Niekada neįvykęs pokalbis su architektu Jonu Mazurkevičiumi apie jo suprojektuotą pastatą
Laba diena, mielieji, leiskite prisistatyti ‒ Mazurkevičius aš, Jonas Mazurkevičius, Miestų statybos projektavimo instituto vyr. architektas[1]. Stovite jūs prie buvusio Švietimo ministerijos kooperatinio namo ant Profesorių kalvos B. Sruogos g. 36. Taip taip, Profesorių kalva, kaipgi kitaip, kai čia kiekviename bute po profesorių apgyvendinome. Kai 1966 m.[2] Rimantas Dičius su Zigmu Daunora ir Juliumi Jurgelioniu VISI[3], o 1970 m. ir Vilniaus universiteto naujus korpusus Saulėtekyje pastatė, tai, skaityk, visa profesūra į Antakalnį persikraustė.
Aušros Teresės Tuminaitės-Kučinskienės kūrinio istorija
Kalėdos – labai tinkamas metas sakyti pamokslus apie vertybes ir dorybes bei dalintis istorijomis su laiminga pabaiga, kurios praskaidrina nuotaiką ir įtikina, kad mūsų pasaulis gerų žmonių rankose. Kaip tik turiu tokią vieno diplomuoto Vilniaus gobeleno istoriją, kupiną gyvenimo vingių ir nuotykių.
Koks „Neringos“ kavinės interjero likimas
Tikrieji vilniečiai pasižymi giliu nerimastingumu, išpūstu pilietiškumu ir ištreniruotu karingumu. Jie jaudinasi dėl iškilsiančių paminklų Lukiškių aikštėje ir sustojusių nacionalinio stadiono statybų. Jie negali ramiai miegoti dėl nugriauto „Lietuvos“ kino teatro ir karštai aptarinėja jo vietoje išdygusį kampuotą ir spygliuotą MO muziejaus pastatą. Vilniečiai pasiryžę kovoti dėl kiekvieno klevo Reformatų ir Sapiegų parkuose ir žada nepalikti ramybėje Kultūros paveldo departamento, nes nuojauta jiems kužda, kad kažkas ne taip daroma su jų jaunystės ir atšilimo epochos pradžios simboliu – „Neringos“ kavine.