7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Svirbia

Kalėdinė esė

Agnė Narušytė
Nr. 42 (1279), 2018-12-21
Kultūra
Autorės nuotr.
Autorės nuotr.

Spėju, kad mano galvoje užsiliko dar vasarį išleistos knygos personažas. Vis girdžiu jo žodžius: „Aš noriu kalbėti. Aš noriu reikšti rišlias mintis. Aš noriu būti suprastas. Aš negaliu būti suprastas, nes esu vienišas. Aš visą laiką suku ratus šiuo labirintu.“ Tai – Minotauras iš filosofo Reino Raudo pjesės. Jis negali kalbėti, kol nesutiks ir nenužudys Tesėjo. Kai sutiks, juodu apsikeis vietomis. Regis, taip ir atsitiko. Tiktai Tesėju tapau aš, per ilgai užsibuvusi Dainiaus Liškevičiaus labirinte. Noriu kalbėti. Noriu reikšti rišlias mintis, bet žodžiai nebeklauso. Jie klaidžioja kas sau, uostinėja pakampes – bene ką suras, o kai juos pašauki, bėga šalin, tarsi būtų ne mano. Kai mėginu sugriebti, išslysta kaip muilini malonybiniai, nepalieka net priesagų. Arba įžūliai susirimuoja, susiūkauja kažkur girdėtais sąskambiais. Vaikau juos, pasilieku tik faktų kareivius, bet ir tie netikri, meluoja. Įtariu, kas dėl to kaltas. Ne, ne tekstų gausa, ne informacijos perkrova, ne visuotinis viduriavimas vaizdais. Dabar jau nebe ženklai, o pati tikrovė trukdo kalbėti. Iliuzija, kad galima gyventi „mintant vien tekstais“, išsisklaidė. Mano karo su žodžiais priežastis tapo akivaizdi – tai tik pažįstamo pasaulio griūtis.

 

Visus metus naiviai mėginau pabėgti, susigrąžinti iliuziją. Net nežinau, kiek kartų buvau Klaipėdoje, kur sapnuose dunksi laivai. Pavasarį Romoje pagyvenau name, nuo kurio terasos galima paspoksoti į Borgezių vilos sodą ir apsimesti, kad mano gyvenimas turi kažką bendro su perlamutru inkrustuotais sekreterais, kelių kartų paveldėtais iš kokio pirklio. Krokuvoje irgi radau terasą, bet iš ten daugiau matosi nebaigtas skardinių stogų remontas ir žalias rotušės bokšto laikrodis su variniais romėniškais skaičiais. Varšuvoje vaikštinėjau nesucementuota Vyslos pakrante tarp alaus gėrėjų ir šunų vedžiotojų. Rudenį dairiausi į Aukštaitijos ir Dzūkijos sodybas tarp ežerų ir pageltusių klevų, broviausi prie upių pro topinambus. Penkiaaukščiame Londono knygyne ieškojau ko nors, kas pradangintų mano sąmonę ilgam. Bet radau tik pakaitalus, kurie neįveikia net laukimo, kol Vilniaus oro uosto pasų kontrolė patikrins kažkokios šalies krepšininkų tapatybes. Pro juos galiausiai prasibrovusi bėgau per sniegą į traukinį paskui būrelį japonų, stengdamasi nepalikti Londono gatvėms pritaikytų batų pėdų. Spėjom. Kai tik traukinys pajudėjo, japonai puolė filmuoti pro langus slenkančias oro uosto prieigas. Jų telefonų ekranuose apsnigtas šabakštynas ir cementiniai blokai pro šalį plaukė beveik didingai.

 

Patį šalčiausią gruodžio rytą vėl važiuoju nešildomu traukiniu – dabar tik į Varėną. Iš striukės pasidariusi palapinę užsnūstu ir Marcinkonyse mane pažadina balsas:

 

– Kad galėčiau švęsti Kalėdas, turiu šiuos metus užmiršti, – sako buvusi sargė, kurią atleido prieš pat adventą. Optimizavo. Ne man sako, bet trim dzūkėm. „Oi kaip tuos vaikus ty atiminėja, oi kap cy bus, kap cy bus“, – atsidūsta kita. Toliau nebegirdžiu, nes jau dūsauja traukinys, nors ir važiuodamas pačia gražiausia trasa. Kažkaip šmaukšt ir prašvinta. Mano atspindį lange pramuša pušų kamienai, rudais dygsniais greitai siuvantys apsnigtas samanas. Ir aš norėčiau daug ką užmiršti, sakau langui. Tik taip įstengčiau eilines Kalėdas išgyventi tarsi iš naujo. Eglutės puošimas, paplotėlių laužymas, tyli naktis, keturių rūšių silkės, virtiniai su baravykais – visa tai ramina, kad nieko baisaus neįvyko. Mes, penki griūvančio pasaulio pakeleiviai, sėdėsime aplink stalą taip, tarsi nebūtų buvę protestų, plynai iškirstų miškų, rietuvėmis sukrautų pušų prie Radviliškio, milžiniško pjuvenų kalno prie Lentvario, išardyto Reformatų parko, tirpstančių ledynų, lapkritį Klaipėdos senamiestyje pažadintų uodų, kurie visą savaitę naktimis stiprinosi mūsų krauju. Kalėdos pavyks, sakau sau, tik bent jau tą šventą naktį reikia „atžinoti“, kad baigia išmirti didžiosios salamandros, liūtai, angys, riestasnapiai bėgikai, delfinai, unguriai, drambliai, jūriniai vėžliai, klajojantys albatrosai, pilkosios kurapkos, varlės plėšikės ir daugybė kitų žmogui netarnaujančių padarų. Vasaros pabaigoje Kauno Tado Ivanausko muziejaus vitrinose apžiūrinėjau kurtinius, saltonvištes, nendrines linges, baltagerklius tukanus ir kitus paukščius, tarsi perinčius kiaušinius, tarsi maitinančius jauniklius nupieštose pelkėse. Ar čia tik aš pavėluotai sužinau jų vardus?

