7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Diplomuoto gobeleno klajonės

Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės kūrinio istorija

Nina Ronlev
Nr. 40 (1319), 2019-12-06
Dailė Miesto veidas
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobelenas „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“, skenuota iš Rimantas Dichavičius „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“, II tomas, 2013 m.
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobelenas „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“, skenuota iš Rimantas Dichavičius „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“, II tomas, 2013 m.

Kalėdos – labai tinkamas metas sakyti pamokslus apie vertybes ir dorybes bei dalintis istorijomis su laiminga pabaiga, kurios praskaidrina nuotaiką ir įtikina, kad mūsų pasaulis gerų žmonių rankose. Kaip tik turiu tokią vieno diplomuoto Vilniaus gobeleno istoriją, kupiną gyvenimo vingių ir nuotykių.

 

Istorija, kuria noriu pasidalinti, prasidėjo nuo daugybės sutapimų. Vilniaus savivaldybė jau seniai įsikūrė naujuoju adresu kitame Neries krante Konstitucijos prospekte, o ankstesnė savivaldybės būstinė Gedimino pr. 9 kelis kartus pakeitė šeimininkus ir iš esmės pasikeitė išore ir vidumi, kai Inga Liutkevičienė savo pokalbių knygoje „Déjà vu Vilnius 1974–1990“, išleistoje 2012 m., kalbino paskutinį sovietmečio Vilniaus merą Algirdą Vileikį apie to meto vilniečių gyvenimą ir miesto paslaptis, ir praėjo dar keleri metai, kol jos knyga pateko man į rankas.

 

Vileikis, pasakodamas apie Vilniaus savivaldybės pastatą ir jame būtą daugybę meno kūrinių Vilniaus tema, prisiminė, kad „antrame aukšte sieną puošė didžiulis Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobelenas, prie kurio delegacijos vis norėdavo nusifotografuoti – net amerikiečiai“. Gobelenas turėjo tokią traukos galią, kad ištisos delegacijos nuolat vėluodavo, nes, pasak buvusio mero, besifotografuojančių buvo tiesiog neįmanoma „nuo kilimo atitraukti“.

 

Knygoje gobeleno nuotraukų su prie jo išsirikiavusiais delegatais, deja, nebuvo. O pradėjusi ieškoti savarankiškai, išsiaiškinau, kad gobelenas pavadinimu „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“ buvo iš tiesų įspūdingas. 20 kvadratinių metrų dydžio lakoniškos ir santūrios spalvų gamos: sidabro ir purpuro, gobelenas su medalių grafikai būdingu tikslumu vaizdavo Vilnių, apgaubtą romantiškos didybės aureolės, – kompozicija jungė kunigaikštišką ir modernų Vilnių. 1981–1983 m. jį sukūrė žymi dailininkė monumentalistė Aušra Teresė Tuminaitė-Kučinskienė – 28 didelio formato gobelenų ir kitų monumentalių tekstilės kūrinių, puošiančių paradines pastatų sales Lietuvoje ir kitose šalyse, pradedant JAV, Britanija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, Norvegija, Danija ir baigiant Vatikanu bei Tibetu, autorė.

 

1989 m. Visasąjunginės dailės akademijos prezidiumo sprendimu dailininkei uš šį jos kūrinį – monumentalųjį gobeleną Vilniaus tema – buvo įteiktas diplomas „Už geriausią 1988 m. vaizduojamojo meno, architektūros, menotyros ir dailės kritikos kūrinį“.

 

Perskaičius apie tokį stebuklą, parūpo sužinoti, ar šis gobelenas puošia naujojo Vilniaus savivaldybės pastato interjerus. Paskambinti ir paklausti pasirodė labai paprasta – visgi 20 kvadratinių metrų kilimo ieškoma, ne adatos šieno kupetoje. Jau po pirmo skambučio tapo aišku, kad ne, nebepuošia, kur dingo, nežinoma, kas gali žinoti, irgi nežinoma, bet jūs, gerbiama ponia, gal pabandykite paskambinti šiam darbuotojui arba kitam, gal jie žino. Skambutis po skambučio klajojau per miesto savivaldybės tarnybas, ieškodama unikalaus ir diplomuoto gobeleno praėjus 15 metų po persikraustymo, kol galop po gero tuzino pokalbių kažkas parekomendavo susisiekti su ilgamete savivaldybės darbuotoja, kadaise dirbusia senajame pastate Gedimino pr. 9.

