Siurrealizmas ir šiuolaikinis siurrealistinis pasaulis. I dalis

2024 m. meno pasaulis šventė 100-ąsias siurrealizmo gimimo metines. Nacionaliniame Pompidou meno ir kultūros centre vyko didžiulė paroda „Surrréalisme“, Paryžiuje taip pat buvo surengta kasmetinė tarptautinė mokslinė konferencija, šįkart šeštoji, skirta šiam svarbiam modernaus meno galingos krypties jubiliejui.

Beje, Estija irgi prisidėjo prie siurrealizmo sklaidos. Tartu esančiame Estijos nacionaliniame muziejuje buvo surengta paroda „Siurrealizmui 100. Praha, Tartu ir kiti pasakojimai...“ („Surrealism 100. Prague, Tartu and Other Stories...“), kurią organizavo Tartu meno muziejus ir Estijos nacionalinis muziejus. Tai buvo svarbus Tartu – 2024-ųjų Europos kultūros sostinės – renginys. Estai turi tarpukario siurrealistus Eduardą Wiiraltą (1898–1954) ir Karin Luts (1904–1993). Nedidelė, bet gana siurrealiai eksponuota paroda (kuratorės – dvi estės Joanna Hoffmann ir Kristlyn Liier bei čekė Anna Pravdová; ekspozicijos architektai Neeme Külmas, Kadri Villand) padėjo XX a. antrosios pusės meno tyrinėtojui atpažinti, galbūt naujai pervadinti stilistines kryptis, kuriomis anksčiau buvo įvardijami intriguojantys meno reiškiniai. Popartas, fotorealizmas ir siurrealizmas – įdomiai susipina, juos reikia įvardinti žiūrint į konkrečius, dažnai dar Vilniaus tapybos trienalėse matytus tapybos kūrinius (Peeter Allik, Jüri Arrak, Enn Põldroos, Tiit Pääsuke, Ludmilla Siim, Ülo Sooster, Concordia Klar ir kt.). Taip estai su čekų pagalba (Jindřich Štyrský, Jan Švankmajer, Eva Švankmajerová, Enn Tegova, Václav Tikal, Toyen, kt.) įsitraukė į jubiliejinį siurrealizmo gimimo šimtmečio šventimą ir suvienijo menininkus su Luisu Buñueliu, Salvadoru Dalí, Giorgio de Chirico, Maxu Ernstu ir kt.

Mano pranešimas „Lietuvos siurrealizmo paraštės, kurios metams bėgant darosi vis ryškesnės“ VI tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Surrréalismes Paris 2024“ Paryžiuje buvo, laikykime, lietuviškas indėlis, kuris tapo įmanomas dėl mobilios LKT stipendijos. Šių eilučių autorė su džiugesiu konstatuoja, kad buvo priskirta Centrinės Europos sekcijai. Tikiuosi, aš vis dėlto kažką apčiuopiau ir mėginau nubrėžti, netgi praplėsti siurrealizmo paraštes Lietuvos dailėje, kurios metams bėgant po truputį tampa vis ryškesnės, pastebimesnės. Dvi meninės idėjos – psichodelika ir mimikrija – pasitarnavo siurrealių kūrinių sovietmečiu gimimui. Visų pirma tai menininkės Laimos Drazdauskaitės piešinių rinkinio, sukaupto sovietmečiu, studijos. Tai Antano Martinaičio, Ričardo Povilo Vaitiekūno, Edmundo Saladžiaus ir dar kai kurių epizodiškai prisijungusių menininkų grupiniai piešiniai. Keli piešiniai – „Abrakadabra“ pavadinimu („Psichodelikos“ ir „Mimikrijos“ cikluose). Yra ir Antano Martinaičio tapybos darbas „Abrakadabra“ (1985). Turbūt šis pavadinimas geriausiai atspindi tai, kas dėjosi menininkų, visų pirma ‒ Martinaičio, galvoje piešiant, kai improvizuodami po vieną ar keliese dailininkai sukūrė įstabius piešinius. Dabar didelė jų dalis po leidinio „Abrakadabra“ (Abrakadabra. Antano Martinaičio & Co mimikrijos, psichodelikos iš L. Drazdauskaitės rinkinio. Sudarymas ir įvadas Ramutės Rachlevičiūtės. Vilnius: Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija, 2023) publikavimo atsidūrė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose.

