Režisierius Davy Chou gimė ir užaugo Prancūzijoje, bet jo senelis Van Channas 7–8-ajame dešimtmetyje buvo vienas svarbiausių Kambodžos kino prodiuserių. Chou dažnai lankosi Pnompenyje, dirba su studentais, renka Raudonųjų khmerų sunaikinto nacionalinio kino „aukso amžiaus“ nuotrupas, gyvų likusių kūrėjų ir žiūrovų prisiminimus. Manau, šie susitikimai ir į Pietų Korėją ieškoti biologinių tėvų išvykusios draugės istorija paveikė Chou „Sugrįžimą į Seulą“ (LRT Plius, 29 d. 21.33). 2022-aisiais Kanuose parodytas filmas sulaukė dėmesio ir diskusijų.
Tapatybės paieškos – tarp svarbiausių pastarųjų dešimtmečių temų, nesvarbu, ar kalbama apie tautinę, seksualinę, socialinę, ar kitokias tapatybes. „Sugrįžimo į Seulą“ veikėjai Fredei dvidešimt penkeri, ji buvo įvaikinta, užaugo Prancūzijoje, bet dabar nori rasti biologinius tėvus ir išsirengia į Pietų Korėją. Tai jauna, nepriklausoma moteris, nebijanti rodyti jausmų ir plaukti prieš srovę. Tačiau kartu sutrikusi. Kritikai pavadino Fredę itin kontroversišku personažu.
Nemokančiai korėjiečių kalbos Fredei padeda viešbutyje sutikta Tena. Po apsilankymo įvaikinimo agentūroje paaiškėja, kad Fredės tėvai gyvena atskirai. Tėvas pasirengęs susitikti, motina – atsisako. Merginai reikės laiko suprasti, kas ji yra ir ko laukia iš sutiktų artimųjų. Tai užtruks ilgai – gal net dešimt metų. Jei tikitės sentimentalių šeimos susijungimo vaizdų, nusivilsite. Prisiminimai suteikia daug skausmo: atsisveikindama Tena pasakys Fredei, kad ji labai liūdnas žmogus.
Kalba, kultūra, socialinis kontekstas ir emocinė distancija lyg siena skiria filmo veikėjus. Kita vertus, kartais panašiai pasijuntu ir sutikęs senokai nematytus giminaičius, gyvenančius vos už kelių šimtų kilometrų. Gal todėl skeptiškai nuteikia propagandinės laidos, kurių herojai visi kaip vienas „širdyje lietuviai“, – juk tėvynė būna ir toksiška.
Šiuolaikiniam žmogui sunku susitaikyti su tuo, kad ko nors nežino. Aplink visi kalba apie naujus iššūkius, bet, prisipažinsiu, dažnai nesuprantu jų prasmės. Esi laisvas rinktis, ir tai svarbiausia. Pasirinkimas – ir dažna šeimų istorijų tema, juolab kad jose galima atpažinti ir savąją.
Pasak Rémi Bezançono, „Pirmąją tavo likusio gyvenimo dieną“ (LRT Plius, šįvakar, 23 d., 21.30) įkvėpė prancūzų ir italų tragikomedijos apie šeimas. Filmo veikėjai, namų šeimininkė Mari Žana ir taksistas Roberas, turi tris vaikus – Alberą, Rafaelį ir Flor. Režisierius kuria jų portretus, pasitelkdamas jų penkias skirtingų metų dienas, pakeitusias visų gyvenimą. Filmo žinute gali tapti ši vieno personažo frazė: „Sūneli, negalima visko atidėti rytojui. Nes vieną gražią dieną tau reikės tiek visko padaryti, kad likusio gyvenimo nebeužteks.“
Prancūzų režisierius Patrice’as Leconte’as (kas jaunystėje nesižavėjo jo „Mergina ant tilto“?) – subtilus kasdienybės stebėtojas. Jo filmas „Pamatyti jūrą“ (LRT, 24 d. 23 val.) pasakoja apie du brolius, kurie per atostogas patraukia prie jūros. Kelyje jie sutinka žavią merginą, taip pat niekad nemačiusią jūros...
