7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Svetimi žaidimai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 39 (1318), 2019-11-29
Kinas Rodo TV
„Pamoka“
„Pamoka“

„Kartojote kaip mantrą gerovės valstybės sampratą. Tokioje valstybėje yra kiekvienam prieinami pigūs butai, prieinamos ligoninės, tikrai nemokama sveikatos apsauga ir edukacija. Gerovės valstybėje kiekvienas jaučiasi saugus gatvėje ir netampa dešiniųjų fanatikų mušimo ar patyčių auka (...)“, – taip atsakydamas į ministro pirmininko kalbą Seime kalbėjo jaunas politikas. Nesuklydote – per dvidešimt minučių trukęs jo pasisakymas skambėjo ne Lietuvos, o Lenkijos Seime. Internete jis sulaukė daugybės peržiūrų ir buvo pavadintas geriausia šios kadencijos Seimo kalba. Panašių jaunų politikų mūsų Seime ieškoti nereikia, ir neabejoju, kad greit tokių nebus, nes lenkas Adrianas Zandbergas atstovauja kairiesiems intelektualams, kurie pas mus retenybė ir suvokiami kaip visuomenei pavojingi atskalūnai ar net Maskvos agentai. Todėl horizonte nematyti nei gerovės valstybės, nei rimtų permainų, o visuomeninėje televizijoje, užėjus kalbai apie mokesčius ir valstybės biudžetą, girdėti tik verslo ryklių staugesys.

 

Galimybę išgirsti vargšus suteiks bulgarų kūrėjai Kristina Grozeva ir Petaras Valchanovas. Jų filmą „Pamoka“ ketvirtadienį („LRT Plius“, gruodžio 5 d. 21.30) parodys, žinoma, „Elito kinas“. Filmo herojė Nadežda, anglų kalbos mokytoja, gyvena Bulgarijos provincijoje ir patenka į padėtį be išeities, mat nevykėlis vyras paėmė paskolą ir užstatė šeimos namus. Apie tai mokytoja sužino tik ant namų slenksčio sutikusi antstolį. Nadežda negali sau leisti panirti į neviltį, nes ant jos pečių – ketverių metų dukrelė ir infantilus vyras. Ji elgiasi taip, kaip esant panašiai situacijai, matyt, pasielgtų kiekvienas neturtingas žmogus: ima paskolas skolai mokėti, užstato šeimos sidabrą, bet galiausiai jai teks parduoti ir idealus.

 

Realistinis „Pamokos“ stilius iškart primena slegiančią Rytų ir Vidurio Europos tikrovę vaizduojančius jaunų rumunų ar kroatų filmus. Kita vertus, „Pamokos“ kūrėjai taip spaudžia savo heroję į kampą, kad realistinis vaizdas pradeda aižėti ir į paviršių ima kilti brolių Coenų filmų pasaulį primenantis absurdas. Kuo labiau filmo veikėjai bando vaidinti atsakingus žmones, tuo labiau savo elgesiu primena vaikus. Todėl vis dažniau kyla noras šūktelėti: „Tik nedaryk to“, bet tai, žinoma, nepadės. Aktorė Margarita Gosheva beveik visą laiką lieka kadre ir iš tikrųjų laiko filmą ant savo pečių. Tik gaila, kad filmo kūrėjams pristigo humoro jausmo, nes jis galėtų užglaistyti tą distanciją, kuri „Pamokoje“ atsiranda tarp realistinės konvencijos ir herojų poelgių absurdo.

 

Regis, Bertoltas Brechtas yra klausęs, kuo skiriasi banko apiplėšimas nuo jo įsteigimo. Šis klausimas galėjo tapti Davido Mackenzie filmo „Bet kokia kaina“ šūkiu. „Bet kokia kaina“ (LNK, 3 d. 22.30) – tai dviejų brolių istorija. Jie pasipriešina bankų korporacijai, organizuoja banko skyrių apiplėšimus, nes nori išsaugoti savo šeimos ateitį. Visa tai vyksta ties Teksaso ir Naujosios Meksikos riba, monotoniškame peizaže, kurio ramybę drumsčia tik vietinę naftą vežantis geležinkelis. Gyventojai čia taip pat nugrimzdę į skolas, todėl visur matyti skelbimai, žadantys padėti jas restruktūrizuoti ar siūlantys greituosius kreditus.

 

Anglas Mackenzie pasakoja apie krizę, ištikusią JAV po 2008-ųjų, bet pasitelkia vesterno konvenciją, primenančią brolių Coenų „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. „Bet kokia kaina“ daug gero kino elementų: operatorius Gilesas Nuttgensas vienu panoraminiu kadru gali perteikti informaciją apie pasaulį, kuriai kitiems prireiktų gana ilgos dialogų scenos, įtaigią muziką sukūrė Nickas Cave’as, gerai vaidina Chrisas Pine’as ir Jeffas Bridgesas, bet panašių filmų matėme jau daug, o režisieriui koją pakišo ir ambicijos palenktyniauti su kino postmodernizmo pranašais.

 

Brianas De Palma – amerikiečių klasikas, vienas pirmųjų kino postmodernistų, ištikimas Alfredo Hitchcocko sekėjas. Dauguma jo filmų („Randas“, „Neliečiamieji“, „Karlito kelias“ ar „Gyvatės žvilgsnis“) analizuojami kino mokyklose. Jis pats jau ne vieną dešimtmetį gyvena Europoje. Į čia kurtą filmą apie tarptautinio terorizmo grėsmę „Domino“ (LNK, 2 d. 22.30) De Palma perkėlė hičkokišką žvilgsnio vizualizavimo ir saspenso kūrimo principus: visus savo prievartos aktus teroristai tiesiogiai fiksuoja kameromis, kad galėtų iškart įkelti į jutubą, todėl dalį filmo įvykių stebime savižudžių akimis, kai kartu su kamera jie nukreipia savo ginklą į beginklius žmones. Tokių scenų filme ne viena, panaši filmą ir užbaigs, tačiau bene iškalbingiausios yra žudynės, kai kino festivalio svečiai kyla raudonu kilimu nuklotais laiptais.

 

„Domino“ siužetas apie teroristus aktualus, bet toks nuspėjamas, kad net apmaudu, nors filme susipina du ar net trys paraleliniai policijos ir CŽV tyrimai, o veiksmui įpusėjus atsiranda ir meilės trikampio motyvas. Danų policininkas Kristianas kartu su nužudyto porininko Larso meiluže policininke Aleks ieško žudiko visoje Europoje – jų maršrutas driekasi iš Danijos į Belgiją, Olandiją ir net Ispaniją. Kristianas ir Aleks nežino, kad žaidžia pagal jiems primestas taisykles, bet dėl to jie netampa tragiškesni ar gilesni. Vis dėlto manau, kad tai neatbaidys „Sostų karų“ gerbėjų nuo susitikimo su pagrindinius vaidmenis „Domino“ sukūrusiais aktoriais Nikolajumi Costeriu-Waldau ir Carice van Houten.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Pamoka“
„Pamoka“
„Bet kokia kaina“
„Bet kokia kaina“
„Domino“
„Domino“