Pamaniau, kad būtų visai smagu atsidurti Morteno Tyldumo filmo „Pakeleiviai“ (LNK, 17 d. 21.45) herojų, kosminiu laivu skrendančių į naują planetą, kuri taps jų naujaisiais namais, vietoje. Nugrimzdęs dirbtinai sukeltame sapne – nesibaigiančiame „čia ir dabar“, skrendi sau kelis šimtus metų ir apie nieką negalvoji. Bet kine net tobuli planai pasmerkti žlugti. Taip atsitiks ir šįkart. Nesuveikus kažkokioms sistemoms vienas keleivis atsibus ir suvoks, kad jam liko skristi dar devyniasdešimt metų. Po metų Džimui (Chris Pratt) nusibos ir jis nuspręs pažadinti žurnalistę iš Niujorko Aurorą (Jennifer Lawrence). Netrukus jie pajus abipusę trauką, bet prasidės nenumatytos problemos, teks gelbėti ir laivą, ir savo likimą bei dar kartą įrodyti, kad žmonija geba susivienyti tik kilus visuotinei grėsmei.
Iki pasirodant ekranuose, „Pakeleiviams“ buvo žadama didžiulė sėkmė. Esą tai toks didžiulis, įkvepiantis, originalus naujųjų technologijų kupinas projektas apie kosminę ateitį, ir dar pagardintas romantiška meilės istorija. Bet iš tikrųjų fantastinis „Pakeleivių“ anturažas tik maskuoja gerai žinomą istoriją, kurios esmę Džimui suformuluoja dirbtinis žmogus Arturas: „Kol svarstai, kaip tau būtų gerai kurioje nors kitoje vietoje, praleidi galimybę gyventi savo gyvenimą čia.“
Diablo Cody vardas tapo žinomas po to, kai jauna aktorė, scenaristė, rašytoja bei buvusi striptizo šokėja 2008 m. gavo „Oskarą“ už filmo „Džuna“ scenarijų. Vėliau ji dar ne kartą bendradarbiaus su šio filmo režisieriumi Ivanu Reitmanu, bet siūlau nepraleisti ir pačios Cody režisuoto filmo „Paradaisas“ (TV3, 16 d. 23.55), atskleidžiančio autorės polinkį į sarkazmą. „Paradaiso“ herojė yra jauna, konservatyvių pažiūrų, itin religinga moteris Lamb. Išgyvenusi per lėktuvo katastrofą, ji vyksta į Las Vegasą, susidraugauja su alkoholiku baro šeimininku ir mėgaujasi gyvenimu. Bet juk tikėjimas niekur nedingo...
„Pakeleiviai“ ar „Paradaisas“ – pramoginis kinas. Nors ir esu snobas, snobams skirto kino nemėgstu. Niekad nesupratau, kodėl 2015 m. pasirodęs Yorgoso Lanthimoso „Omaras“ (TV1, 17 d. 21 val.) sulaukė tokio visuotinio susižavėjimo. Filme rodoma ateitis, tik jau Žemėje, kur vienišiai suimami ir siunčiami į siaubingą viešbutį. Čia per tam tikrą laiką jie turi susirasti sau porą, antraip bus paversti gyvūnais. Siužetas paprastas ir aiškus: Lanthimosas kalba apie mūsų akyse yrantį tradicinį pasaulį, tik prisodrina filmą aliuzijų į senuosius mitus ir totalitarinę praeitį. „Omaro“ herojus Deividas (Colin Farrell) tampa tragifarso personažu, nes jį paliko žmona, kurią jis tikrai mylėjo. Emocijos jam trukdo tapti savu ir pasaulyje, kuriame staiga atsidūrė.
Kinas snobams iš esmės yra pernelyg paprastas, bet jį supa filosofinių, mitologinių, politinių ar kitokų aliuzijų aura, dažniausiai imponuojanti ir snobams, ir neišprususiems žmonėms. Panaši aura gaubia ir Andrejaus Zviagincevo filmus. Neatsitiktinai „Omarą“ rodo „Snobo kinas“, o Zviagincevo „Nemeilę“ primins „Elito kinas“ („LRT Plius“, 21 d. 21.30).
„Nemeilės“ veikėjai išgyvena sunkias skyrybas. Ženia ir Borisas dar gyvena kartu, bet kiekvienas jau pradėjo naują gyvenimo skirsnį. Nugrimzdę į konfliktus jie nepastebi savo dvylikamečio sūnaus, nesuvokia, kad jis kenčia, kad patiria pragarą. Ženiai ir Borisui pragaras prasidės, kai vieną dieną berniukas dings.
Zviagincevas, be abejo, pasakoja ne tik šeimos istoriją. Jis diagnozuoja šiuolaikinės Rusijos, nugrimzdusios į dviveidystę, egoizmą ir pasyvumą, būseną. Bet pasižiūrėjęs filmą kažkodėl prisiminiau vienoje meistriškumo pamokoje Zviagincevo pacituotą rusų rašytoją Andrejų Platonovą: „Kinas iš pradžių buvo didysis nebylys, o dabar, atsiradus garsui, tapo didžiuoju neregiu.“
Jūsų – Jonas Ūbis
