...Kosminio laivo „Nostromo“ kompiuteris priima svetimos gyvybės formos signalą. Septynių asmenų laivo įgula pažadinama iš hibernacijos, laivas keičia kursą. Tik įgula per vėlai supranta, kad tai buvo ne kosminis SOS, bet perspėjimas. Astronautus vieną po kito puola keistas žvėris – laikinoji svetimo forma, kurios užduotis – apsigyventi žmogaus kūne. Svetimas maitinasi žmonių smegenimis. Iš „Nostromo“ įgulos pavyks išgyventi tik astronautei Ripli (Sigourney Weaver), kurios dvikova su Svetimu truks ilgai. Taip 1979-aisiais prasidėjo iki šiol trunkanti Ridley Scotto „Svetimo“ (LRT, 26 d. 00.15) odisėja. Filmas žymėjo svarbų kino posūkį ir sulaukė daugybės tęsinių.
„Svetimo“ pasirodymo metais rašyta, kad filmas yra britų atsakas į George’o Lucaso „Žvaigždžių karus“. Tačiau Scottas nesistengė sukurti kažko panašaus, nes „Svetimas“ glaudžiai susietas su to meto mokslinės fantastikos kontekstu bei kruvinam siaubo kino požanriui gore priskiriamu Davido Cronenbergo filmu „Šiurpuliai“ („Shivers“, 1975).
Cronenbergas griovė kino tabu ir padedamas kūno skaidymo, jo audinių irimo bei žmonių tarpusavio ryšių nykimo vaizdų maištavo prieš Holivudą. Scottas nusprendė tai, kas gore kine buvo makabriška ir žadino siaubą, bet masino žiūrovus, perkelti į didelio biudžeto Holivudo reginį. Jis susilpnino vaizdų agresyvumą, tačiau pakeitė monstrų rodymo ekrane būdą, išryškindamas grėsmę jų žalojamam, niokojamam silpnam žmogaus kūnui. „Svetimas“ buvo kartu ir maištingas, ir konservatyvus: Scottas naudojosi gore išraiškos priemonėmis, bet jas neutralizavo, pasitelkdamas kruopščiai stilizuotą pasakojimą.
„Svetimą“ su „Žvaigždžių karais“ siejo nebent sudėtingas postmodernistinis prasmių žaidimas. „Žvaigždžių karai“ buvo labiau „pažaiskime kiną“: Lucasas daugino ekrane aliuzijas, nuorodas į tradiciją, citatas. „Svetimas“ – greičiau komentaras mokslinės fantastikos kino tema, bet tai nuoseklus kūrinys, kuriame slypi keli suvokimo lygmenys. Vienas jų – futuristinė filmų apie vampyrus vizija: gotiška vampyro pilis tapo erdvėlaiviu. Kitą lygmenį sufleruoja „Svetimą“ įrėminantis sapno motyvas: filmo pradžioje veikėjai atsibunda, pabaigoje astronautė Ripli užmiega. Sapno pobūdį pabrėžia ir šveicarų dailininko siurrealisto H.R. Gigerio sukurta scenografija bei Svetimam jo suteikta falo forma, sapno atmosferą kuria ir Alexo Thomsono kamera. Bet filme atsiranda vietos rimtiems mokslinės fantastikos klausimams, žemės resursus išnaudojančio kapitalizmo kritikai ir net savotiškam egzistencializmui – įgulą sudaro anglai ir amerikiečiai, kurių kiekvienas jaučiasi svetimas kitam. Postmodernistiniu „dvigubo kodavimo“ principu paremtas „Svetimas“ kartu yra ir paprastam žiūrovui pasakojama istorija, ir komentaras mokantiems skaityti aliuzijas, atpažįstantiems citatas, sugebantiems suvokti filmą, sekant jo nuorodas į kitus kūrinius.
Scottas planavo baigti filmą astronautės Ripli mirtimi, bet pasipriešino prodiuseriai. 1986 m. pasirodė „Svetimi“ (LRT, 26 d. 23 val.). Filmą kūrė „Terminatoriaus“ šlovės tada apgaubtas Jamesas Cameronas. Tai dinamiškas veiksmo filmas, kupinas įtemptų kovų, garbinantis didvyriškumą ir laimingas pabaigas. Jis prasideda, kai atrandama penkiasdešimt septynerius metus kosmose dreifavusi mieganti Ripli, kuri iškart siunčiama gelbėti tolimoje planetoje įstrigusių kolonistų iš Žemės.
