Rubenas Östlundas tiksliai įvardija, kas jam nepriimtina. Jį erzina ciniški, savo pažiūras pasauliui primetantys prasimušėliai ir piniguočiai, veidmainiškos socialinės medijos, demagogija mintantis šiuolaikinis menas. Po „Force majeure“ ir „Kvadrato“, kurių veikėjai pasijuto bejėgiai naujosios tikrovės karnavale, atrodė, kad kitas režisieriaus filmas parodys, kas slypi už fantasmagoriškų jų svajonių. Tik kad antrąją Kanų „Auksinę palmės šakelę“ ir kelis Europos kino apdovanojimus režisieriui pelnęs „Liūdesio trikampis“ (LRT Plius, 15 d. 21.33) pernelyg paprastas, ilgas ir karikatūriškas.
Du jauni, gražūs „Liūdesio trikampio“ herojai – modelis Karlas ir influencerė Jaja – atsiduria prabangiame laive. Jų kelionę apmokėjo rėmėjai, tad vienintelis tikslas – atsiduoti gyvenimo teikiamiems malonumams. Žinoma, vienaip malonumus supranta turtingi rusai, kitaip – ginklais prekiaujanti pagyvenusių anglų pora ar naujųjų technologijų magnatas, bet Östlundas mėgaujasi rodydamas jų linksmybes. Grotesko filme daug, ypač įsimena scena, kai Marxo gerbėjas kapitonas įrodinėja rusų oligarchui socializmo viršenybę kapitalizmo atžvilgiu, o laive siautėja jūros ligos ir apsinuodijimo maistu epidemijos. Veikėjus užlieja fekalijos ir vėmalai, bet režisierius linksmai artėja link pasaulio pabaigos – laivas skęsta, o išsigelbėjusieji iš bangų atsiduria saloje ir prasideda kova už vandenį, maistą, išgyvenimą. Joje aktyviai dalyvauja ir likę gyvi įgulos nariai.
Filmas juokingas ir piktas, bet neapleidžia įtarimas, kad Östlundas mano, jog šiuolaikiniai žiūrovai subtilybių ir užuominų nebesupranta. Jie tiki tik vaizdais. Nors režisierius ir kuria supuvusios vartotojų visuomenės metaforą, „Liūdesio trikampiui“ akivaizdžiai pristinga emocinės tiesos, o banalybių tiek daug, kad jų neatperka net ypatingas Östlundo gebėjimas pateikti neigiamus personažus. Nežinau, kaip jūs, bet aš net pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems „Liūdesio trikampio“ veikėjams neištiesčiau pagalbos šiaudo.
„Taksisto“ ir kitų svarbių filmų scenaristas, režisierius Paulas Schraderis užaugo kalvinistų, išeivių iš Nyderlandų, šeimoje. Pirmą filmą jis pamatė būdamas septyniolikos. Schraderis rengėsi tapti pastoriumi, nors koledže ir įsteigė kino klubą. Jo likimą nulėmė susitikimas su legendine Pauline Kael, patarusia rinktis kino kritiką. Tada Schraderis pradėjo rašyti apie kiną, bendrauti su kitais jaunais kinomanais, kad ir su Martinu Scorsese ar Stevenu Spielbergu. 1972-aisiais Schraderis išgarsėjo tekstu apie transcendentinį stilių kine, beje, iki šiol nepraradusiu aktualumo.
Savo filmuose Schraderis nebijo eksperimentuoti su vaizdu ar stiliumi, nekinta tik režisieriaus distancija su tuo, kas vyksta ekrane, verčianti prisiminti Bertolto Brechto atsiribojimo efektą. Schraderis kuria įvairių žanrų filmus – komedijas, trilerius, meilės istorijas, film noir, psichologines dramas, bet prie jo prilipo režisieriaus egzistencialisto etiketė. Jo filmuose moralinės dilemos siejamos su kančia ir katarsiu finale, veikėjai keičiasi veikiami traumų bei skausmo, bet fizinės kančios ir moralinis diskomfortas yra būtina jų egzistencijos sąlyga.
