Jevgenija Ginzburg dėsto rusų literatūrą Kazanės universitete. Kartu su vyru, partijos veikėju Pavelu Aksionovu, jie augina sūnų Vasilijų. Jevgenija tiki komunizmo idealais. Kai po Sergejaus Kirovo nužudymo Stalino represijos vis labiau įsisiūbuoja, Jevgenija atsisako pasmerkti savo kolegą, pavadintą liaudies priešu. Aplink vis tirštėja baimės ir įtarumo atmosfera, artimiausi žmonės skundžia vieni kitus, bet ištikima savo vertybėms Jevgenija nepastebi, kad ir aplink jos kaklą jau apsivijo virvė. Ji važiuoja į Maskvą ieškoti teisybės... 1937-aisiais Jevgenijos vyras bus sušaudytas, ji pati po penkių mėnesių tardymų ir kankinimų bus nuteista dešimt metų kalėti ir atsidurs Kolymos lageriuose. Gyvulių vagonuose vežamos kalinės tikisi, kad Kolymoje jų gyvenimas pagerės. Jos dar nesuvokia, kad jų laukia badas, pažeminimas, mirtis.
Olandės Marleen Gorris (beje, ji pirmoji moteris režiserė, pelniusi „Oskarą“ už užsienio kalba sukurtą filmą „Antonijos kambarys“) filmas „Viesulo centre“ (LRT, 12 d. 23.30) sukurtas Jevgenijos Ginzburg (1904–1977) atsiminimų knygos „Staigus maršrutas“ („Krutoj maršrut“) motyvais. Ginzburg buvo istorikė, žurnalistė. Jos tėvai (beje, motina kilusi iš Vilniaus) 1937 metais. taip pat buvo suimti kaip „liaudies priešo“ tėvai. Ginzburg kalėjo Butyrkų kalėjime ir Jaroslavlio politizoliatoriuje, Kolymos lageriuose. Pasibaigus bausmės laikui ji dar aštuonerius metus liko tremtyje. Reabilituota beveik dešimt metų gyveno Lvove, kur ir parašė pirmąjį atsiminimų variantą. Tačiau 1965-aisiais, sustiprėjus vadinamųjų Ukrainos nacionalistų persekiojimui ir bijodama vėl patekti į kalėjimą, rankraštį sunaikino. „Staigus maršrutas“ pasirodė 1967 metais. Jį išleido viena Milano leidykla. Tai buvo vienas pirmųjų literatūros kūrinių, pasakojančių apie Stalino lagerių siaubą. Pamenu, skaičiau dar savilaidos egzempliorių, išspausdintą mašinėle ant rūkomojo popieriaus lapų.
Ginzburg sūnų nuo liūdno vaikų namų auklėtinio likimo išgelbėjo senelė. Vasilijus Aksionovas (1932–2009) tapo garsiausiu ir populiariausiu Chruščiovo „atlydžio“ rašytoju, bet 8-ajame dešimtmetyje buvo priverstas emigruoti. 1981 m. jo parašyta parabolė „Krymo sala“ pastaraisiais metais prisimenama gana dažnai.
Bijau, kad Gorris jos herojės patirtis, gyvenimas lageryje – vis dėlto sunkiai suvokiami dalykai, nors filmas ir nenuslysta iki katastrofiško „Tarp pilkų debesų“ lygio, juolab kad „Viesulo centre“ vaidina ne tik Larso von Triero filmo „Prieš bangas“ išgarsinta Emily Watson, bet ir Ulrichas Tukuras, Ianas Hartas, Benjaminas Sadleris.
Amerikiečių fermerių šeimos tragediją „Karaliaus Lyro“ motyvais paremtame romane „Tūkstantis akrų“ aprašė Jane Smiley (g. 1949 m.). Jocelyn Moorhouse jį ekranizavo 1997 m. Filmą „Tūkstantis akrų“ sekmadienio naktį (13 d. 00.05) rodys LRT. Tai pasakojimas apie Larį Kuką (Jason Robards), milžiniškos fermos savininką, kurio noras padalinti žemę trims dukterims – Rouz (Michelle Pfeiffer), Džinei (Jessica Lange) ir Kerolainai (Jennifer Jason Leigh) – sukėlė sumaištį ir pyktį. Filmas rodo, kaip pradeda kilti į paviršių šeimos paslaptys, neišsakytos skriaudos, ilgai slopinti troškimai ir neapykanta.
Toddo Hayneso „Kerol“ (TV1, šįvakar, 11 d. 23.10) – tai ankstyvojo, pseudonimu pasirašyto garsios detektyvų kūrėjos Patricios Highsmith (1921–1995) romano „Druskos kaina“ ekranizacija. Kerol prototipe tapo viena Pitsburgo aukštuomenės ponia, su kuria rašytoja turėjo romaną, tačiau knygą įkvėpė vienoje Niujorko universalinių parduotuvių prieš 1948-ųjų Kalėdas pamatyta dama, vilkinti kailiniu manto. Rašytoja tada dirbo žaislų skyriaus pardavėja. Highsmith prisiminė, kad pagrindinię siužeto liniją sugalvojo tą patį vakarą, o kitą rytą susirgo vėjaraupiais: „Aukšta temperatūra skatina vaizduotę.“
„Kerol“ prasideda romano parašymo metais – 1952-aisiais. Pradedančioji fotografė Tereza (Rooney Mara) susipažįsta su turtinga aukštuomenės dama Kerol (Cate Blanchett). Tarp jų užsimezga meilės ryšys, keliantis grėsmę abiejų moterų reputacijai ir ateičiai. Kerol vyras net grasina po skyrybų atimti iš žmonos dukterį. Haynesas rodo šią istoriją stilizuodamas (ar net estetizuodamas) epochą, subtiliai, tarsi ausdamas filmą iš niuansų, pustonių, užuominų, žvilgsnių, spalvų ir kvapų. „Kerol“ – filmas apie meilės kainą, pasirinkimą ir apie tai, kaip susižavėjimas gali tapti jausmu, paliekančiu žymę visam gyvenimui.
Jūsų – Jonas Ūbis