 

Pokalbis su Kultūros skyriaus vyriausiąja specialiste p. Aušra Kiškūniene buvo tarsi laimingas loterijos bilietas – ji prisiminė, kad gobelenas į naująjį pastatą nebevažiavo, o buvo padovanotas vienai Vilniaus mokyklai, tačiau kuriai, vis dar liko neaišku. Kūrybingas savivaldybės komunikacijos skyrius ėmė ir užklausė visas Vilniaus mokyklas, gal kuri priglaudė gobeleną. Neabejingos Aurelijos Dermantės iš komunikacijos skyriaus pastangomis organizuota kampanija buvo rezultatyvi – operatyviai atsiliepė Ąžuolyno progimnazija Lazdynų rajone ir patvirtino, kad gobelenas pas juos. Visi gobeleno paieškų dalyviai palaimingai atsiduso ir sveikino vieni kitus, radę be žinios dingusįjį sveiką ir gyvą.

 

Paskambinau į Ąžuolyno progimnaziją: „Tai ar turite gobeleną?“ – „Taip, turime, mylime ir rūpinamės, atvažiuokite apžiūrėti“, – atsakė progimnazijoje, o susitikus su mokyklos direktoriumi p. Audriumi Tavoru ir jo pavaduotoja p. Irena Geleževičiene teko išgirsti įstabią gobeleno nuotykių istoriją.

 

2004 m. savivaldybei kraustantis iš senojo pastato buvo palikti pilni baldų kabinetai. Mokykloms leista papildyti savo inventorių ir išsivežti baldus, tad šios ilgai nelaukusios suskubo pasinaudoti proga, dalyvavo ir lazdyniečiai. Kraustymosi sūkuryje jiems atsitiktinai sužinojus, kad antro aukšto fojė puošusio gobeleno neplanuojama vežti į naująjį pastatą ir planų jam neturima, buvo oficialiai kreiptasi dėl dovanojimo ir nerimauta, ar patenkins mokyklos prašymą. Vieta jam numatyta geriausia, o kartu ir vienintelė tinkama šiam didžiuliam gobelenui pakabinti – erdviame pirmo aukšto vestibiulyje, kuriame kūrinys būtų matomas visu savo didumu ir grožiu. Laimei, prašymas buvo patenkintas ir dovanojimo raštas kartu su neįkainojamu gobelenu įteiktas mokyklai. Brangią dovaną atsargiai ir ūkiškai pakabino vestibiulyje, kur ji (t. y. dovana) tilpo taip, tarsi jam ir buvo austa, ir nuo to laiko gobelenas puošia mokyklą jau 15 metų.

 

Tiesa, informacijos lentelės su gobeleno pavadinimu ir autorės vardu nėra, bet šeimininkai sutinka, kad tikrai reikia tokia pasirūpinti – tegul mokiniai ir mokyklos svečiai žino, kas šio unikalaus gobeleno autorė ir kokia jo istorija.

 

Paklausti, ar kas nors domėjosi gobelenu nuo jo įkurdinimo mokykloje, šeimininkai atsakė, kad buvo atėjusi pati autorė apžiūrėti gobeleno ir įsitikinti, kad viskas gerai. Pasirodo, žinia, kad gobelenas, specialiai kurtas Vilniaus savivaldybei, į naują pastatą nebepateko, o turi naujus namus, ją pasiekė tik praėjus keleriems metams, dailininkė liko įskaudinta tokio nedėmesingumo.

 

Gobeleno istorija nebūtų pilna ir teisingai papasakota, jei prie jos neprisidėtų jo autorė p. Aušra Teresė Tuminaitė-Kučinskienė, kuri maloniai sutiko pabendrauti ir atsakyti į klausimus. Mūsų pokalbis su žymia tekstilininke p. Aušra apie jos rankomis sukurtą gobeleną prasidėjo nuo netikėto vingio. Pasirodo, kad gobelenas, kuris galiausiai atiteko Lazdynų progimnazijai, iš tikrųjų buvo užsakytas dar kitam, pirmajam savivaldybės pastatui – Gedimino pr. 35 (Pirklių klubo pastatas – N.R.). Tikrai jis gimęs būti klajokliu! „Taip, – pasakoja autorė, – užsakymą gavau senojo savivaldybės pastato didžiajai salei, tai, kuri su lipdiniais (trečiame aukšte – N.R.), būtent jos atmosfera ir architektūriniai duomenys nulėmė gobeleno matmenis ir spalvų gamą. Matote, salės sienos buvo tamsiai raudonos spalvos, todėl savo kūriniui pasirinkau santūrią gamą: karališkąjį purpurą ir sidabrą. Daugiau spalvų tiesiog nebuvo galima įvesti.“ Kūrėjai teko rinktis ir atitinkamas medžiagas: vilną, džiutą, šilką ir sidabro liureksą.