Šiąnakt bus proga prisiminti du režisieriaus filmus. Vakare LRT (9 d. 22.45) rodys „Pirmąją reformuotą bažnyčią“ (2017). Tai pasakojimas apie pastorių Ernestą Tolerį (Ethan Hawke). Jis išgyvena tragišką sūnaus mirtį ir dėl jos kaltina savo auklėjimo metodus. Pastoriaus pagalbos prašo Merė (Amanda Seyfried), kuri negali sutarti su vyru – žaliųjų organizacijos aktyvistu. Merė yra nėščia, bet vyras nori, kad ji darytųsi abortą, nes įsitikinęs, kad versti vaiką gyventi žūstančiame pasaulyje – amoralu.
Naktį (10 d. 00.50) TV3 parodys Schraderio filmą „Žmogus žmogui – vilkas“ (2015). Trys jo veikėjai, kuriuos suvaidino Nicolas Cage’as, Willemas Dafoe ir Christopheris Matthew Cookas, po ilgų kalėjime praleistų metų išėjo į laisvę ir mokosi joje gyventi. Jie supranta, kad dar vienas nusikaltimas reikš kalėjimą iki gyvos galvos. Bet viliojantis pasiūlymas gali užtikrinti laimingą senatvę. Veikėjai nusprendžia surizikuoti...
Dano Trachtenbergo filmo „10-oji Kloverfyldo gatvė“ (LNK, šįvakar, 9 d., 23.10) veikėja Mišelė (Mary Elizabeth Winstead) atsibunda prirakinta prie sienos rūsyje. Ji neatsimena, kaip čia atsidūrė. Patalpų savininkas Hovardas (kaip visada puikus Johnas Goodmanas) paaiškina, kad išgelbėjo jai gyvybę, atnešdamas į savo atominę slėptuvę, nes žmoniją ištiko katastrofa. Tačiau Mišelei sunku tuo patikėti, juolab kad gelbėtojas labiau primena žudiką maniaką. „10-osios Kloverfyldo gatvės“ kūrėjai ne kartą ir ne du privers pakeisti požiūrį į tai, kas vyksta ekrane, – tai didelis filmo, kurio autoriai prisimena 6-ajame dešimtmetyje Holivude klestėjusią atominio karo ir ateivių iš kosmoso baimę, privalumas.
Holivudas neatsisako minties šviesti liaudies mases, nesvarbu, kokiame žemyne jos gyventų. Šiam tikslui dažnai pasirenkamos katastrofų, siaubo, apokaliptinio filmo konvencijos. Kalbėdami apie grėsmę žmonijai, tokie filmai aiškina ekologiško gyvenimo taisykles. Garetho Edwardso filme „Godzila“ (LNK, 13 d. 22.30) ekologinę mintį apie būtiną gamtos ir žmonių pusiausvyrą be žodžių išdėsto gelmių pabaisa Godzila. Jos elgesį paaiškina japonų mokslininkas daktaras Serizava (Ken Watanabe). Filipinuose aptikęs nežinomos pabaisos kiaušinį, mokslininkas penkiolika metų augina pabaisą kokone, kuris įkurdintas Japonijoje, sugriautoje atominėje elektrinėje. Tačiau ateina diena, kai Godzila subręsta ir nusprendžia keliauti pas patelę, ištrūkusią iš atominių atsargų saugyklos Nevadoje.
Edwardsas įrodo, kad gali apginti ne tik gerą Godzilos, bet ir Steveno Spielbergo, George’o Lucaso išauginto kino vardą. Kartais jis nesusilaiko nepacitavęs kad ir Hitchcocko „Paukščių“, tačiau lieka ištikimas mokytojų pamėgtai perspektyvai – rodyti pabaisą vaiko (arba gyvūno) akimis. Todėl daugumą svarbiausių su Godzila susijusių filmo epizodų matome vaiko žvilgsniu: mergaitė Havajų paplūdimyje pirmoji atsigręžia į vandenyną ir pastebi artėjantį cunamį, greitajame traukinyje įstrigęs japonų berniukas mato Havajus siaubiančią pabaisą, kario Fordo sūnus atsiduria ant San Fransisko tilto (įspūdinga dekoracija ir visa scena), kai iš vandens išnyra Godzila... Vaiko žvilgsnis, kuriame atsispindi ne tik siaubas, bet ir susižavėjimas, nuostaba, atvirumas viskam, kas neįprasta, įtikina geriau.
Jūsų – Jonas Ūbis
