Glamūro studijos Londono muziejuose

Mano akademiniame burbule kalbėti apie glamūrinį gyvenimą yra maždaug taip pat nepadoru, kaip prisipažinti meile Elviui Presley. Esant dabartinei geopolitinei situacijai tai atrodo mažiausiai nejautru. Tačiau būsiu atvira apie abi. Tik apie Elvį parašysiu kitą kartą, o dabar papasakosiu apie dvi glamūrines parodas, kaip tik ir užkabinusias šią mano jautrią vietą.

Viktorijos ir Alberto muziejuje (V&A) Londone balandį užsidarė Sonnet Stanfill ir Edwardo Enninfulo kuruota paroda „NAOMI: In Fashion“, skirta britų supermodelio Naomi Campbell mados industrijoje keturiasdešimtmečiui. Daugelis eksponatų buvo paskolinti iš Campbell privačios kolekcijos, taip pat iš dizainerių archyvų ir V&A muziejaus kolekcijų. Naomi dabar seka Davido Bowie ir Kylie Minogue pėdomis, kurie taip pat surengė personalines parodas prestižiniame Londono muziejuje. „Buvo surengta tiek daug parodų apie mados dizainerius ir mados fotografus, bet modelis dažnai pamirštamas“, – sakė V&A muziejaus vyresnioji mados kuratorė Sonnet Stanfill.

Paroda atidaroma pasakojimu apie Campbell vaikystės ir paauglystės metus. Gimusi 1970 m. Pietų Londone, ji siekė karjeros scenoje ir 8-ajame dešimtmetyje net trumpai pasirodė Bobo Marley muzikiniame vaizdo klipe. Apie paauglę pasakoja eksponuojami jos baleto bateliai ir mokyklinė nuotrauka. Tačiau gyvenimas negrįžtamai pasikeitė sulaukus 15 metų, kai bevaikštant su mokyklos draugais prie jos priėjo modelių agentė. Naomi niekada neplanavo tapti manekene, bet šokių studijos Londono „Italia Conti“ teatro ir meno akademijoje parengė ją ne tik dėvėti drabužius, bet iš tikrųjų juos įkūnyti ant podiumo.

Naomi iškilimas mados pasaulyje buvo greitas ir stulbinantis: būdama šešiolikmetė ji papuošė „ELLE“ viršelį; 17 metų persikėlė į Niujorką ir dalijosi butu su kitu būsimu supermodeliu Christy Turlington, kol įsikūrė nuosavame būste Rytų 30-ojoje gatvėje. Ten Campbell pasinėrė į šurmulingą miesto mados sceną. O sulaukusi 18 metų, dizainerio Yves’o Saint Laurent’o, aktyviai kovojusio su rasizmu mados industrijoje, dėka tapo pirmuoju juodaodžiu modeliu, patekusiu ant prancūziško „Vogue“ viršelio. „Concorde“ lėktuvo bilietas, primenantis apie jos pirmąją darbo kelionę į Niujorką, išblukusi modelio asmens tapatybės kortelė iš „Yves Saint Laurent“, pasiūlymo laiškas iš „Ford“ modelių agentūros ir nespalvotas jos ankstyvųjų dienų portfolio įtraukia žiūrovą. Norisi atsistoti kuo arčiau skiriamojo stiklo ir tikėtis pamatyti išblukusias datas bei neryškius parašus, kurie vėliau tapo mados istorijos dalimi. Įdomu ir tai, kad Campbell juos saugojo, taip stipriai tikėdama savo karjeros sėkme.

