuo kankinimų karo metais iki kino kūrimo ir jo reikšmės. Šis filmas – tikrai ambicingiausias režisieriaus kūrinys, parodantis jo brandų žvilgsnį į žmonių santykius ir bandymą susidoroti su giliai įsirėžusiomis žaizdomis. Nors filme siekta sutalpinti daug temų, nepraslystama paviršiumi, jos išties išplėtotos ir įtaigiai perteiktos talentingos aktorių komandos.
Žiuri prizas šįkart padalintas dviem filmams – Oliver Laxe’o „Sirat“ („Sirât“) ir Maschos Schilinski „Kritimo skambesiui“ („In die Sonne schauen“). Apie juos rašiau pirmoje Kanų kino festivalio apžvalgoje. Iš visų matytų programos filmų šie du išties išsiskiria režisierių vizijomis, kurios paremtos ne griežtai sukaltu naratyvu, bet siekiu kino kalba perteikti abstraktesnes idėjas apie santykį su savuoju gyvenimu ir jo vieta trūkinėjančiame pasaulyje.
Geriausia aktore tapo Nadia Melliti iš Hafsios Herzi filmo „Mažoji sesuo“ („La Petite Dernière“). Filmas sukurtas pagal daug dėmesio ir sėkmės sulaukusį Fatimos Daas autofikcinį romaną. Melliti įkūnija septyniolikmetę prancūzę-alžyrietę Fatimą, atrandančią savo tikrąją seksualinę tapatybę, kuri prieštarauja jos šeimos ir jos pačios religinėms nuostatoms. Islamą išpažįstanti mergina, savo mokyklos draugus vadinanti broliais ir paslapčia susitikinėjanti su vaikinu, kuris jau nori ją vesti ir turėti vaikų, po konflikto su klasės draugu, kai šis ją pavadina lesbiete, įsidiegia pažinčių programėlę ir leidžiasi į pasimatymus su moterimis. Filme Fatimą stebime metus laiko – dalys pavadintos metų laikais: pavasaris, vasara, ruduo, žiema, pavasaris. Išgyvenusi pirmąją stiprią meilę, sudaužytos širdies skausmą, Fatima kreipiasi į imamą, tačiau jo atsakymas aiškus – homoseksualūs santykiai islamo religijoje negalimi.
Kaip ir ankstesniuose Herzi filmuose, istorija pasakojama lengvai ir paprastai. Formalūs sprendimai Herzi kūryboje nėra svarbiausi, ji renkasi įsižiūrėti į kasdienybę ir veikėjų pasirinkimus bei susitikimus. Fatimos drama – skirtingų savo tapatybės dalių, kurios prieštarauja viena kitai, suderinimas. Įdomu, kad filme niekaip neaštrinama šeimos linija, nors vyresnės seserys Fatimai vis priekaištauja, kad ši nėra pakankamai moteriška ir savimi nesirūpina. Mama ją nuolat užstoja. Fatima slepia nuo šeimos savo santykius su moterimis, bet stebėdami jausmingą finalinę sceną žiūrovai gali numanyti viltingą „išrišimą“.
Brazilų filmas „Slaptasis agentas“ („O Agente Secreto“) apdovanotas dviem palmės šakelėmis – Wagneris Moura tapo geriausiu aktoriumi, o Kleberis Mendonça Filho – geriausiu režisieriumi. Filmas taip pat apdovanotas FIPRESCI prizu. Filmas nukelia į 1977-uosius, kai šalį valdė karinė diktatūra. Wagneris Moura įkūnija persekiojamą žmogų, kuris grįžta į Resifę pasiimti sūnaus ir tikisi pabėgti iš šalies, kad pradėtų naują gyvenimą. Brazilų režisierius taip taikliai ir tiksliai perteikia laikotarpį, kad ima atrodyti, jog žiūri 8-ajame dešimtmetyje sukurtą filmą, – iki scenos, kuri priverčia atsitraukti ir mąstyti iš šių dienų perspektyvos. Džiugu, kad žiuri įvertino šį režisierių – tikrą sinefilą, kuriam kinas toks svarbus. Aktoriui Mourai turbūt tai irgi taps tramplinu į sudėtingesnius vaidmenis, nors po serialo „Narcos“ dėmesio ir vaidmenų jam tikrai nestigo.
Prizas už geriausią scenarijų atiteko Jeanui-Pierre’ui ir Lucui Dardenne’ams. Deja, jų filmo „Jaunos motinos“ („Jeunes mères“) peržiūrą nutraukė elektros sutrikimas Kanuose. Seansas vyko paskutinę festivalio dieną. Skubėjau ryte į toliau nuo centro esantį kino teatrą, kad pamatyčiau paskutinį konkurso filmą, bet likus pusvalandžiui peržiūra buvo nutraukta – dingo elektra. Buvo žadama, kad po penkiolikos minučių seansas bus tęsiamas, bet, deja, netrukus visas kino teatras evakuotas. Elektra išjungta visuose Kanuose. Jaunų motinų istorijos liko neišspręstos. Tačiau Dardenne’ų filmas pasirodė labai gyvas, merginų istorijos jaudinančios – tikrai lauksiu filmo Lietuvoje, kad baigčiau jį žiūrėti.
Geriausiu debiutiniu filmu pripažintas irakiečio Hasano Hadi „Prezidento tortas“ („The President’s Cake“), o specialus paminėjimas atiteko Akinolai Davies už filmą „Mano tėvo šešėlis“ („My Father’s Shadow“). Hadi juosta pasakoja apie skurdą ir karą išgyvenančią šalį iš vaiko perspektyvos, nusikeliame į 10-ojo dešimtmečio Iraką. Lamia gauna užduotį Saddamo Husseino gimtadienio proga iškepti tortą savo klasei, bet skurdžiai su močiute gyvenanti mergaitė neturi pinigų ingredientams. Taip prasideda pasaką primenanti jos kelionė. „Mano tėvo šešėlis“ taip pat papasakotas iš vaikų perspektyvos ir nukelia į 10-ojo dešimtmečio Nigeriją. Abu filmus sieja dar ir tai, kad jie paremti režisierių asmenine patirtimi, atsiminimais, kurie iš dabartinės perspektyvos įgauna politinį kontekstą.
Geriausiu trumpametražiu filmu paskelbtas aktoriaus ir režisieriaus Tawfeeko Barhomo „Džiaugiuosi, kad tu dabar miręs“ („I’m Glad You’re Dead Now“). Apdovanojimą Barhomas skyrė taikai Palestinoje, ragino liautis skleisti neapykantą ir sakė norintis kurti kitokį žvilgsnį į palestiniečius.
Šių metų Kanų kino festivalio pagrindinis konkursas atrodė tikrai stipresnis nei pernai: daugiau įvairovės, daugiau drąsių vizijų ir aktualių, svarbias temas analizuojančių filmų. Kiek nuvylė „Ypatingo žvilgsnio“ programa, kurią įpusėjus filmai ėmė kartoti tuos pačius pasakojimo įrankius ir panėšėti vieni į kitus. Panašiai nutiko ir su trumpametražių filmų konkursu. Bet abiejose programose buvo ir gerų filmų, kuriuos, tikiu, parodys kino festivaliai Lietuvoje.
