Palėpėje telpantis teatro nuotykis

Spektaklių vaikams pasiūlos stygius Vilniuje pamažu įgauna katastrofos mastą – teko konstatuoti stebint gausybę žiūrovų, šturmuojančių Vilniaus teatro „Lėlė“ Palėpės salę. Vis dėlto kas metai vis vangiau vaikams spektaklius statantys valstybiniai teatrai, rekonstrukcijai uždarytas didysis Lietuvos teatras, kuriantis vaikams, – Keistuolių teatras bei pastaraisiais metais stulbinamai atjaunėjusi „Lėlė“, bent kol kas žiūrovams galinti pasiūlyti tik dvi mažąsias sales, leidžia teigti, kad teatrinių premjerų vaikams sostinėje sumažėjo daugiau nei perpus. Todėl kyla pavojus, kad užaugs karta mažylių, taip ir nepapuolusių į tikrą, savo erdve ir teatrine magija stulbinančią didžiąją teatro salę, negavusių pamatyti visiška prabanga tampantį klasikinį vaikiško teatro spektaklį. Tokį spektaklį, kurio negali kompensuoti vaikų darželio teatrinių popiečių meniniai greitukai, privaloma tvarka tėveliams brukami už du tris euriukus...

Neatmesčiau prielaidos, kad didelį naujausios teatro „Lėlė“ premjeros „Kaime nėra Wi-Fi“ populiarumą lėmė ir spektaklį įkvėpusi Danguolės Kandrotienės knyga „Spintos istorijos“, pelniusi Metų knygos laurus, apdovanota Prano Mašioto premija bei Tarptautinės jaunimo bibliotekos įtraukta į pasaulinį 2014 m. vertingiausių knygų vaikams katalogą. Premjerinio spektaklio kūrybinių bendraminčių ketvertas – režisierius Šarūnas Datenis, dramaturgė Teklė Kavtaradzė, dailininkas Antanas Dubra ir kompozitorius Vytautas Leistrumas – su visa trisdešimtmečių menininkų kartos drąsa ir bravūra pravėrė literatūrinę autorės spintą, pasiimdami tik tai, kas aktualu vartojimo temos plėtotei bei panaudotina sceninei adaptacijai. Iš čia ir paradoksas – vientisa, monolitiška, pažinimo troškimą kurstanti, pagarbą ir smalsumą šeimos istorijai puoselėjanti literatūra Datenio spektaklyje „Kaime nėra Wi-Fi“ tapo šmaikščia, begalinį naivumą su dygliuota ironija ir klastingu intelektu derinančia komiška drama.

Šiame menininkų ketverte nėra soluojančių ar kolegai nepatogiu meniniu sprendimu koją pakišančių narių, vyrauja kūrybinis vienas kito girdėjimas ir dosni paskata, tarpusavio pagalba bei palaikymas, skatinantis augti ir tobulėti savo srityje. „Kaime nėra Wi-Fi“ dramaturgė Kavtaradzė meistriškai išnaudoja pačią salės erdvę, kurdama koncentruotą draminį naratyvą, autentiškoje palėpės erdvėje veikiantį suspaustos spyruoklės principu. Augindama veiksminę įtampą daugelį aplinkybių dramaturgė leidžia susikurti, atspėti pačiam žiūrovui arba sukuria impulsą išsiaiškinti veiksminę aplinkybę. Viena įdomiausių scenų man atsakė į intriguojantį klausimą, kodėl tėvai pirmą kartą į kaimą atveža dukrą jau po senelių mirties, – į namą, kuriame atminimą apie čia gyvenusius žmones saugo tik seni daiktai. Įvesdama vyresnio brolio traumuojančias patirtis atspindintį žaislinį meškiną vaiduoklį, dramaturgė mus švelniai nukreipia rimtų šeimos konfliktų ir negebėjimo atleisti, atsiprašyti temos link.  

Režisierius Datenis išpažįsta inovatyvaus teatro vaikams ideologiją ir būtent tai jam padeda nesikartoti net grįžtant prie ankstesniuose pastatymuose jau nagrinėtų temų. Susvetimėjimo ir besaikio vartojimo problematiką apčiuopęs to paties kūrybinio kvarteto spektaklis „Pinokis“ dėl susikoncentravimo į mechaniškumo prigimties dekonstrukciją kėlė atsiribojimo nuo žiūrovo efektą. Spektaklyje „Kaime nėra Wi-Fi“ režisierius lieka iki galo ištikimas atviro, nuoširdaus pokalbio, atsivėrimo mažajam žiūrovui meninei pozicijai ir formai. Tiksliai, emocingai, nevengdama šaržavimo dešimtmetės mergaitės povyzą, reakcijas atskleidžianti aktorė Indrė Storpirštienė tampa nuoširdžia teatrinio žaidimo apie jos šeimos paslaptis, nuotykius ir praradimus vedle ir kurstytoja. Aktorė geba sudominti kiekvienu vaidinamos istorijos niuansu ar smulkia rekvizito detale, įgyvendinta auksarankių teatro „Lėlė“ meistrų.

Dailininkas Dubra scenovaizdžiu sukuria paslaptimi įelektrintą erdvę, kurioje kiekvienas elementas gauna savo žvaigždės akimirką: nuo švepluojančio briedžio galvos iki erelio sparnus užsiauginusio dviračio, deramai pagerbtų koketiškų močiutės batelių bei muzikinių prisiminimų epopėją išgyvenusių originalių tėčio džinsų iš pačios Amerikos – ko tik nebūta ankštoje kaimo namuko palėpėje. Tik pabaigoje pamatome, kad visus objektus animavo, atgaivino ir įgarsino net keturi aktoriai: Lijana Muštašvili, Irmantas Jankaitis, Karolis Butvidas, Imantas Precas, savo ir visų žiūrovų begaliniam džiaugsmui dar sykį gyvai atliekantys mergaitės tėčio pankiškoje jaunystėje sukurtą hitą „Klyksmas“. Ir tai viena šauniausių, niekaip į standartinio teatro vaikams apibrėžimą netelpanti, agresyviai energinga, džiaugsmingo padaužiškumo kupina, daug žadanti finalinė spektaklio gaida.