Kanonas punktyrais ir vyriškasis Olimpas

Birželio pabaigoje išleistas MO muziejaus albumas „Lietuvos grafika nuo 1960 metų“ su menotyrininkės Erikos Grigoravičienės tekstais ir rudenį pasirodžiusi Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Linksmos akys. Parodijos, epigramos, šaržai“ (išleido „Interse“) nelabai turi ką bendra, be to, kad buvo dar neanalizuotos, yra išleistos tais pačiais metais ir apipavidalintos to paties dailininko. Jų abiejų drabužį kūrė Jokūbas Jacovskis, o jo braižą kuriant viršelį jau lengva atpažinti: būtinai rasit kokio nors vyno atspalvio raudoną / rudą spalvą, aistrą mažosioms, kuri nors raidė bus pasvira. Leidinių viduje Jacovskis būna išskirtinai pagarbus knygai ir skaitytojo patirčiai, jo ego virsta nemetančia šešėlio aguonėle: nieko nereikalingo, medžiaga kuo sklandžiau, jokių nepatogių triukų, tik subtilūs niuansai, prisidedantys prie kokybės. Labai gerbiu šias savybes, nes skaitydama galiu jaustis knygos meno kultūros pakylėta.

Abi knygas pirmiausia matau kaip įvairiems menotyriniams ir kultūrologiniams, antropologiniams, istoriniams tyrimams prireiksiančius šaltinius. Tačiau jos labai skirtingos, sutampa tik tai, kad labai vertinga abiejų leidinių savybė yra menininkų ir kitokių veikėjų biogramos.

Jaučiu, kad mano teksto toną ima veikti rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus epigramos. Jos veda iš rimtumo nejučia, bet ritmingai. „Linksmos akys“ išleistos vėliau nei MO grafikos albumas, tačiau apima senesnį laiką: jos sudarytos iš dviejų knygos projektų „Linksma akim“ (1964 m.) ir daug vėlesnio – „Nuogi Olimpe“. Pirmam šaržus piešė Stasys Krasauskas (pasakojama, kad legendinėje „Neringos“ kavinėje), kitam – Andrius Cvirka. Knyga veikia, kaip liaudyje sakoma, „filosofiškai“.

Susirūpini, kad negi Antaną Gudaitį jaunieji atsimins tokį štai šerniškai baisų ir laukinį. Juk buvo santūrus, „išlaikytas“ ir išmintingas žmogus. O iš dendiškojo Konstantino Bogdano eleganto povyzos liko tik pypkė! Vos keli trumpi plaukai?! Tai kaip galiu įsivaizduoti visus tuos, kurių nemačiau ir nežinau? Ar tai kerštingos karmos pokštas už visas nuodėmes ir paklydimus? Tai melas! Tai baisi apgaulė – norisi šaukti. Bet ne, tai dar viena istorijos briauna, juk visų herojų apstu nuotraukų ir kitokių šaltinių, o Kanovičiaus knygoje – originaliai jo ir šaržuotojų matomi herojų bruožai, kurie „užkabina“, kritinė gaidelė kūriniams, kurie bendruose sąrašuose gali atrodyti įprastai ar netgi šauniai. Epigramos ir šaržai – tai atskiras pasaulis ir, ką svarbu pabrėžti, – atviresnio humoro pradžia sovietmečiu. Petro Bražėno tekstas pasakoja, kad 1964 m. tarp Vilniaus universiteto studentų „Linksma akim“ sukėlė tikrą sensaciją. Juokauti taip atrodė labai drąsu, dabar – labiau draugiški patapšnojimai, taikliai paminint susijusius faktus, kurie kaitina kraują arba skruostus.