Parodos pradžioje yra keletas nuorodų į juodaodžius modelius, dirbusius prieš ir tuo pat metu kaip Campbell. Pasakojama apie dvylika pionierių, kurių darbas mados industrijoje neretai buvo ne tik estetinė reprezentacija, bet ir tylus pasipriešinimo aktas. Tarp ryškiausių figūrų – Dorothea Towles, pirmoji juodaodė manekenė, sėkmingai dirbusi su prancūzų aukštosios mados dizaineriais. Taip pat – Naomi Sims, Beverly Johnson ir kitos, kurių pasiekimai žymi ne tik profesinę sėkmę, bet ir įtrūkimą baltojo grožio standartų hegemonijoje. 1988 m. buvo įkurta „Black Girls Coalition“, viena jos įkūrėjų – modelis Iman. Tai atskleidžia kolektyvinio, o ne individualaus pasipriešinimo formą, kuri dažnai lieka nepastebėta šiandienos žvaigždžių kultūra grindžiamoje mados industrijoje. Deja, Naomi niekada iki galo nepasidalija savo patirtimi, kaip prasimušė ten, kur net fotografams buvo sunku užfiksuoti tamsią odą, o plaukų stilistai dažnai nesugebėjo dirbti su juodaodžių plaukais.

Parodoje atkurtas prabangaus „Claridges“ viešbučio kambarys atskleidžia pašėlusį Campbell klajokliško gyvenimo būdo žavesį. Erdvė pilna kabančių suknelių, išmėtytų mados žurnalų, knygų ir makiažo priemonių. Toliau –jos drabužių pripildytos dvigubo aukščio vitrinos. Didžiulis drabužių kiekis stulbina ir suteikia dizainerių Alexanderio McQueeno, Azzedine Alaïa, Johno Galliano gerbėjams tikrą pramogą. Čia eksponuojamos visos ikoniškiausios Campbell suknelės ir aksesuarai, pavyzdžiui, mėlyni krokodilo odos imitacijos platforminiai 30 cm aukščio Vivienne Westwood aukštakulniai bateliai, su kuriais (ar, greičiau, dėl kurių) 1993 m. ji parkrito ant podiumo; pastelinės rožinės spalvos 1994 m. Karlo Lagerfeldo Barbės kostiumas; Andy Warholo vaizdų suknelė iš Gianni Versace 1991 m. pavasario–vasaros kolekcijos šou; automobilio įkvėptas korsetas iš 1989 m. Thierry Mugler „Drive like a Buick“ kolekcijos, pagamintas iš plastiko, metalo ir akrilo. Garsenybė pasakoja, kad prancūzų dizaineris buvo vienas pirmųjų, sumokėjusių modeliams sąžiningą užmokestį, į kurį įėjo skrydžiai į abi puses. Šį aprangos lobyną papildo klasikiniai „Chanel“ tvido kostiumai, „Versace“ klubinė apranga ir Vivien Westwood korsetai. Čia rasite ir Campbell kovido oro uosto „Hazmat“ kombinezoną, derinamą su „Burberry“ apsiaustu. Patikėkite, žiūrėti į visa tai galima valandų valandas.

Viršutiniame aukšte Edwardas Enninfulas surengė kerinčių Naomi šlovės vaizdų, sukurtų pasaulinio garso fotografų, tokių kaip Stevenas Meiselis, Nickas Knightas, Patrickas Demarchelieris ir Davidas Bailey, parodą. Čia Naomi su dalmatinais, stabdanti Manhatano eismą, taip pat žurnale „Playboy“ ar apsirengusi leopardo raštais lenktyniauja su tikru leopardu. Kiekvienas tobulai atliktas vaidmuo rodo, kad Campbell yra daug daugiau nei tiesiog modelis – ji gamtos jėga. Jos atsidavimas apčiuopiamas; ji padarys viską, kad gautų „tą nuotrauką“.

Tarp karjerą apibrėžiančios prabangios aprangos kartais atrodo, kad parodai trūksta emocinio gylio, kuris galėtų ją paversti išties revoliucinga. Tačiau Campbell pristatoma ne tik kaip popkultūros elementas, bet ir kaip kruopščiai kuruotas įvaizdis, atsparus bet kokiai artumo su žiūrovu formai. Viskas tobula, sklandu, ikoniška. Tik poroje vietų užsimenama apie plačiai nuskambėjusius Campbell skandalus, pavyzdžiui, rodant „Dolce & Gabbana“ vakarinę suknelę, kurią ji vilkėjo atlikusi penkias dienas trukusius viešuosius darbus už tai, kad į darbuotoją metė telefoną. Tai atrodo kaip mažokas bandymas suteikti niuansų visam spindesiui.