 

Norėčiau ir juos užmiršti, pradėti viską iš naujo. Užmiršti, kas pradėta ir nebaigta, kas pasakyta ir parašyta. Visą rudenį gana atkakliai praktikavau užmarštį. Kas ten sakė, kad užmiršimas yra truputį kaip mirtis? Taigi reikia tam tikras smegenų sritis po truputį mar(š)inti. Žinoma, ne tais garantuotais būdais, kuriuos uždrausta minėti spaudoje. Tai būtų per daug paprasta, be to, ir veikia trumpai. Ne, mar(š)inti reikia vaikštant ilgai ilgai nykiausiomis Vilniaus gatvėmis. Ypač tam tinka Konstitucijos prospektas, kur nėra nieko, tik cementas ir stiklas. Visoje ilgoje automobilių prigrūstoje gatvėje nėra jokios istorijos, jokio keistumo, jokio individualumo, todėl ten einant neapninka jokios mintys, niekas neapninka. Einu Konstitucijos prospekto šaligatviu lyg konvejeriu – kaip detalė, kurios net niekam nereikia, tik šiaip sau pagamino. Bet suskamba telefonas – ir vėl viskas iš naujo.

 

Užmaršties projektas pavyko Marijampolėje. Žodžiai pasidavė. Ten darėme parodą, nakvojome pas vienuoles, vargdienių globėjas. Jos žino formules. Kai jas ištaria, vakarienė būna kaip tik tokia, kokios reikia. Valgom varškės apkepą su obuoliais, geriam arbatą. Jos pasakoja apie savo gyvenimą, rodo šeimos albumą ar juokauja, nė vienas žodis nenukrenta be žinios ne vietoje. Naktį tirštai sninga be jokio garso – girdžiu, nes nemiegu. Ryte išėjusi į balkoną – vienintelį visame name ir pasiekiamą tik iš tualeto – randu kritusį balandį, jau pridengtą sniego kauburėliu. Virš jo tik styro kojos, kurių suriesti pirštai susiderinę su balkono kalinėtos geležies ornamentais. Už jų jau šviečia ligoninės langai. Iš vieno į kitą lyg traukinio vagonais keliauja gydytojų konsiliumas. Jie irgi žino reikalingus žodžius – ir jokių nesąmonių.

 

Po pusryčių vienuolės mus susodino į autobusiuką, palaimino kelionę ir parvežė į Vilnių. Pačios sugužėjo į buvusią Baroko salę ruoštis atlaidams. O mes patraukėme namo. Einam per Rūdninkų aikštę, o ten – oras svirpia. Žiūriu, aplink susodintos gudobelės pilnos paukštelių. Tik švysčioja jų kuodai, lyg nupiešti voverės plauko teptukais kinų paveiksluose. Telefone ieškau, kas čia tokie. Pasirodo, svirbeliai suskrido nurinkti derliaus. Kol juos filmuoju, prieina nepažįstamas šuns vedžiotojas ir klausia:

 

– Ar žinai, ką tai reiškia?

 

– Kas reiškia?

 

– Šitas garsas.

 

– ?

 

– Sakoma, kad visi šventieji atėjo aplankyti dar statomos bažnyčios ir lauke paliko savo lazdas. Iš jų išaugo gudobelės – tokia lyg karūna aplink aikštę. Matai, čia ne šiaip sau paukščiai.

 

Žiūriu – tikrai ne šiaip sau. Jie kemša uogas į savo pūstus pilvukus ant gurgždančio sniego altoriaus, nutaškyto sutraiškytų uogų krauju. Supypia automobilis, svirbeliai purpteli visi kartu, sklando virš aikštės gūsiais ir svirpia lyg vinilinė plokštelė, grojama tūkstančiais patefono adatų. Va tokia kalėdinė giesmė gydo mano ausis, pertraukia valią užmarščiai, žodžiai nebesipriešina.

Autorės nuotr.
Autorės nuotr.
Autorės nuotr.
Autorės nuotr.