Prireikė laiko, kad galėčiau apibendrinti tai, ką patyriau VI tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Surrréalismes Paris 2024“. Jos organizatoriai: Julia Drost (Centre allemand d’histoire de l’art, DFK Paris), Fabrice’as Flahutezas (Université Jean Monnet de Saint-Étienne, UJM- ECLLA, IUF), Olivier Penot-Lacassagne’as (Université Sorbonne Nouvelle, L’unité mixte de recherche, THALIM) ir Iveta Slavkova (American University of Paris, AUP). Kasmetinę konferenciją organizuoja tarptautinė siurrealizmo studijų (Société Internationale des Etudes sur le Surréalisme, ISSS) akademinė bendruomenė. Konferencija Paryžiuje, Amerikos universitete, pristatė tiek daug pranešimų, kad aprėpti dominančias temas ir išklausyti rūpimus prelegentus buvo ganėtinai sudėtinga. Reikėjo rinktis sesijas iš keliasdešimties ir tai buvo nelengva, dalyvių – beveik du su puse šimto. Prieš metus vykusioje V pasaulinėje siurrealizmo tyrimų konferencijoje Hjustone, Teksaso valstijoje, JAV, buvo lengviau, nes maždaug savaitę dalyviai specialioje platformoje galėjo susipažinti su pranešimais, kurių negirdėjo. Po savaitės viskas gražiai „ištirpo“, kad nebūtų piktnaudžiaujama informacija, skaidrėmis, autorių teisėmis. Bet tai buvo Teksase.

Centrinės Europos sekcijoje tikrai įdomus buvo Rumunijoje gyvenančio vengro Imre’s Jozséfo Balázso pranešimas „Nuo revoliucinio siurrealizmo iki Cobra“. O lenkės Annos Wiszniewskos pranešimas „Internacionalinė judėjimo fazė. Jo įtaka moderniai architektūrinei keramikai Lenkijoje 20 a. 7-ame dešimtmetyje“, atvirai sakant, neturėjo nieko bendro su siurrealizmu, netgi, sakyčiau, su saikingomis modernizmo apraiškomis. Būtų tas pats, jei mes pasirinktume architektūrinę keramiką XX a. 7-ojo dešimtmečio Lietuvoje ir Aldonos Ličkutės-Jusionienės, Juozo Adomonio keramikoje mėgintume rasti siurrealizmo. Taip dar kartą pasitvirtino spėjimas, kad kai kurie autoriai piktnaudžiauja ir mėgina įžiūrėti siurrealizmą ten, kur jo net užuominų, siurrealumo daigelių neaptiksi. O siurrealizmo Lenkijoje būta tikrai nemažai: tapyboje, grafikoje, plakatuose, ekslibrisuose, bet tikrai ne architektūrinėje keramikoje, skirtoje viešosioms erdvėms.

Rytų Europos siurrealizmui sesijoje buvo skirti du Belgrado universiteto serbų atstovų pranešimai ir vienas, kurio metu tyrėja slaviška pavarde tyrinėjo vėlyvąją sovietų nonkonformistinę fotografiją, lygindama su prancūzų siurrealizmu ir Gorbačiovo perestroika.

Konferencijoje teko lakstyti iš sesijos į sesiją: ne visos žinomos pavardės pateisino lūkesčius, kartais geriau skaityti jų knygas ir straipsnius. Bet daugumą išgirsti visgi buvo svarbu. Nors konferencijos kalbos buvo dvi – anglų ir prancūzų, pora autorių skaitė pranešimus ispaniškai, motyvuodami tuo, kad kalba apie literatūrą, todėl bus tikrai aiškiau.