10-ojo dešimtmečio pradžioje terminas „supermodelis“, arba modelis, tapęs tarptautine įžymybe, buvo plačiai vartojamas tiesiogiai kalbant apie Campbell ir nedidelę grupę jos bendraamžių. Mada tapo masine pramoga, o Campbell buvo šio susižavėjimo centre. Ji išgarsėjo dėl savo nepriekaištingo pasirodymo ant podiumo, o darbas su žymiais fotografais sukūrė vienus įsimintiniausių to meto vaizdų. Tuo pačiu metu ji peržengė mados pasaulio ribas, pasirodydama muzikiniuose vaizdo klipuose, pristatydama savo kvepalus ir kovodama už rasinę įvairovę, taip tapdama vienu žinomiausių pasaulio modelių ir viena labiausiai atpažįstamų juodaodžių moterų.

1994 m. Naomi susipažino su Pietų Afrikos Respublikos (PAR) prezidentu Nelsonu Mandela ir teigia, kad jis įkvėpė ją pasinaudoti savo žinomumu socialiniams pokyčiams paskatinti. Vėliau Mandela už Campbell aktyvizmą suteikė jai Garbės anūkės titulą. Modelio „Claridges“ viešbučio kambaryje yra ir jo knygos „Ilgas kelias į laisvę“ („Long Walk to Freedom“) kopija. 1998 m. ji surengė „Versace“ mados šou, skirtą Nelsono Mandelos vaikų fondui paremti. Įdomu, kad Mandela mėgdavo vilkėti „Versace“ sukurtus marškinius, o Naomi jam tokius mielai dovanodavo. Ir vizito PAR metu ji vilkėjo ne Warholo sukurtą Monroe, o Mandelos veidą ant savo „Versace“ sukneles.

Pabaigoje pramogai – vaizdo įrašas, kuriame modelis moko „vaikščioti kaip Naomi“. Jis rodomas šalia mini podiumo su ryškiu įvairiaspalviu fonu, kur esate skatinami demonstruoti savo gebėjimus. Po to jūsų modelio akimirka iš karto atkuriama dideliuose ekranuose.

Naomi Campbell recepcija Lietuvoje ilgą laiką buvo fragmentiška ir dažniausiai paviršutiniška – jos vardas dažniausiai skambėdavo geltonojoje spaudoje, pabrėžiant prabangų gyvenimo būdą, skandalus ar romantiškas istorijas, o ne jos, kaip istorinę reikšmę turinčios figūros, indėlį į mados industriją ar kovą su rasizmu. Kita vertus, platesnėje visuomenėje Campbell vis dar dažnai matoma kaip „išimtis“ – egzotiškas, nepasiekiamas grožio idealas, o ne kaip figūra, reprezentuojanti struktūrinę kovą dėl matomumo ir lygybės. Ši „išimtinių pasiekimų“ logika gaji ne tik Lietuvoje – ji būdinga visam regionui, kuriame įvairovė dažnai suprantama kaip kosmetinė, bet ne politinė ar sisteminė vertybė. Todėl ir centrinę parodos figūrą galima vertinti dvejopai: kaip sistemą keitusią ikoną ir kaip industrijos vidinį produktą, tad ir Campbell recepcija Lietuvoje gali būti laikoma atspindžiu tų pačių iššūkių, apie kuriuos kalba ir pati paroda: kas ir kokiomis sąlygomis tampa matomas, pripažįstamas ir vertinamas globalioje kultūroje.

Londono Dizaino muziejuje panašiu metu vyko ir kita glamūrinė paroda – „BARBIE: The Exhibition“ (kuratorė Danielle Thom). Joje pristatyti daugiau nei šeši dešimtmečiai fantastiško gyvenimo plastike, apžvelgiant vienos geriausiai pasaulyje parduodamų lėlių – Barbės – dizaino istoriją. Paroda, atidaryta minint 65-ąjį prekės ženklo gimtadienį, rengiama bendradarbiaujant su „Barbie“ kūrėja „Mattel“. Eksponuojami įvairūs Barbės visatos objektai – nuo automobilių, baldų ir mados iki daugiau nei 180 pačių lėlių versijų, daugelis jų paimtos tiesiai iš „Mattel“ archyvo Los Andžele. Tačiau pagrindinis parodos akcentas – dizainas. Apie Barbės įtaka moteriškumo suvokimui bei nerealistinius grožio standartus jau yra nemažai kalbėta, o ši paroda yra puiki proga pakalbėti apie Barbę kaip apie dizaino ir masinės populiarios kultūros fenomeną.

