Skaičiau detektyvinius romanus, kai dar buvo gėda prisipažinti, kad juos mėgsti, – inteligentui esą nepridera. Inteligentams dabar labiau tiktų bolševikų sugalvotas terminas „buvusieji“ – taip vadinti pilietines teises praradę išsilavinę ar anksčiau turtingi žmonės. Dabar detektyvas – gal net patikimiausias būdas išvalyti smegenis nuo visko, kas jas teršia. Regis, jis padeda net masinės feisbukizacijos laikais, nes, kaip pasakytų reklama, kartais galvoti nuosavomis smegenimis yra sveika.
Tomo George’o „Žiūrėkit, kaip jie bėga“ (TV3, 31 d. 21 val.) perkels į 1953-iųjų Londoną. Viename Vest Endo teatrų minimas šimtasis Agathos Christie „Pelėkautų“ spektaklis. Banketą, į kurį susirinko ekscentriška bohema, pristato iš Holivudo atvykęs režisierius Leo Kiopenikas (Adrien Brody). Susipažįstame su spektaklio žvaigžde Ričardu Atenboru (Harris Dickinson), jo žmona Šeika (Pearl Chanda), kino prodiuseriu Džonu Volfu (Reece Shearsmith)... Ir tai tik filmo personažų, o kartu ir aktorių skaičiuotės pradžia.
Įvyksta žmogžudystė. Nusikaltimą tiria inspektorius Stopardas (Sam Rockwell) ir jauna policininkė Stalker (Saoirse Ronan). Šis, švelniai tariant, keistas duetas ir bandys išnarplioti niūrią paslaptį. Skirtingi charakteriai, patirtis ir ambicijos gal ir nežada sklandaus tyrimo, bet komediją – be abejo. Tylintis inspektorius bus priverstas rasti bendrą kalbą su idealiste policininke.
Debiutuojantis režisierius George’as suvokia, kad daliai žanro gerbėjų detektyvas pirmiausia asocijuojasi su Šerloku Holmsu ar Erkiuliu Puaro, todėl juos ne kartą prisimena ir savo filme, sumaniai laviruodamas tarp klasikų. Išgalvoti personažai susipyks su egzistuojančiais iš tikrųjų, o kai kurių veikėjų pavardės taps nuorodomis žanro žinovams, epizodas teks ir Agathai Christie, kurios kraugeriškumas nustebins net rašytojos biografus. George’as supranta, kad nostalgija – malonus jausmas, todėl leis pasigrožėti retro interjerais, o meistriškas Marko Chapello scenarijus privers susimąstyti apie tai, kaip giliai gyvenimas ir menas persmelkia vienas kitą.
Marekas Krajewskis išgarsėjo detektyviniais romanais apie 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių vokišką Breslau, kuris po Antrojo pasaulinio karo tapo Vroclavu. Jie niūrūs, tamsūs ir iškart įtraukia į savo erdvę. Lietuviškai, regis, pasirodė tik vienas, bet LRT turėtų paskatinti susidomėti Krajewskio kūryba, nes birželio 2 d. 23 val. pradeda rodyti pagal keturis jo romanus sukurtą serialą „Erinijos“. Šių romanų veiksmas perkelia jau į prieškario Lvivą, kuris tarpukariu priklausė Lenkijai. „Erinijų“ pagrindinis veikėjas – komisaras Edvardas Popielskis. Tirdamas nusikaltimus jis pasitelkia ne tik smegenų galią, bet ir fizinę jėgą bei epileptiko vizijas. Epilepsiją jam sukelia šviesa, todėl komisaras stebi pasaulį iš už tamsių akinių, jo gyvenimas prasideda tik sutemus. Natūrali komisaro erdvė – tamsūs užkampiai, visą parą veikiančios kavinės ir viešnamiai.
Serialo veiksmas prasideda 1938 metais, kai Popielskis išmetamas iš Lvivo policijos ir pradeda uždarbiauti kaip lotynų kalbos repetitorius, tad jo sūnelio ir pusseserės Leokadijos gyvenimas keičiasi. Bet netrukus komisaro vėl prireiks...
