Šventinės televizijų programos dvelkia tokia nykuma, kad nori nenori esi priverstas pripažinti, jog pikčiurna Grinčas kartais būna teisus. Negana, kad kalėdinė rinkodaros šventė prasideda iškart po Vėlinių ir kiekviename žingsnyje tau bruka nereikalingus daiktus, tai dar ir televizijos lenktyniauja, kuri pasiūlys daugiau niekalo. Šiemet per visus kanalus bus galima pamatyti daug saldžių kalėdinių filmų, kurių daugumą žinote atmintinai, o LNK, TV3, LRT ir „LRT Plius“ draugiškai nusprendė parodyti beveik visus pastaraisiais metais pasirodžiusius lietuviškus vaidybinius filmus, ir pirmiausia, žinoma, nykias komedijas liaudžiai. Pasak tokio kino gamintojų, liaudis, žinia, neišranki ir mėgsta, kad būtų kuo kvailiau.
Ta proga prisiminiau anekdotą, kurį pasakojo režisierė ir scenaristė Avdotja Smirnova. Jis trumpas. Universalinėje parduotuvėje kabo skelbimas: „Gerbiamieji pirkėjai! Antrame aukšte parduodami netikri eglutės žaisliukai, nuolaida 80 procentų.“ Į skyrių, kuriame tie žaisliukai parduodami, ateina vyras ir sako: „Paprasti tie jūsų žaisliukai. Tokie kaip visur. Kodėl jie netikri?“ Ir pardavėjas atsako: „Visai nedžiugina.“ Tokie man tie lietuviški filmai, tad trumpai apie kitokius, kurie žada nostalgiškų prisiminimų, o kartais ir tikro džiaugsmo.
Bobo Fosse kino debiutą „Mieloji Čariti“ („LRT Plius“, 26 d. 22.35) įkvėpė Federico Fellini filmas „Kabirijos naktys“. Iš pradžių Fosse jo motyvais sukūrė miuziklą Brodvėjuje, o 1969-aisiais nusprendė jį perkelti į ekraną. Filmo herojė – šokėja, dirbanti nelabai geros reputacijos šokių salėje. Ji nuolat tikisi meilės, bet vyrai išduoda ir palieka Čariti (Shirley MacLaine), tik ši nepraranda vilties. „Mieloji Čariti“ seniai tapusi klasikiniu miuziklu, iš kurio įkvėpimo semiasi vis naujos kartos, mat sakoma, kad filmuodamas muzikines filmo scenas Fosse „išrado“ vaizdo klipo estetiką.
Ne išimtis ir Damienas Chazelle’as. Jo garsiosiose 2016 m. sukurtose „Kalifornijos svajose“ (LNK, 24 d. 22.50) daug citatų iš įvairių filmų, yra ir iš „Mielosios Čariti“. Tai scena, kai pagrindinė filmo veikėja su draugėmis eina keliu į vakarėlį ir šokis išreiškia jų svajones. Kaip ir „Mieloji Čariti“, „Kalifornijos svajos“ kalba apie laimės bei optimizmo prigimtį. Istorija daugiau nei paprasta: pradedančioji aktorė Mia (Emma Stone) ir džiazo muzikantas Sebastianas (Ryan Gosling) gyvena Los Andžele ir, žinoma, svajoja tapti garsūs bei pripažinti. Jie įsimyli vienas kitą, sulaukia šlovės, bet pasisekimas pamažu griauna jų ryšį. Štai čia Chazelle’as ir nutolsta nuo senųjų miuziklų, nes susimąsto apie kainą, kurią reikia sumokėti už sėkmę, pašaukimą, talentą, pasirinkimą, juolab, kad ir ką pasirinktum, būtinai ką nors prarasi.
„Kalifornijos svajos“ – melancholiškas filmas, kurį sukūrė prisiekęs sinefilas. Todėl jam taip svarbu, kad priešais kavinę, kurioje dirba Mia, būtų langas, pro kurį žiūrėjo Humphrey Bogartas ir Ingrid Bergman „Kasablankoje“.