1959 m. „Mattel“ bendrakūrėjė Ruth Handler sukūrė legendinę lėlę, kurią šiandien žinome kaip „Barbę“. Ruth matė dukters Barbaros pomėgį žaisti su popierinėmis lėlėmis ir pastebėjo, kad žaislų rinkoje trūksta trimačių suaugusiųjų lėlių. Barbės dizainą įkvėpė vokiška lėlė „Bild Lilli“, sukurta suaugusiųjų auditorijai. Ruth sumanymas tapo sėkmės istorija, o pradinis Barbės populiarumas nustebino net žaislų pramonę – vien 1959 m. parduota daugiau nei 300 000 Barbės lėlių.

Paroda prasideda nuo retos 1959 m. pirmojo leidimo legendinės lėlės, kolekcininkų vadinamos „Barbe Nr. 1“. Tai buvo pats pirmasis „Mattel“ išleistas modelis, ji piešta rankomis ir vilki juodą-baltą maudymosi kostiumėlį. Užuot buvusi dėžėje, ši lėlė sukasi ant platformos, kurią papildo dramatiška rožinė užuolaida, neoninis logotipas bei archyviniai jos gamybos proceso Japonijoje vaizdo įrašai. Tačiau žymusis „Barbie Pink“ (atspalvis, kurį dauguma iš mūsų atpažintų pažadintos vidury nakties) buvo pristatytas tik 1977 m., kai rožinė spalva buvo panaudota ant pakuotės, siekiant sukurti nuoseklų prekės ženklo identitetą.

Toliau – įspūdinga tamsi erdvė su ryškiaspalvėmis apšviestomis vitrinomis, kuriose chronologine tvarka eksponuojamos lėlės, vienaip ar kitaip rodančios Barbės išvaizdos pokyčius. Pavyzdžiui, paroda pristato 1968 m. Christie, dažnai vadinamą pirmąja juodaode Barbės lėle, taip pat pirmąsias ispanakalbių ir azijiečių kilmės lėles, pavadintas Barbės prekės ženklu. Parodoje eksponuojama 1992 m. išleista geriausiai parduodama visų laikų „Totally Hair Barbie“ – jos visame pasaulyje parduota daugiau nei 10 milijonų egzempliorių. Šios linijos Barbės pasižymėjo itin ilgais banguotais plaukais, plaukų geliu ir plaukų aksesuarais, skirtais kurti įvairioms šukuosenoms. Parodoje taip pat pristatomos kelios kitos atpažįstamiausios lėlės: 1971 m. banglentininkė „Sunset Malibu Barbie“, kuri buvo viena populiariausių tą dešimtmetį, ir 1985 m. „Day to Night Barbie“, sukurta siekiant atspindėti 9-ojo dešimtmečio moterų darbo vietos revoliuciją, o jos rožinis kostiumas, skirtas darbui, virto elegantiška vakarine suknele. Šalia yra ir vitrina, skirta Barbės draugo Keno pokyčiams.

Didelis dėmesys parodoje skirtas įvairovei – tiek kūno tipų, tiek odos spalvų, tiek lėlių gebėjimų. 2016 m. Barbės kūnas tapo (šiek tiek) tikroviškesnis, kai buvo išleistos „smulkios, aukštos ir apvalios“ versijos su šūkiu „Vaizduotė būna visų formų ir dydžių“. Rodomos ir 2022 m. išleistos Barbės su protezais, klausos aparatais, besinaudojančios neįgaliojo vežimėliu, sergančios baltme, o pernai buvo sukurta pirmoji Dauno sindromą turinti Barbė. Tokia įvairovė iliustruoja „Mattel“ pastangas priartinti prekės ženklą prie realybės, tačiau kartu kelia klausimą, kiek iš šių pokyčių buvo motyvuoti komerciniais tikslais.

