Nežiūriu laidų, kurios erzina, nors medijų analitikai sako, kad jau susiformavo hate-watching kultūra. Tai tokia pramogos rūšis, kai ką nors žiūri, kad galėtum ironiškai komentuoti, kritikuoti ir smerkti. Tik kartais tokiu žiūrovu tampama prieš savo norą, ypač jei įsijungęs televizorių beveik mėnesį matai Romos bažnyčias ir girdi pasakas apie Katalikų bažnyčios popiežius. Tada galvoje pradeda kirbėti klausimai, bet, regis, tiksliausiai juos suformulavo vienas radijo „Svoboda“ komentatorius, taip apibendrinęs pasvarstymus apie naująjį popiežių: „Lieka dar keli smulkūs klausimai: ar yra Dievas? Ar Kristus prisikėlė? Ir ką tai reiškia praktiškai. Naujasis popiežius laiko save misionieriumi – įdomu, kaip jis atsakys ir į šiuos.“
Daugumą klausimų, liekančių be atsakymų, pateikia nesena istorija. Tai patvirtins ir Larso Kraume’s filmas „Tylinti klasė“ (LRT, šiąnakt, 17 d., 00.45, 18 d. 24 val.). Jis nukels į 1956-uosius, mažą Rytų Vokietijos (tada vadintos Vokietijos Demokratine Respublika) miestelį Stalinstadtą. Du šio miestelio mokyklos abiturientai važinėja į Vakarų Berlyną žiūrėti filmų. Kartą jie pamato kino kroniką, kurioje užfiksuotos dramatiškos Vengrijos sukilimo akimirkos ir sovietų intervencijos aukos. Grįžę namo jie apie tai pasakoja bendraklasiams ir siūlo pagerbti aukas tylos minute. Bet yra tokių, kurie pasakojimu netiki. Sutariama balsuoti, tik akivaizdu, kad visi personažai pasmerkti pralaimėti, kad ir kokį sprendimą priims. Pralaimės, net jei spaudžiami saugumo bei visų kitų institucijų nuspręs trauktis. Režisierius norėjo parodyti skirtingus visuomenės požiūrius ir elgesio modelius, susidūrus su komunistiniu režimu, bet, deja, filme nebeliko vietos įsimintiniems portretams.
2023 m. George’o Clooney režisuotą filmą „Vaikinai valtyje“ (LRT, 18 d. 21.55) taip pat įkvėpė tikri įvykiai. Jo veikėjas – iš skurstančios šeimos kilęs studentas Džo Rancas (Callum Turner) – gyvena mašinoje ir maitinasi konservais. Kad gautų lėšų susimokėti už mokslą, kambarį bendrabutyje ir maitinimą, jis prisijungia prie Vašingtono universiteto irkluotojų komandos. Aštuonis vaikinus ir vairininką treniruoja Elas (Joel Edgerton), mokantis juos kovoti dėl bendro tikslo. Tai padeda filmo veikėjams patekti į 1936-ųjų olimpines vasaros žaidynes Berlyne. Finale juos stebės Adolfas Hitleris, tikintis, kad vokiečiai laimės aukso medalį.
„Vaikinų valtyje“ pabaiga nuspėjama, bet tai neatbaidys žiūrovų, juk sportas – tautinė opijaus masėms atmaina. Režisierės Nikole Beckwith filmo „Surogatinė pora“ (LNK, 19 d. 22.30) pabaiga iškart neaiški. Kad baigtų koledžą, filmo veikėja Ana (Patti Harrison) įsidarbina surogatine mama. Ją pasamdo Metas (Ed Helms), norintis kūdikio, nes žmonos neturi ir nežada turėti. Bet du visiškai svetimi žmonės greit supranta, kad keistas ryšys keičia abiejų gyvenimą. Anksčiau ar vėliau abu turės apsispręsti, kas iš tikrųjų yra jų draugystė.
Gera komedija reikalauja preciziško scenarijaus. Joe Rotho komedijai „Amerikos numylėtiniai “ (TV3, 18 d. 00.20) tikslumo tikrai pristigo. Užtat filme vaidina Julia Roberts, Catherine Zeta-Jones, Johnas Cusackas, Christopheris Walkenas... Veiksmas trunka keliolika dienų, per kurias Li Filipsas (Billy Crystal) turi išreklamuoti naujausią kažkada populiarios aktorių poros Gven ir Tomo filmą. Šie jau dvejus metus gyvena atskirai: Gven su nauja meile Hektoru Ispanijoje, o Tomas išsiskyrimo traumą gydosi psichiatrijos ligoninėje. Bet kelias dienas abu turės apsimesti besistengiančia santykius atkurti pora, nes toks įvaizdis gali pagerinti filmo recenzijas.
Christiano Ditterio filmas „Gidas vienišiams“ (LNK, 17 d. 21.25) tiksliai įvardija, kas dabar yra geidžiamiausi filmų veikėjai. Tai vienišiai ir vienišės. Tokia pasijunta ir Elis (Dakota Johnson), kai po ketverių metų nusprendžia palikti Džošą. Elis pagaliau suprato, kad niekad nebuvo viena – iš tėvų namų pateko į bendrabutyje sutikto vaikino glėbį. Dabar ji nori išsiaiškinti, ko iš tikrųjų trokšta, jai smalsu, koks yra gyvenimas, kai nuo nieko nepriklausai. Naujame darbe Elis sutinka Robin (Rebel Wilson) – tobulą gidę po iki tol nepažintą pasaulį.
Dauguma romantinių komedijų stengiasi įtikinti, kad neradę merginos (arba vaikino) esame pasmerkti mirti vieni ir vieniši bei būti suvalgyti nuosavų katinų, tad banali „Gido vienišiams“ išmintis tikrai pasirodys netikėta.
„Gidas vienišiams“ skirtas merginoms, o Justino Baldoni „Trys žingsniai iki tavęs“ (TV3, 17 d. 22 val.) – melodrama itin sentimentaliems paaugliams. Filmo veikėjai Stelai (Haley Lu Richardson) netrukus sukaks septyniolika, bet didžiąją gyvenimo dalį ji praleidžia ligoninėje, nes serga mukoviscidoze, genetine paveldima liga. Stela gyva tik todėl, kad griežtai laikosi taisyklių ir laukia eksperimentinės terapijos rezultatų. Pažintis su ligoninėje plaučių persodinimo laukiančiu Vilu (Cole Sprouse) taps tikruoju Stelos išbandymu. Liga neleidžia jiems priartėti vienam prie kito – būtinas pusės metro atstumas.
„Trys žingsniai iki tavęs“ veikia tiksliai, kaip gerai užprogramuota jausmų gaminimo mašina. Jokių netikėtumų, nieko originalaus, tik vis didėjančios sentimentalumo dozės. Paklausite, kodėl apie tai rašau. Todėl, kad panašūs gerų ir kilnių intencijų filmai tapo jau visuotine (net ir lietuvių kino) problema: „Trijų žingsnių iki tavęs“ kūrėjai tiki, kad daro gerą darbą, nes milijonams paaiškina, kas yra mukoviscidozė, ir leidžia žiūrovams kartu su Stela padaryti atitinkamas išvadas. Trumpai tariant, edukuoja. Bet kad ir kokios teisingos būtų tos išvados, po filmo pagalvojau, kaip gerai, kad Williamui Shakespeare’ui nerūpėjo, kuo ir kodėl serga „Romeo ir Džuljetos“ herojai.
Jūsų – Jonas Ūbis