Nors pašėlęs katalonas Salvadoras Dalí kaip ir nelaikomas pagrindiniu siurrealizmo pasaulio reprezentantu, o prisijungusiu penkeriais metais vėliau, tik nuo 1929 m., turbūt jis yra labiausiai žinomas plačiajai publikai. Nepaisant to, konferencija prasidėjo nuo Dalí, kai trys JAV tyrėjai ir vienas Izraelio atstovas pasinėrė į ekscentriškojo katalonų genijaus kūrybos pasaulį įvairiais aspektais. Lewis Kachuras pranešime „Via Dalí: siurrrealizmo internacionalizacija per Salvadorą Dalí“ nagrinėjo jo 1939 m. Manhatano laikotarpį. AnnMarie Perl rūpėjo Dalí pokariniai metai Paryžiuje, kai jis su savo beprotiškomis, bet savalaikėmis idėjomis praskriejo lyg meteoras. Elliottas Kingas tyrimui pasirinko Dalí įspūdingą itališką kampaniją – su misticizmu ir Divina Commedia, o Izraelio mokslininkas Haimas Finkelsteinas nagrinėjo vėlyvuosius Dalí grafikos darbus (1967–1975). Žinoma, prie Dalí buvo grįžtama ir egzilio, karo temoms, kinui skirtose sesijose. Tik iš pirmo žvilgsnio Dalí meninė kūryba atrodo paprastutė ir atraktyvi, tinkama plačiajai publikai, nes apgauna jo tapybos stilistikos panašumas su akademistine, saloninio natūralizmo vaizdavimo maniera, kuri yra tik įrankis. Jo ekstravagantiško eleganto vaizdinių genezė, pateikta savalaikė niekinanti ir triuškinanti Hitlerio kritika, dailininko indėlis į religinę dailę, siurrealistinių technikų praturtinimas ir išradyba (kulkinimo, bulletism technika ir kt.) dar ilgai trauks tyrėjų dėmesį. Mįslingas ir nenuspėjamas: gali skaityti jo raštus, nagrinėti vaizdinius, bet taip ir nesuprasi, ar jis privačiame seksualiniame gyvenime buvo vujaristas, nepasotinamas ir priklausomas nuo sekso, o gal paprasčiausiai – indiferentas.

Dar viena konferencijos sesija buvo lyg ir užmaskuota antroji Salvadoro Dalí sesija, kad katalono nebūtų per daug. Ji pavadinta „Prancūzija – Belgija – Ispanija: Dalí / Magritte ryšiai 1929–1930 metais“ pagal tyrinėtojos iš Lozanos Astrid Ruffa pasirinkimą. Bet kiti du pranešimai buvo skirti tik Dalí. Tyrėjas iš Peru nagrinėjo paranojinio kritinio mechanizmo įtaką tėvynainio siurrealisto poeto ir dailininko Césaro Moro (1903–1956) poemai „A vista perdida“. Kaip ir daugelis įvairių šalių siurrealistų, perujietis nepajėgė išlaikyti ilgesnių ryšių su valdingu, siurrealizmo popiežiumi pravardžiuojamu André Bretonu, bet, 1944 m. nutraukęs ryšius su juo, palaikė kontaktus su Meksikoje ir kitose Amerikos šalyse gyvenančiais ir kuriančiais siurrealistais.

Moro atvejis įsimintinesnis ir dėl to, kad jis siurrealizmo idėjas skleidė tarpukariu, 1935 m. netgi suorganizavo pirmąją Pietų Amerikos siurrealistų dailininkų parodą Limoje. Bet jau po trejų metų jam teko palikti Peru, nes 1938 m. su savo bičiuliu Emilio Adolfo Westphalenu išspausdino tekstus, palaikančius Ispanijos respubliką. Mažos, atokios nuo meno centrų šalies atstovo kūryba tarpukariu verta tikrai didesnio dėmesio, nes vėlyvųjų, praktiškai XX a. paskutinio ketvirčio atstovų siurrealistinė veikla nedžiugina nei menine kokybe, nei iš siurrealizmo chronologijos iškritusia kūryba.

Dalí kūryba buvo nagrinėjama ir kitose, teminėse sesijose: zootopijos, animacijos, eksperimentinės fotografijos. Atskiros sesijos buvo skirtos Maxui Ernstui, tyrėjus domina ir dailininko veikla Paryžiuje, Niujorke, Arizonoje, Kalifornijoje. Tam buvo skirti atskiri pranešimai, Ernsto daug buvo ir kitose sesijose (karo, egzilio, kt.). „Egziliui Niujorke“ rūpėjo Ernsto ir Claude’o Lévi-Strausso ryšiai.

B. d.