Barbės galvos forma ir veidas bėgant metams taip pat nuolat keitėsi, tačiau ne ekspertui tą įmanoma pastebėti tik grįžus nuo paskutinės Barbės vėl link pradžios, nes tarp dviejų šalia esančių skirtumai nėra tokie žymūs. Pradėjus nuo vieno dizaino 1959 m., šiandien asortimente yra šimtai skirtingų galvos ir kūno modelių. Parodoje demonstruojamos įvairios pradinės veido formos, kurios vėliau piešiamos trafaretais ir antspaudais, o po to pridedami sintetiniai plaukai. Taip pat rodomi trumpi vaizdo įrašai, kuriuose „Mattel“ darbuotojai išsamiau atskleidžia veido formavimo ir plaukų įsodinimo procesus. Parodoje yra skyrius, skirtas Barbės šukuosenų evoliucijai. 9-ame dešimtmetyje daugelis juodaodžių Barbių buvo ištiesintais plaukais, tačiau šiuolaikinės lėlės turi įvairiausios tekstūros ir spalvos plaukus.

Kitoje salėje supažindinama su lėlės gamybos subtilybėmis ir technologinėmis naujovėmis. Parodoje galima pamatyti Barbės kūrimo procesus – nuo dizaino studijos iki gamyklos. Be to, nagrinėjama Barbės gebėjimų evoliucija: vaikščiojimas, šokis, kalbėjimas ir net sulenkiami nykščiai, kad ji galėtų suimti įvairius aksesuarus. Tiesa, būta keletas išradingų (ir keistų) Barbės variacijų, tarkim, 1977 m. „Growing Up Skipper“ – lėlė, sukurta mokyti mergaites apie brendimą, kuriai užlenkus ranką išaugdavo krūtys. Parodoje eksponuojamas ir naujas perdirbtas plastikas, pasitelktas siekiant kovoti su nemenku Barbės poveikiu aplinkai.

Kaip laikui bėgant keitėsi Barbė, taip pat keitėsi ir jos namai bei drabužiai. Vienas iš parodos akcentų – Barbės „Dreamhouse“ (Svajonių namo) chronologija. Namų, kaip rodo jų pavadinimas, atspindinčių amerikietišką svajonių dizaino skonį. Tarp eksponatų – 1962 m. pirmasis Barbės svajonių namas, pasižymintis tuo meto ryškiai modernistiniu dizainu ir rodantis ištikimybę Florence Knoll ir Hermano Millerio dizainui. Jis sukurtas tuo metu, kai daugelyje šalių moterys negalėjo turėti nuosavybės be laiduotojo vyro. Taip Barbės svajonių namas tapo netikėtu feministiniu pareiškimu, kuriame Barbė mėgaujasi knygų ir įrašų kolekcija (bet neturi virtuvės). Universiteto vėliavėlės rodo, kad Barbė įgijo išsilavinimą, o viengulė lova patvirtina, kad ji netekėjusi. Vienintelė užuomina apie vyro buvimą – maža įrėminta Keno nuotrauka.

Eksponuojamas ir 1978 m. A formos Svajonių namas, kurį kuratorė Danielle Thom iš dalies priskiria Franko Gehry, suprojektavusio (nepastatytą) namą „Mattel“ įkūrėjams Ruth ir Elliotui Handleriams, įtakai. Sofą ir kėdes jame įkvėpė Michelis Ducaroy ir Eero Aarnio. Tačiau tai buvo paskutinis modernumo atodūsis prieš reakcingus 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių Barbės posūkius. Būtent tada, kai prasidėjo korporacijų užkariavimai ir perteklinis vartojimas, Barbės svajonių namas tapo tuo rožiniu dvaru, kokį daugelis žino šiandien. Eksponuojamas 1990 m. Stebuklingas dvaras, kuris savo dorėninėmis kolonomis, karališkais baldais ir ryškiomis spalvomis demonstruoja to meto architektūrinį perteklių ir medžiagų ekstravaganciją, o Barbė tvirtai mėgaujasi vidurinės klasės svajone apie namą priemiestyje. Dabar jau su Kenu.