Tikri mokslinės fantastikos filmai visada kalba apie žmogų, svarsto apie jo atsakomybę ir net kosmose persekiojančius atsiminimus, baimę, kaltės jausmą, namų ilgesį, bando įminti egzistencijos prasmę. Christopheris Nolanas moka tai paversti iš kadrų sklindančiais ir žiūrovų vaizduotę skatinančiais nerimu, keistumu, tamsia energija, sugeba pakviesti juos į kelionę po atmintį ir kitokias žmogaus psichikos erdves.
2014 m. pasirodžiusio jo filmo „Tarp žvaigždžių“ (LNK, 25 d. 23.20 ) veiksmą įrėmina iš televizorių ekranų praeitį prisimenantys seni žmonės. Jie kalba apie vaikystę, kai nualintą Žemę ėmė siaubti dulkių audros, stigo maisto, o iš pasėlių buvo galima auginti tik kukurūzus. Žmonija atsisakė visko – net televizijos, kad tik sutaupytų energijos, ir stengiasi pamiršti, jog kadaise skraidė į kosmosą. Mokyklose net dėstoma, kad skrydis į Mėnulį buvo propagandinis triukas, privertęs sovietus tęsti juos nualinusias lenktynes. Tvyro visuotinis skurdas, uždarinėjami net universitetai. Pagrindiniu užsiėmimu tapęs žemės ūkis.
Žemę priverstas dirbti ir pagrindinis „Tarp žvaigždžių“ veikėjas Kuperis (Matthew McConaughey) – buvęs NASA lakūnas inžinierius. Kartu su uošviu (John Lithgow) jis gyvena fermoje, gailisi tų laikų, kai žmonės žiūrėjo į žvaigždes, po žmonos mirties augina du paauglius vaikus. Duktė Merfė vis kalba apie vaiduoklį, esą gyvenantį jos kambaryje. Pabandęs kartu su Merfe moksliškai išsiaiškinti, kas vyksta iš tikrųjų, Kuperis atsiduria įslaptintoje NASA laboratorijoje, kur profesorius Brandas (Michael Caine) kuria planus, kaip išgelbėti žmoniją. Pabaiga jau priartėjo, todėl Brandas įtikina Kuperį vykti į kosmosą ir išrinkti tinkamą planetą.
Esu ištikimas Davido Fosterio Wallace’o gerbėjas, todėl nereikia ilgai raustis atmintyje, kad prisiminčiau jo garsiąją frazę: „Kiekviena meilės istorija yra vaiduoklio istorija“ („Every love story is a ghost story“). Skamba liūdnai, bet ir savaip guodžia. Nežinau, ar paguos Davido Lowery „Vaiduoklio istorija“ (LRT, šįvakar, 25 d., 22.45), kuri tik apsimeta, kad yra siaubo filmas, nes tai liūdna meditacija laiko, mirties ir išnykimo tema. Kita vertus, dažnai Terrence’o Malicko epigonu pavadinamo Lowery kino poezijos samprata ir jo ilgi statiški vaizdai ne visiems bus priimtini. „Vaiduoklio istorija“ gali ir erzinti, ir panardinti į melancholiją, bet pabandyti verta.
Casey Affleckas ir Rooney Mara „Vaiduoklio istorijoje“ vaidina porą. Afflecko herojus patenka į avariją, miršta ir tampa vaiduokliu. Jis stebi, kaip žmona bando susitaikyti su tuo, kad jo nebėra. Filme skamba nedaug žodžių, išskyrus ilgą hipsterių vakarėlio epizodą, užtat galima, regis, penkias minutes stebėti, kaip Mara valgo pyragą. Režisierius pamažu atskleidžia vidinę filmo logiką, tiksliau, apverčia aukštyn kojomis populiariosios kultūros stereotipus. Siaubą toje kultūroje žadinantis vaiduoklis režisieriui yra vienišas, nesugebantis apsiginti, trapus. Lowery, regis, negali susitaikyti su mintimi, kad tas, kuris kažkada buvo mylimas, galų gale liks užmirštas.
Bobas Rafelsonas (1933–2022) kino istorijoje pirmiausia liks kaip himno maištui – filmo „Penkių lengvų pjesių“ (1970) – autorius, bet TV3 (27 d. 01 val.) siūlo prisiminti jo paskutinį filmą „Namas Turkų gatvėje“ (2002), sukurtą pagal svariai prie film noir atsiradimo prisidėjusio Dashiello Hammeto apsakymą. Detektyvas Džekas (Samuel L. Jackson) padeda ieškoti iš namų pabėgusios paauglės ir atsitiktinai susiduria su keista nusikaltėlių gauja. Kol nusikaltėliai apsispręs, ką su juo daryti, Džeką globos gražuolė Erin (Milla Jovovich).
Jūsų – Jonas Ūbis