Prie jūros, tiksliau, vandenyno pakrantėje, gyvena gražuolis Džekas Rajanas (Owen Wilson) – George’o Armitage’o filmo „Didžioji įtampa“ (TV1, 25 d. 22.50) veikėjas. Jis mėgsta burlentes, karštą smėlį ir moka grakščiai pasisavinti viską, kas blogai padėta. Kartą jo horizonte pasirodo tokia pat žavi blondinė Nensė, pasiūlo Rajanui trumpam užeiti į svetimus namus ir išeiti iš jų turtuoliu. Pagal populiarių kriminalinių romanų autoriaus Elmore’o Leonardo knygą sukurta juosta nufilmuota Havajuose.
Masinė kultūra sugeba paversti didvyriais nusikaltėlius ir žudikus, suteikti jiems romantišką aureolę. Tokiu personažu tapo Kolumbijos narkotikų baronas Pablo Escobaras. Fernando Leóno de Aranoa filmo „Iš meilės Pablui“ (TV3, 24 d. 22 val.) pagrindas – Escobaro meilužės ir televizijos žvaigždės Virginios Vallejo knyga. Kad ir kaip ją vertintume, manau, pirmiausia tai bandymas paversti kapitalu meilės ryšį ir kartu „sukilninti“ savo santykius su žudiku, padaryti tai jausmingu skaitalu „žmonėms“. Ir Vallejo, ir jos aistros objektas mėgo svaidytis gražiomis frazėmis, užjausti vargšus, kartais net rekonstruoti jų lūšnas, bet iš tikrųjų skurdžiai buvo tik nusikaltimų įrankiai. Išdalinęs ginklus vargšams ir paskyręs premijas už kiekvieną nužudytą policininką, Escobaras tik paskatino prievartą, nes policininkai gatvėse žudė paauglius – po dešimt už kiekvieną saviškį.
Aistringos meilės istorijos tikėtis neverta. Javieras Bardemas gali įtikinamai suvaidinti bet ką ir šįkart jis persikūnija į gana apkūnų turtuolį, kurio pinigais ir susižavi Penelope’s Cruz įkūnyta Virginia. Užjausti šios gražuolės, skraidančios apipirkti į Niujorką su lagaminais kruvinų pinigų, net kai jai kyla mirtina grėsmė, nepavyks. Kad ir kaip stengtųsi filmo kūrėjai paryškinti personažų daugiaprasmiškumą, ekrane – tik klišių rinkinys, dar viena muilo opera apie turtuolius, kurie kartais taip pat verkia.
2022 m. pasirodęs Jonathano Sobolio „Kepėjas“ (LNK, 28 d. 22.30) – iš tų filmų, kurių siužetas gerai žinomas. Už jo veikėjo, tylaus ir ramaus kepėjo, pečių – audringas gyvenimas, kurį jis pasistengė užmiršti. Tačiau dingus sūnui ir kilus grėsmei ką tik atrastos anūkės gyvybei tampa akivaizdu, kad kepėjo praeitis niekur nedingo. Siužetas siužetu, bet smalsu kaip kepėją pamatyti Roną Perlmaną, dažniausiai įkūnijantį įvairiausias pasakų pabaisas. Jo partneriai – Harvey Keitelis, Elias Koteas.
Joe Wrighto filmo „Hana“ (LNK, 24 d. 01.10) veikėja užaugo toli nuo civilizacijos, Suomijos šiaurėje. Tėvas (Eric Bana) užaugino Haną kaip tobulą žudymo mašiną. Bet susipažinusi su viena prancūzų šeima ir susidraugavusi su savo bendraamže, Hana supranta, kad galima gyventi ir kitaip. Tėvas bando sugrąžinti Haną į jos įprastą pasaulį. Tada ji sužino, kodėl užaugo CŽV stovykloje, ir nusprendžia pasinaudoti viskuo, ko išmoko, kad įgytų laisvę ir teisę į normalų gyvenimą.
Wrigtas išgarsėjo filmais „Puikybė ir prietarai“, „Atpirkimas“, „Ana Karenina“, tad iš jo galima laukti neįprastų, stilingų, gražių ar net manieringų vaizdų, juolab kad „Hanos“ tema primena žiaurias brolių Grimmų pasakas. Žiūrovai pamatys daug gaudynių, spalvingų niekšų, specialiųjų agentų, o pabaigoje lyg vyšnią ant torto – Cate Blanchett. Tačiau Haną suvaidinusią Saoirse Ronan bus sunku pamiršti. Ji puikiai „pervaidina“ ir banalų siužetą, ir fantastiškus Šiaurės peizažus, ir net Blanchett. Jos veide – tai, ko visada lauki iš kino: paslaptis ir jėga.
Jūsų – Jonas Ūbis