Barbių neįmanoma myluoti, jas galima tik puošti ir jomis žaisti, tad aukštosios mados pasaulis visada įkvėpė Barbės garderobą. Kai buvo pristatyta pirmą kartą, lėlė jau turėjo savo kolekciją – 22 originalius drabužius. Jie vystėsi nuo 6-ojo dešimtmečio maudymosi kostiumėlių ir aukštakulnių iki hipiško Kalifornijos banglentininkų stiliaus, ryškių 9-ojo dešimtmečio dalykinių kostiumėlių paminkštintais pečiais ir prabangių vakarinių suknelių, vertų „Met“ šventės. Visos, kurios bandė siūti Barbei, žino, kaip nelengva parinkti tokias plonas medžiagas, kad siūlės ir paraukimai neatrodytų per grubūs. Tad ir „Mattel“ nemažai eksperimentavo, kol atrado savo lėlėms tinkamus sprendimus. Madų pokytis atsispindi ir reklamoje: televizijos reklamos pereina nuo nepriklausomos nuotykius mėgstančios Barbės prie Barbės, kurios vienintelis gyvenimo siekis, regis, yra sužavėti Keną.

Kad vaikai norėtų žaisti su Barbe, ji turėjo būti pavyzdžiu, siekiančiu įkvėpti ištisas mergaičių kartas. Ši transformacija atliekama paprastu drabužių pakeitimu, leidžiančiu jai būti bet kuo, kuo ji nori būti (ir atrodyti nepriekaištingai – tačiau tai diskusija kitam kartui): gydytoja, armijos karininke, sportininke ar prezidente. Nuo 1992 m. Barbė buvo vaizduojama kaip kandidatė į prezidentus beveik kiekvienuose JAV rinkimuose (yra net juodaodė prezidentė Barbė).

Parodoje taip pat pristatomos kelios iš daugiau nei 260 lėlės karjerų – jos ambicingas CV atskleidžia besikeičiantį moterų vaidmenį darbo srityje, taip suteikiant mergaitėms laisvę svajoti apie bet kokią karjerą. Ar žinojote, kad Barbė laimėjo kosmoso lenktynes? 1965 m., ketveriais metais anksčiau, negu Neilas Armstrongas pasiekė Mėnulį, „Mattel“ išleido Astronautę Barbę. Parodoje pirmą kartą eksponuojama Europos kosmoso agentūros paskolinta Barbė, kuri 2022 m. šešis mėnesius skriejo aplink Žemę Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS). Lėlė buvo pagaminta pagal pirmosios Europoje TKS vadės Samanthos Cristoforetti atvaizdą, ji lėlę ir nugabeno į kosmosą.

Paskutinėje salėje pabrėžiamas ilgalaikis Barbės poveikis masinei kultūrai – ji pasirodė ant „Time“ ir „Vogue“ žurnalų viršelių, Andy Warholo paveiksle „Billy Boy“ (jis pavadintas tapytojo mūzos Billy Boy’aus, aistringo Barbių kolekcininko, vardu) ir Gretos Gerwig filme „Barbė“ (2023 m. pelningiausias filmas). Taip pat eksponuojami keli žmogaus dydžio kostiumai iš šio filmo, kuriuos vilkėjo aktorė Margot Robbie. Vis dėlto čia nepavyko iki galo perteikti Barbės įtakos ir jos naudojimo už „Mattel“ ribų. Nuo drag karalienių iki to, kaip mes suvokiame rožinę spalvą, Barbės kultūrinis poveikis formavo tikrąjį pasaulį labiau, nei galime manyti.

Pasak parodos kuratorės, dalis Barbės prekės ženklo sėkmės susijusi su tuo, kad Barbė nėra tendencijų kūrėja. Ji neabejotinai reaguoja į laikų pokyčius, bet niekada nebando pernelyg atvirai diktuoti darbotvarkės. Toks saugus, nuolat besikeičiantis požiūris (bet niekada per greitai), regis, užtikrino ilgalaikį Barbės patrauklumą ištisoms mergaičių kartoms ir vis labiau – suaugusiems.

