Kita medalio pusė

Mėgstu sendaikčių parduotuves, vadinamuosius blusturgius. Seni daiktai žadina prisiminimus ir atrodo, kad nupirkęs kokią niekam nebereikalingą lėkštę, peleninę ar žaislą išgelbėsiu nuo šiukšlyno ne juos, o laiko ženklą, be kurio praeities istorija būtų nepilna. Kur rasite puodelį su garsiosios „Neringos“ kavinės ženklu. Bent dabar tai gal vienintelis materialus jos buvusio egzistavimo įrodymas. Aš tokį turiu.

Bet su senais filmais būna kitaip. Vieni jų sensta oriai ir su trenksmu sugrįžta į garsių festivalių retrospektyvas, kitus patyliukais rodo televizijos, kurioms šiuos filmus prikabino prie daug geresnių „paketo“. Šią savaitę tokių bus nemažai, ir ne visai senų, ir net su gerais aktoriais. Ar juos verta žiūrėti? Ir taip, ir ne, bent jau man panašus tresh’as kartais suteikia gana keisto estetinio malonumo ar sukelia klausimų. Pavyzdžiui, koks velnias nešė puikų britų aktorių Michaelą Caine’ą į 1980 m. Michaelo Ritchie trilerį „Sala“ („LRT Plius“, 19 d. 21 val.), kuriame jam teko vaidinti žurnalistą, nutarusį išsiaiškinti, kodėl Floridos apylinkėse paslaptingai dingsta laivai, ir kartu su dvylikamečiu sūnumi patekusį į XVII a. piratų rankas? Arba kodėl Russellas Crow sutiko vaidinti reperio, aktoriaus, kovinių filmų režisieriaus RZA filme „Žmogus su plieniniais kumščiais“ (LRT, šįvakar, 18 d. 22.50) apie iš vergijos JAV pabėgusį juodaodį kalvį, kuris feodalinėje Kinijoje gamina visiems, taip pat ir auksą gabenantiems nusikaltėlių klanams, reikalingus ginklus. Kalvį suvaidino pats režisierius, o Crowe persikūnijo į nuo opiumo priklausomą britų kareivį. Arba kodėl BTV (šįvakar, 18 d. 22 val.) prisiminė pamirštą Jonathano Mostow 1991 m. filmą „Juodojo angelo skrydis“, kurio veikėjas, vienas geriausių JAV karinės bazės Nevadoje lakūnų, ramus ir religingas žmogus, staiga pasijutęs mirties angelu skrenda atominėmis bombomis naikinti nuodėmių miesto Las Vegaso. Užtenka, kad televizijos mus nuolat bombarduoja visokiais kunigų pasisakymais – net per žinias, su kuriomis šie negali turėti nieko bendra, nes Bažnyčia, tikiu, nėra naujienų šaltinis ir rūpinasi dvasiniais reikalais.

Blogi filmai nutinka ne tik blogiems režisieriams. Po 1998 m. pasirodžiusio ir puikiai vokiečių kino ekspresionizmo dvasią stilizavusio „Tamsaus miesto“ seku Alexo Proyaso kūrybą ir slapta žaviuosi jo megalomanija. „Egipto dievus“ (TV3, šįvakar, 18 d. 21.15) jis sukūrė po septynerių metų pertraukos ir sulaukė daug kritiškų recenzijų, nes nusprendė filme perpasakoti Egipto mitologiją: tamsos dievas Setas užmuša brolį Ozirį ir apakina jo sūnų Gorą, kad užimtų sostą, bet netikėtai Setui pasipriešina vagišius, norintis sugrąžinti į gyvenimą savo mylimąją, ir t.t. Egiptas Proyaso filme primena ne galingą imperiją, o daugiakultūrį fantastišką universumą, gal net panašų į Tolkieno sukurtą pasaulį. Faraonų nėra, žmones valdo dievai, o nuo žmonių jie skiriasi tik tuo, kad gali virsti fantastiškomis pabaisomis, – toks net labai gero aktoriaus Geoffrey Rusho suvaidintas Ra.

Mario Van Peeblesas – JAV juodaodžių kino pradininko Melvino Van Peebleso sūnus – yra aktorius, scenaristas, režisierius, prodiuseris. Jo 2016 m. filmas „Indianapolis. Nepaprasta drąsa“ (TV3, 20 d. 22.30) paremtas tikrais įvykiais ir nukels į 1945-uosius, kai iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo likusios kelios savaitės. JAV karinis kreiseris gauna slaptą užduotį – pristatyti į karinę bazę branduolinę bombos, kuri bus numesta ant Hirošimos, galvutę. Tačiau grįžtantį atgal kreiserį susprogdina japonų povandeninis laivas. Kapitono (Nicolas Cage) pagalbos šauksmo niekas neišgirdo ir maždaug devynių šimtų dreifuojančių įgulos narių laukia badas, troškulys bei ryklių atakos. Atvirai sakant, man užteko reklaminio klipo, bet juk yra mėgstančiųjų, kad būtų kuo daugiau kraujo.

Sentimentalių istorijų mėgėjams LRT (20 d. 22.20) parodys „Subtilumą“, Davido Foenkinoso romano ekranizaciją, kurią sukūrė pats rašytojas kartu su Stéphane’u Foenkinosu. Jo herojei Natali (Audrey Tautou) iš pradžių viskas klostėsi puikiai: kartu su mylimu vyru Fransua jie buvo jauni, gražūs ir turėjo gerus darbus. Bet vyras staiga mirė ir Natali, kad apie tai negalvotų, pasinėrė į darbą. Po trejų metų jos darbovietėje pasirodo besišypsantis ir plinkantis švedas Markusas (François Damiens), sukeliantis Natali norą jį pabučiuoti. Tai romantiškos istorijos pradžia: Natali pradeda busti iš letargo. „Subtilumas“ tikrai labai subtilus ir neskausmingas filmas.

Jei vaidybiniai filmai pasirodys saldūs, pernelyg kruvini ar per naivūs, pasižiūrėkite vieno geriausių lenkų kino dokumentininkų ir provokatorių Andrzejaus Fidyko (beje, nacionalinėje lenkų televizijoje jis rengė išskirtinių dokumentinių filmų peržiūras, suformavusias net kelių žiūrovų kartų dokumentinio kino skonį) filmą „Lecho Wałęsos portretas“ („LRT Plius“, 21 d. 19.15). 1980 m. rugpjūčio 13 d. Wałęsa buvo dar niekam nežinomas elektrikas, bet po septyniolikos dienų tapo antikomunistinio judėjimo vadovu ir išgarsėjo visame pasaulyje. Kol Wałęsa buvo profsąjungų atstovas ir rugpjūčio streikų simbolis, niekam netrukdė jo išsilavinimo stoka ir manieros, kurias jis atsinešė iš savo šeimos ir darbo. Tačiau kai tapo Lenkijos prezidentu, jo ydos ir silpnybės vis dažniau pradėjo erzinti lenkų visuomenę. Jis iki šiol dažnai tampa kritikos objektu. Fidykas nusprendė leisti Wałęsai filme pačiam papasakoti, kaip jis suvokia save. Kalbėdamasis su režisieriumi politikas nurodė klausimus, kurie neturėtų būti liečiami. Tačiau filmo tikslas buvo ne viena medalio pusė, bet objektyvus Wałęsos portretas. Įdomu, ar Fidykui pavyko.

Jūsų – Jonas Ūbis