 

Tiesa, kai darbas buvo užbaigtas, kabinti gobeleną jau teko naujajame savivaldybės pastate Gedimino pr. 9, antro aukšto vestibiulyje, kurio sienos buvo smėlio spalvos. Autorė prisimena, kad nepaisant netikėtų ir nenumatytų aplinkybių naujoji vieta gobelenui buvo parinkta labai vykusiai – erdvi ir šviesi, laimei, užtektino aukščio ir pločio. O svarbiausia, kad kylant į antrą aukštą plačiais laiptais, vedusiais nuo centrinio įėjimo, vaizdas į nuostabųjį Vilnių su visais jo senosios ir naujosios istorijos simboliais atsiverdavo visu grožiu. Ko gero, todėl gobelenas tapo traukos tašku visiems pastato svečiams ir mėgstama vieta įsiamžinti nuotraukose.

 

Kalbėdama apie kompoziciją, p. Aušra paaiškino, kad sumanymas buvo parodyti Vilnių, išsidėsčiusį ant banguotų kalvų aplink miesto pradžių pradžią, kunigaikštišką Gedimino bokštą, kurį supa senamiestis už saugančių miestą ir jo bažnyčias Aušros vartų ir naujasis Vilnius – modernistinis, energingasis. Devynios juostos suteikė kompozicijai norimą ritmą: sutankintas ir kupinas veiksmo centras su stilizuotų plytų ornamentu ir lengvi, skaidrūs pakraščiai, padabinti gėlėmis. Iš kelių dailininkės parengtų variantų Meno taryba pritarė būtent šiam vėliau įgyvendintam.

 

Ant gobeleno virš Gedimino bokšto plevėsuoja trispalvė, tad negaliu nepaklausti patys žinote apie ką, nes, kaip žinoma, gobelenas buvo išaustas dar 1983 metais. P. Aušra patvirtino, kad trispalvė pakilo ant gobeleno kartu su tikrąja: „Užlipau ant kopėčių ir išsiuvinėjau mūsų laisvės simbolį kaip pridera!“

 

XX a. Lietuvos monumentaliosios tekstilės aukso amžius, prasidėjęs 7-ame dešimtmetyje, buvo paremtas komponavimo architektūrinėje erdvėje praktika ir valstybės politika kaupti meno kūrinius. Šie veiksniai lėmė bendrą lietuvių tekstilės panoramą iki pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos. Situacija pasikeitė staiga, prieš pat amžiui baigiantis, kai išnyko senoji tekstilės užsakymų interjerams sistema ir pasikeitė požiūris į architektūrą, atsirado naujų užsakovų su naujais poreikiais ir estetika, todėl tekstilės kūrinių formatai pasidarė kameriškesni.

Architektūros likimas gali būti visoks – laimingas ir nelabai, bet visų akims matomas ir kitoms kartoms žinomas. Užtat taikomosios dailės kūriniai gyvena uždarą ir kuklų gyvenimą, kartais pradingsta be žinios, be pėdsako, net jei kurti žymių menininkų. Monumentaliosios tekstilės dailės kūriniai glaudžiai susiję su architektūros objektų, kuriems jie buvo kuriami, likimu. Nors ir dideli, jie yra trapūs ir jautrūs naujiems vėjams, nepasirengę naujoms madoms ir kritiškai jų atžvilgiu nusiteikusiems naujiems laikams, tad laimė, jei randa naujus namus, kur jais grožimasi ir rūpinamasi saugant mūsų visų istoriją ir žymių XX a. Lietuvos tekstilininkų vardus bei darbus.

Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobelenas „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“, skenuota iš Rimantas Dichavičius „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“, II tomas, 2013 m.
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobelenas „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“, skenuota iš Rimantas Dichavičius „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“, II tomas, 2013 m.
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobeleno „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“ fragmentas. Autorės nuotr.
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobeleno „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“ fragmentas. Autorės nuotr.
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobeleno „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“ fragmentas. Autorės nuotr.
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobeleno „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“ fragmentas. Autorės nuotr.
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobelenas „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“ Ąžuolyno progimnazijoje. Autorės nuotr.
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobelenas „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“ Ąžuolyno progimnazijoje. Autorės nuotr.
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobelenas „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“ Ąžuolyno progimnazijoje. Autorės nuotr.
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės gobelenas „Šimtmečių Vilnius – Lietuvos sostinė“ Ąžuolyno progimnazijoje. Autorės nuotr.