Kažkas pastebėjo, kad Los Andželas – ta vieta, kur nėra ribos tarp kino ir gyvenimo, tarp tikrovės ir to, kas matoma. Apie nutrinamas ribas kalba Jeannot Szwarco filmas „Kažkur laike“ („LRT Plius“, 29 d. 22.30). Jo veikėjui, jaunam dramaturgui Ričardui (Christopher Reeve), pagyvenusi dama padovanoja laikrodį. Po kurio laiko jis supranta, kad tai buvo XX a. pradžios žvaigždė Elis (Jane Seymour), ir Ričardą užvaldo noras keliauti laiku, kad sutiktų ją jauną ir gražią. Man filmas dvelkia naftalinu, bet per šventes nostalgija kartais daro stebuklus.
Įdomu, ar ji apims žiūrint George’o Englundo 1963 m. filmą „Bjaurusis amerikietis“ („LRT Plius“, 22 d.21 val.), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Marlonas Brando. Filmo pagrindas – pasirodymo metais skandalą sukėlęs Eugene’o Burdicko ir Williamo Ledererio politinis romanas, kaltinęs JAV diplomatus, kad šie nesugeba pasipriešinti ir pralaimi komunistams Pietryčių Azijoje, nes neišmano apie tų šalių gyvenimą ir tradicijas. Filmo veikėjas, talentingas diplomatas Harisonas, paskiriamas dirbti į išgalvotą šalį, bet niekam nekilo abejonių, kad tai Vietnamas. Diplomatas nekreipia dėmesio į įvairius perspėjimus ir greit praranda draugus.
F. Gary Gray’aus „Derybininkas“ (BTV, šįvakar, 21 d. 21 val.) sugrąžins į dabartį, kai vis dažniau prireikia įvairiausių derybininkų. Denis (Samuel L. Jackson) yra geriausias policijos derybininkas Čikagoje, tačiau patenka į situaciją, kai pats tampa pagrobėju. Įtartas porininko nužudymu, jis nori įrodyti savo nekaltumą ir paima įkaitais kelis nuovados žmones, tarp jų ir savo viršininką, nes kažkuris iš jų ir yra žudikas. Derėtis su Deniu imsis kitas pripažintas meistras Krisas (Kevin Spacey). Ar pavyks Deniui įtikinti Krisą, kad pereitų į jo pusę?
Vis dėlto dramatiškiausias šių švenčių filmas – ne vaidybinė, o animacinė Claude’o Barraso juosta „Moliūgėlio gyvenimas“ („LRT Plius“, 25 d. 14.25). Režisierius nerodo socialinio dugno siaubų, filmas nėra ir persaldinta kalėdinė pasaka, bet jis išlaiko įtampą iki pat pabaigos. Filmo herojus – devynerių berniukas Ikaras, kuris jaučiasi prisidėjęs prie mamos mirties. Jis atsiduria uždaruose vaikų namuose. Ikaras nori, kad jį vadintų taip, kaip vadino mama, – Moliūgėliu. Jam sunku pritapti prie naujos aplinkos. Uždaras vaikų namų pasaulis filme rodomas vaiko akimis. Kiekvienas gyventojas patyrė siaubą: Kamilos mamą nušovęs tėvas paskui nusišovė pats, čia gyvena ir pedofilo auka, ir narkomano sūnus, ir mergaitė, kurios mamą deportavo... Trumpai tariant, vaikai, susidūrę su visomis visuomenės ydomis. Tačiau namuose blogiui nėra vietos. Jis gyvena prisiminimuose ir sapnuose.
Filmas paprastas, bet siūlau įsižiūrėti, ką skaito Kamila. Ant knygos viršelio užrašas „Kafka“ ir nupieštas vabalas. Priešingai nei Kafkos veikėjas, vaikai patirs kitokį pasikeitimą. Jie įrodys, kad turi teisę būti žmonėmis, pasipriešinti blogiui ir išgyventi nelabai daugiškame pasaulyje. Kad ir kur atsidurtų. Juk neatsitiktinai Kamilė sako Moliūgėliui: „Jei nebūtume atsidūrę čia, mes nebūtume susitikę.“
Nuostabių susitikimų gerose vietose ateinančiais metais.
Jūsų – Jonas Ūbis
