Daugiau temų
Emilija Sakadolskienė
In memoriam Algiui Grigui
(1935 07 14– 2019 01 18)
Po atkaklios kovos su sunkia liga sausio 18 d. Čikagos priemiestyje mirė dainininkas, baritonas Algis Grigas. Gimęs Kaune, su tėvais Julija (Gaigalaite) ir Stasiu Grigaravičiais bei seserimi Milda (Grigaravičiūte-Mikėniene) pasitraukė iš Lietuvos per Antrojo pasaulinio karo audras.
Jonas Ūbis
Nostalgija nepadės
Krėsle prie televizoriaus
TV1 ir „LRT Plius“ įsikibę laikosi abejotinai skambančių rubrikų „Snobo kinas“ ir „Elito kinas“, bet tiems, kuriuos jie su didele paniekos doze vadina snobais ir elitu, dažnokai rodo paaugliams ar archajiško kino gerbėjams skirtus filmus. Tačiau lietuviai – inertiški žmonės, jų nostalgiją žadina ne tik pasenusios rubrikos.
Monika Krikštopaitytė
Nepaisant nieko
„Portretas Latvijoje. 20-as amžius. Veido išraiškos“, arba kaip būti geru žiūrovu
Rengėjams gali būti pikta, jei kas nors greitu žingsniu nudrožia per ekspoziciją, o kaltas dėl to dažniausiai bus išankstinis žinojimas. Lietuvos dailės gyvenimėlyje, didesnės apimties grupinėje parodoje pareigingas žiūrovas bus jau daug ką matęs, sustos prie mėgstamų darbų, pasikartojimai jį mažai sudomins, o visai naujų kūrinių parodoje, ko gero, bus daug panašių į jau matytus. Nebent kuratorius sugebės pasakyti ką nors naujo ar įdomaus.
Jonas Ūbis
Kita medalio pusė
Krėsle prie televizoriaus
Mėgstu sendaikčių parduotuves, vadinamuosius blusturgius. Seni daiktai žadina prisiminimus ir atrodo, kad nupirkęs kokią niekam nebereikalingą lėkštę, peleninę ar žaislą išgelbėsiu nuo šiukšlyno ne juos, o laiko ženklą, be kurio praeities istorija būtų nepilna. Kur rasite puodelį su garsiosios „Neringos“ kavinės ženklu. Bent dabar tai gal vienintelis materialus jos buvusio egzistavimo įrodymas. Aš tokį turiu.
Karina Simonson
Ar progos keičia įpročius?
Kaip dailės pasaulis švenčia moterų balsavimo teisės šimtmetį
Švenčiant moterų balsavimo teisės šimtmetį Europos muziejuose atidaromos menininkėms skirtos parodos ir retrospektyvos, matyti kuratorių pastangos sukurti tikslesnį, išsamesnį ir labiau atspindintį tikrovę meno istorijos pasakojimą nei kanoninė jos versija, kurioje šimtmečiais dominuoja baltieji vyrai. Proginių parodų tikslas – atiduoti duoklę talentingoms kūrėjoms, pasitikrinti, kiek situacija pasikeitė, ir atrasti tai, kas buvo pražiūrėta.
Jonas Ūbis
Trys knygos
Krėsle prie televizoriaus
Jevgenija Ginzburg dėsto rusų literatūrą Kazanės universitete. Kartu su vyru, partijos veikėju Pavelu Aksionovu, jie augina sūnų Vasilijų. Jevgenija tiki komunizmo idealais. Kai po Sergejaus Kirovo nužudymo Stalino represijos vis labiau įsisiūbuoja, Jevgenija atsisako pasmerkti savo kolegą, pavadintą liaudies priešu. Aplink vis tirštėja baimės ir įtarumo atmosfera, artimiausi žmonės skundžia vieni kitus, bet ištikima savo vertybėms Jevgenija nepastebi, kad ir aplink jos kaklą jau apsivijo virvė.
Jonas Ūbis
Be ašarų
Krėsle prie televizoriaus
Dietologai perspėja, kad per šventes pavojinga persivalgyti, tik niekas neperspėja, kokį pavojų kelia šventinės lietuviškų televizijų programos. Didžiulės porcijos bukų kalėdinių komedijų ir lietuviškos estrados koncertų, laimingosios Valinskienės bei dar laimingesnių Mildažytės ir virėjos Beatos pasirodymai, manau, kenkia sveikatai, juk net kiekviena persaldinta banalybė privalo turėti ribas. Bandysiu pasiūlyti ko nors aštresnio.
Monika Krikštopaitytė
Kanonas punktyrais ir vyriškasis Olimpas
Dvi 2018-ųjų meno knygos
Birželio pabaigoje išleistas MO muziejaus albumas „Lietuvos grafika nuo 1960 metų“ su menotyrininkės Erikos Grigoravičienės tekstais ir rudenį pasirodžiusi Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Linksmos akys. Parodijos, epigramos, šaržai“ (išleido „Interse“) nelabai turi ką bendra, be to, kad buvo dar neanalizuotos, yra išleistos tais pačiais metais ir apipavidalintos to paties dailininko.
Agnė Narušytė
Svirbia
Kalėdinė esė
Spėju, kad mano galvoje užsiliko dar vasarį išleistos knygos personažas. Vis girdžiu jo žodžius: „Aš noriu kalbėti. Aš noriu reikšti rišlias mintis. Aš noriu būti suprastas. Aš negaliu būti suprastas, nes esu vienišas. Aš visą laiką suku ratus šiuo labirintu.“ Tai – Minotauras iš filosofo Reino Raudo pjesės.
Jonas Ūbis
Susitikimų džiaugsmas
Krėsle prie televizoriaus
Šventinės televizijų programos dvelkia tokia nykuma, kad nori nenori esi priverstas pripažinti, jog pikčiurna Grinčas kartais būna teisus. Negana, kad kalėdinė rinkodaros šventė prasideda iškart po Vėlinių ir kiekviename žingsnyje tau bruka nereikalingus daiktus, tai dar ir televizijos lenktyniauja, kuri pasiūlys daugiau niekalo.
