Ryûsuke Hamaguchi dažnai rodo žmones, kurie stengiasi neprisiminti praeities, gyventi dabar. Režisierius juos apgaubia melancholiška atmosfera. LRT Plius jau rodė Hamaguchi filmą „Likimas ir fantazijos“ (LRT Plius, gegužės 8 d. 21.33), bet jame daug detalių, žodžių, užuominų, todėl kaskart pamatai vis kažką naujo. Tai skaidrus pasakojimas apie vienišus žmones. Viena herojė grįždama namo su drauge kalbasi apie šios naująjį draugą ir supranta, kad tai buvęs jos mylimasis. Kita atvyksta į klasės susitikimą, tikėdamasi pamatyti tą, kurią buvo įsimylėjusi. Moteris ant stoties laiptų atsiliepia į jos žvilgsnį ir pakviečia į namus, bet netrukus paaiškėja, kad jos niekad nebuvo susitikusios. Dar viena herojė, jauna moteris, bando suvilioti profesorių ir garsų rašytoją, kabinete balsu skaitydama erotiškiausią jo knygos fragmentą.
Rašytojai dažnai tampa filmų veikėjais, nors jų vaidmuo pastebimai sumenko. Björno Runge’s filmas „Sudegink mano laiškus“ (LRT, 4 d. 21.55) sukurtas pagal autobiografinį švedų rašytojo Alexo Schulmano romaną. Filmo veikėją rašytoją Aleksą dažnai ištinka nemotyvuoti pykčio priepuoliai. Kaip ir visi šių laikų žmonės, jis bando rasti priežastį vaikystės prisiminimuose, todėl nueina pas psichoterapeutę. Ši tuoj išsiaiškina, kad Alekso senelis rašytojas Svenas visą gyvenimą mylėjo žmoną Karin, bet kartu jos nekentė. Vaikystėje Aleksas net matė, kaip jie apsistumdė dėl komodoje berniuko rasto senų laiškų ryšulėlio. Aleksas nusprendžia išsiaiškinti šeimos paslaptis, nors, manau, jei seneliai būtų norėję, patys būtų jas papasakoję anūkui.
Kažkada sužinojęs, kad po tėvo mirties sudegino visus jo laiškus, mintyse pasmerkiau meno istoriką Jurgį Baltrušaitį. Bet dabar suprantu, kad sūnus buvo teisus: tėvai ir seneliai ir kape turi jaustis saugūs. „Sudegink mano laiškus“ veikėjas tampa detektyvu, kad šeimos paslaptis aprašytų autobiografiniame romane. Archyvuose ir bibliotekose jis ieško informacijos apie senelių jaunystę, bando suprasti, kas slypi po vardų inicialais jų užrašų knygelėse. Lietuvoje tos pavardės menkai žinomos, bet Schulmano seneliai paliko ryškų pėdsaką Švedijos literatūros istorijoje. Svenas Stolpe (1905–1996) buvo prozininkas ir scenaristas. Karin Stolpe (1907–2003) – vertėja. Poetas, žurnalistas ir maištininkas Olofas Lagercrantzas (1911–2002) redagavo vieną svarbiausių Švedijos dienraščių ir 7-ajame dešimtmetyje tapo seksualinės revoliucijos pranašu. Jų meilės trikampis užsimezgė 1932-ųjų vasarą.
Runge filme supina dabartį ir 4-ojo dešimtmečio įvykius, tik abejoju, ar Alekso senelių paslaptys jam yra geriausias būdas atsikratyti pykčio. Ko gero, Ingmaras Bergmanas, į kurį orientuojasi režisierius, pasakytų tą patį.
Rašytojas – ir Hugo Gélino romantinės komedijos „Mano nepažįstamoji“ (LRT, 4 d. 00.45) herojus. Rafaelis ir Olivija susipažino mokykloje. Jis rašė apsakymus, ji mokėsi groti fortepijonu, bet dėl mylimojo atsisakė karjeros. Dabar Rafaelis – sėkmės lydimas rašytojas, o Olivija visada šalia. Kam nors jie net gali pasirodyti ideali pora, tik Rafaelis sugrįžta namo vis vėliau. Aiškintis santykių jis, žinoma, nenori, bet vieną rytą atsibunda paralelinėje tikrovėje. Ten jis – tik paprastas mokytojas, o Olivija – žvaigždė, ją supa gerbėjai, laukia turtingas sužadėtinis. Dabar Rafaeliui teks padaryti viską, kad ją susigrąžintų. Gali pavykti, tačiau nebūtinai.