„Erinijas“ kūrė režisierius Borysas Lankoszas, išgarsėjęs komišku juoduoju filmu „Reversas“ apie tris vienos šeimos moteris – senelę, motiną ir anūkę, kurios ištirpdo sieros vonioje jas nuskriaudusio gražuolio palaikus. Serialą filmavo garsus operatorius ir režisierius Marcinas Koszałka – įsimintinų filmų apie serijinius žudikus, kad ir „Raudonojo voro“, autorius. „Erinijose“ laukia siurrealistinė tarpukario Lvivo, kur šalia vienas kito gyvena narkomanai, prostitutės, nusikaltėliai, aristokratai, beraščiai valstiečiai, cirko keistuoliai, ukrainiečiai, žydai ir lenkai, atmosfera. Serialas atkuria spalvingą epochą ir jau mitinius Lenkijos prieškario ir pokario Pakraščius. Komisarą vaidina išskirtiniu vyrišku žavesiu apdovanotas Marcinas Dorocińskis, jo pusseserę – iš Panevėžio kilusi Wiktoria Gorodeckaja.
1992 m. pasirodęs Jonathano Lynno filmas „Mano pusbrolis Vinis“ (LRT Plius, 31 d. 21 val.) – komedija apie du studentus Bilą ir Staną, kuriuos policija sulaiko viename Alabamos valstijos miestelyje. Vaikinai mano, kad sulaikymo priežastis – pavogti tunų konservai, tačiau jie apkaltinami žmogžudyste. Studentai – neturtingi žmonės, todėl pasamdo pusbrolį Vinį. Šis atvažiuoja su sužadėtine Liza ir tada paaiškėja, kad jis netipiškas advokatas: nebaigė prestižinės mokyklos, neturi patirties, nežino teismo salės procedūrų ir sako tai, ką galvoja. Tačiau padedamas sužadėtinės (Lily Tomlin už šį vaidmenį gavo „Oskarą“) jis bando įrodyti, kad ginamieji nekalti.
Amerikiečių psichologas Robertas Sternebergas išskiria penkis meilės ryšio etapus: įsimylėjimą, romantišką pradžią, visavertį ryšį, draugišką ir tuščią. Shawno Levy komedijos „Naktinis pasimatymas“ (TV3, birželio 3 d. 22.30) veikėjai Filas (Steve Carell) ir Klara (Tina Fey) – tarp trečios ir ketvirtos stadijos. Pakilūs jausmai liko praeityje, abu nebelaukia vienas iš kito ko nors daugiau. Jų rutina – susitikimai su draugais, kino teatras, vakarienė, kartais spartus seksas prieš užmiegant. Bet leisdama vakarą madingame Manhatano restorane pora atsitiktinai paklius į kriminalinę intrigą.
Filmo komizmo pagrindas tas, kad atsidūrę tarp korumpuotų policininkų, mafiozų ir kitokių nelabai malonių žmonių du filmo herojai – iš esmės pilki, eiliniai žmonės – priversti vykdyti užduotis, skiriamas Džeimsui Bondui. Carello ir Fey personažams pajunti simpatiją iškart, jie ir autentiški, ir juokingi.
Nato Foxono ir Jimo Rasho filmo „Lavina“ (TV3, 4 d. 22.30) veikėjai Bilė ir Pitas taip pat atrodo ideali pora. Regis, po daugelio kartu praleistų metų niekas nebegali sutrikdyti abipusės pagarbos. Tačiau viską pakeis išvyka į Alpes. Iš pradžių atrodė, kad kelionė padės sutvirtinti ryšį, bet į veiksmą „įsikiša“ kalnų lavina. Kai šeimos gyvenimas ir sveikata atsidurs ties riba, Pitas netikėtai patrauks nežinoma kryptimi. Siužetas atrodo girdėtas ir matytas? Esate teisūs – tai švedo Rubeno Östlundo („Meilės trikampis“) filmo „Force Majeure“ amerikietiškas perdirbinys ir, sakyčiau, gera proga palyginti europiečių ir Donaldo Trumpo rinkėjų mentalitetą.
Artėjant vasarai vis daugiau kartojamų filmų, bet vieną išdrįsiu paminėti, kad ir keliasdešimtą kartą, nes Marco Forsterio fantastinė juosta „Pasaulinis karas Z“ (BTV, šįvakar, 30 d., 21 val.) primins, kuo baigiasi pažadai gelbėti pasaulį. Filme jį gelbsti Brado Pitto herojus – Jungtinių Tautų specialiųjų misijų vykdytojas Džeris, kuriam reikia rasti „nulinį pacientą“ bei ligos židinį ir sužinoti, kas visame pasaulyje sukėlė kraugerių zombių epidemiją.
Bent jau man abejonių sukėlė tai, kad pasaulį gelbėti imasi Jungtinės Tautos. Ko gero, tik Pitto suvaidintas Džeris dar tiki, kad ši organizacija yra veiksminga.
Jūsų – Jonas Ūbis