Nors ir šiandien kiek nejauku perskaityti „Lakštingalos giesmė po žemę skambiai aidi, / Nors ir lakštingala pagauna kartais gaidį“ – šitaip apie patį Virgilijų Noreiką, neanonimiškai?! Atrodo, jie visi ten buvo pažįstami. Mane tik sukrečia, kad jų Olimpe nėra jokių moterų. Kiaurai išilgai – vieni vyrai. Vos dvi poetės (Violeta Palčinskaitė ir Vilija Šulcaitė), bet be šaržų, lyg netyčia įkrito ten, kur brolija tarpusavyje kaip lygūs su lygiais. Ir nereikia mums pasakoti, kad sovietmečiu buvo lyčių lygybė ir vienodos galimybės. Sunkiam darbui galimybės lygios garantuotai, bet ne dalijantis šlove. Grigorijaus Kanovičiaus seksizmu, ginkdie, nekaltinu, tam neturiu jokių šaltinių, tik konstatuoju, kad šis Olimpas yra puikiausias feminizmo šaltinis.

Buvau sumaniusi „Lietuvos grafiką nuo 1960 metų“ pateikti kaip kitą įrodymą, kad gerų menininkių buvo apstu, tik į Olimpą („Neringos“ kavinę) jos kažkodėl nepateko, bet tarsi ir chronologiškai sudarytame albume iki 70 puslapio vos trys autorės, kiti – tie iš Olimpo, o gal labiau jų mokiniai. Užtat vėliau moterys lyg banga šluoja vyrus, o priešpaskutiniame skyriuje „Tūkstantmečio moterys“ galutinai nušluoja. Ir vėl, deja, feminizmo idealai netriumfuoja, nes, ko gero ir greičiausiai, tas moterų dominavimas dailės šakose, kurioms jos anksčiau neva „buvo nelabai tinkamos“, reiškia ne laimėjimą (nors ir jį), o srities simbolinio ir finansinio kapitalo smukimą (tada vyrai išsivaikšto kur solidžiau, įsilieja moterys). Feminizmas triumfuos maždaug dabar, nes kapitalas ima ataugti, o mes štai jau sėdime ten. Visos tokios nepaneigiamai talentingos išrašinėsime bilietus į Naująjį Olimpą. Ir, pagal savo teorijas, turėtume elgtis su visais gražiai po lygiai.

Grafikos albumą MO išleisti buvo, žinoma, labai prasminga, nes kas gi gali turėti tiek kantrybės maigyti interneto puslapį, kai gera nuotraukos raiška dar įnoringai verčia luktelėti. Puslapius versti kur kas smagiau. Reikėjo vaizdinio pasakojimo bendram vaizdui susidaryti, juk kolekcija turtinga ir ją reikia reprezentuoti, duoti pamatyti visiems asmenims, kurių minias MO dabar sėkmingai domina menu, ir gal net specialistams. Erikos Grigoravičienės tekstai, kaip visada parašyti struktūruota, tikslia ir vaizdžia kalba, irgi vis dėlto yra labiau skirti MO minioms, ne menotyrininkams, nors autorės pastabose bei užuominose galima atrasti šį tą naujo ir įdomaus. Populiaresnį tekstų pobūdį formuluoja ir įžangos tekstas, jame sakoma, kad autorė remiasi „rašymo apie grafiką MO muziejaus internetiniam puslapiui patirtimi“, o šiame puslapyje, kaip žinome, visa informacija yra kuo trumpiau ir vaizdžiau nusakanti esmę – t.y. labai redukuota. Knyga „dangsto spragą“ ir daro tai dygsniuodama, kompiliuodama kitus leidinius, tyrimus, pasisakymus. Ji pati neturi konceptualaus mokslinio tyrimo, naujo požiūrio, mokslinio nuotykio, tai išradingas, dalykiškas, o kartais ir nenuoseklus kanono atpasakojimas norintiems pradėti pažintį. Tai atitinka MO formuluojamus tikslus. O aš tikiuosi, kad jauno muziejaus apetitas bei ambicijos augs ir leidybos srityje, kad iš dailėtyros bus reikalaujama tokio pat polėkio, kaip ir iš meno kūrinių, juk buvo perkami ne „tik žmonėms suprantami“, o geriausi.