Bet gal paralelinė tikrovė geriau už tą, kuri rodoma Marios Schrader filme „(Ne)tobulas vyras“ (LNK, 5 d. 22.30). Mokslininkė Alma dirba Pergamono muziejuje netolimos ateities Berlyne ir tyrinėja šumerų dantiraštį. Ji nori įrodyti, kad senose lentelėse galima rasti poezijos. Vienintelė galimybė gauti lėšų projektui – dalyvauti eksperimente: tris savaites ji gyvens su robotu Tomu, kuris užprogramuotas nuspėti ir vykdyti kiekvieną Almos norą, tai yra atitinka jos idealaus vyro įsivaizdavimą.
Jeffo Nicholso „Vidurnakčio grožis“ (TV1, 4 d. 00.55) rodo netolimos ateities Ameriką, tik iš pradžių atrodo, kad iškart atsidūrėme filmo viduryje: du vyrai kažkur veža keistą berniuką Altoną, jį slapsto, o atsakymai į klausimą, kas vyksta, ateina iš televizijos žinių, rėkiančių apie vaiko pagrobimą, aliuzijų, informacijos nuotrupų, ir pamažu aiškėja, kad egzistuoja paslaptinga sekta, kad berniukas turi ypatingų gebėjimų, kad jis rūpi ne tik sektai, bet ir vyriausybei. Režisierius moka žaisti šviesa ir šešėliais, kurti įtampą, kuri vėliau sprogs susišaudymu ar meteoritų lietumi, o Adamo Driverio vaidinamas neurotiškas vyriausybės agentas suteiks šiek tiek humoro. Iki galo neatsakęs į visus klausimus, režisierius pabaigoje vis dėlto parodys per daug, nes ypatinga dvasinė ar religinė veikėjų patirtis filme išgaruoja, kai į ją rodoma pirštu.
Šiąnakt (3 d. 00.30) LRT Plius pratęs artimus susitikimus su svetimu – rodys 1992 m. filmą „Svetimas 3“, kurį sukūrė tada niekam nežinomas Davidas Fincheris. Iki kol filmas atsirado, buvo penki skirtingų autorių parašyti scenarijai ir penkios skirtingos tolesnio kosminio monstro likimo versijos. Ilgai svarstyta, ar filme turi pasirodyti mokslininkė Ripli (Sigourney Weaver). Su skirtingomis versijomis buvo siejami vis kiti režisieriai, tad debiutantui Fincheriui teko įvairių sumanymų kompiliacija.
Veiksmas vyksta planetoje-kalėjime. Čia kali žudikai, prievartautojai ir kitokie pabaisos. Bet kalinių bendruomenė remiasi religijos principais, o Svetimo personažas filme įgyja Biblijos veikėjo bruožų – Fincheris monstrą paverčia apokalipsės žvėrimi. Ripli supranta, kad jei jo nesunaikins, jis sunaikins pasaulį. Ji aukojasi, kad išgelbėtų žmoniją, o Fincheris pabrėžia Ripli panašumą į C.T. Dreyerio „Žanos d’Ark aistros“ heroję ir į Kristų. Krikščioniškąjį aspektą paryškina ir tai, kad mirties akimirką ji glaudžia prie krūtinės Svetimą.
Dar prieš šimtą metų Žemaitės aprašytoms karingoms abiejų lyčių davatkoms tai nepatiks. Jos niekur nedingo – vis taip pat puikiai jaučiasi ir jau įsikūrė televizijose, prezidentūroje, kitose įstaigose ar tinklalapiuose: siekia formuoti visuomenės nuomonę. Iš visur sklindančiai tikėjimo imitacijai vis sunkiau pasipriešinti, bet bandyti verta. Manau, tai svarbiausia bažnytinių vaizdų ir šventeiviškumo persmelktų pastarųjų savaičių pamoka.
Jūsų – Jonas Ūbis