Parodos vizualinė estetika puikiai pasitarnavo socialiniams tinklams, bet kartu kėlė klausimą – ar paroda skirta analizei, ar tik instagramo turiniui? Ne viskas Barbės šalyje yra ir visada buvo tobula, ir paroda turėtų tai pripažinti. Vietoj kritinio požiūrio mums primetamas „Mattel“ korporatyvinis naratyvas, vaizduojantis Barbę kaip novatorišką žaislą, kurį sukūrė „įvairovei atsidavusi“ įmonė, visada esanti žingsniu priekyje.

Sovietų Sąjungoje Barbė pirmą kartą pasirodė 9-ojo dešimtmečio pabaigoje kartu su kramtomąja guma, „Snickers“ ir kitais naujojo pasaulio, kuris atsivėrė sovietų žmonėms valdant Michailui Gorbačiovui, atributais, tačiau tuo metu ją buvo galima įsigyti tik iš spekuliantų. 10-ojo dešimtmečio pradžioje Barbių atsirado valiutinių parduotuvių lentynose, o 1993–1994 m. jos pradėtos pardavinėti už rublius. Jos buvo nepaprastai populiarios, nes atrodė stilingesnės ir ne tokios masyvios kaip sovietinės lėlės. Tačiau 2002 m. Barbės Rusijoje buvo laikinai uždraustos dėl „palaidumo ir vakarietiškų vertybių skleidimo“. Bandymai uždrausti buvo pakartoti 2016 metais.

Lietuvoje Barbė pasirodė po nepriklausomybės atkūrimo ir greitai tapo geidžiamu žaislu. Pirmieji šios lėlės egzemplioriai, dažnai atvežti iš užsienio, laikyti prabangos preke. Barbė simbolizavo Vakarų pasaulio gyvenimo būdą, grožio standartus ir vartotojiškumo kultūrą. Ši lėlė ne tik įtvirtino vakarietiškus grožio idealus, bet ir skatino svajones apie sėkmingą, prabangų gyvenimą. Man pirmą Barbę tėvai parvežė iš Ispanijos 1990 m., ir aš iki šiol prisimenu, kokia laiminga jaučiausi. Antrą laimėjau vaikų siuvimo konkurse, pristačiusi prabangią rankomis išsiuvinėta suknią. Na, o Barbės sesę Skipper, susitaupiusi 14 dolerių, nusipirkau valiutinėje parduotuvėje „Vilbara“ sostinės Pilies gatvėje.

Laikui bėgant Barbė įgijo kultūrinio simbolio statusą. Barbės parodos Lietuvoje rengiamos jau ne vienus metus, dažniausiai prekybos centruose. 2019–2024 m. įvyko net septynios tokios parodos, jose buvo pristatyti Lietuvos dizainerių sukurti Barbės įvaizdžiai. Šie renginiai rodo, kad, nepaisant kritikos, Barbė ir jos ranka pasiekiamas glamūras Lietuvoje išlieka populiarūs.

Tiek Barbėi, tiek Naomi skirtos parodos atskleidžia, kad glamūras ir grožio industrija dažnai susiję su ideologinėmis ir politinėmis kovomis. Barbė dažnai kritikuojama dėl netikroviškų grožio standartų, stereotipinių moters vaidmenų įtvirtinimo bei perteklinio vartojimo skatinimo. Tačiau Barbės paroda Londone taip pat parodė, kaip lėlė keitėsi, atspindėdama naujas socialines ir kultūrines realijas. Panašiai Naomi parodoje pristatomi modeliai, kurie ne tik darė neigiamą įtaką mergaičių ir moterų kūno įvaizdžiui bei savivertei, bet ir, kovodami su rasizmu bei stereotipais, pakeitė mados industriją ir pasiūlė naujas grožio vertinimo bei pristatymo pasaulyje galimybes.

Taigi abi parodos leidžia kritiškai pažvelgti į „glamūro“ sampratą, įvertinant tiek jo galimybes, tiek jo ribas. Na, o „Barbie Pink“ man labai tinka, tad lauksiu kvietimo į pokylį. Mano gyvenime jų akivaizdžiai trūksta.